Tautos mokykla
07 26. Autentiški liaudies šokiai
Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter
Ne dažnas prisimins tuos lietuviškus šokius, kurie kėlė tikrą pasitenkinimą. Tuomet švariai nuprausę po darbo pavargusias rankas ir kūną apšlakstę šaltinio vandeniu, užsivilkę drobinę maršką, įspraudę į klumpes stiprias, kaip lietuviški ąžuolai kojas, rinkosi vakaruškon sielos atgaivai. Išgirdę verkiantį smuiką ar bešiepiančią dantis armoniką virkaujant, tuoj pat į muzikos sūkurį įsisukdavo. Pats mikliausias šokėjo titulą pelnęs per amžius aikštelėje pagarbintas buvęs. Ir po mirties nenustotas minėti.
Varlapolkėbuvo trepsima anuomet, kuomet gamtos kūnus ant žemės pamėgdžioti ketino. Ne vieno gyvio nevertu savęs lietuvis nelaikė. Juos stebėdami mokėsi kaip miklesniu būti. Šių balsą garbino, tačiau ir kitką pastebėjo. Tos ne vien garsios kaip naktinės giedorkos, mėnulio šviesą pamėgusios. Besielis žlibina joms į akis, aklai garbindamas žaliųjų meną. Šalta širdis neleidžia aiškesnę šviesą uždegti. Prieblandoje tiesos akyse negalintis įžvelgti nemato, kad tos plėšia ne jam, bet savajam kitos balos princui. Žaliajam akis prasikrapščius ir balsą paleidus, giedorkos širdyje jausmas išsilieja ir pasipila varlyno žodynas, o žalias apdaras žalesniu patampa.
Lietuviai trankiai trypčiodavo imituodami varlę savo porą susiradusią. Po ilgų giedojimo seansų princą prisišaukusią. Trepsėdavo ir pačią vestuvių ceremoniją. Ilgomis kojoms. Vakaruškos baigdavosi paryčiais.
Kumpakojisimtas šokti su klumpėmis patapo klumpakoju. Kitokio apavo neturėta, o basam į šokius rodytis būta negražu. Klumpės ir šokiams tiko ir net Amerikėn važiuoti atlaikė. Ten agentai išvydę suklastotus pasus juos rusais palaikė, tačiau batai buvo iškalbesni. Klumpės – Lietuvos krašto produktas.
Šokių aikštelėje su klumpėmis visokias išdaigas krėtę. Kojomis bandę kumpos nosies retumą pamėgdžioti. Tiesiomis kojomis tik gandrai po balą mirksta, o lietuviai – kumpomis kojomis šoka. Lietuvio kojos iškalbingesnės užu balsą. Kumpumu - skūpumas, nago būdas pabrėžiamas. Dosniam lietuviui pamėgdžioti keistenybes patinka, net šokių aikštelėje.
Karvapolkę pati karvė šokti imasi vieną kartą metuose. Tuomet plačiais šuoliais ant bet ko skrieja, į padebesius stengdamasi patekti. Tik kad objektas prieš akis stovėtų. Šuoliai iškalbingesni nei romus gyvulio balsas, kasdien kalbinantis sava kalba. Plačiai pagarsėjusi kaip gerų manierų gyvulys, veršiuotis norėdama pasireiškia kaip nedresiruota. Eikliu žirgu patampa, kad tik finišo tiesiąją pasiekus.
Nuo senų laikų žmonės, tame tarpe ir lietuviai gyvūnų elgseną stebėjo, dar būdami necivilizuoti, ją tiesiogiai pamėgdžiodami ar net ant ko papuola, kaip akmenų raižydami. Stengdamiesi suprasti ir perprasti tuos, su kuriais teko gyventi.
Šokio evoliucijos pradžioje buvo šokama po vieną ir liūdesiui ir linksmumui ant širdies užslinkus. Tas įprotis gyvuliuose išliko, tačiau žmonės vėliau vienas prieš kitą veidu sustojo ir rankomis susikabino.
Polkabuvo šokama lietuvių nuo senų laikų. Ją pirmiausia pradėjo šokti jausmingieji dzūkeliai, savus džiaugsmus ir negandas linkę išlieti ne vien raudomis, bet ir sukdamiesi polką. Žemaičiai ne tik kryžiuočių antplūdžiui priešinęsi, priešinosi ir polkos šokimui. Kratėsi, nes nenorėję svetimo į savo tarpą įsileisti, jam leisti neršti ir daugintis. Girdėję, kad kažkur Čekijoje, pasak legendos, kaimietė mergina, savos jaunystės ir jausmingo pavasario antplūdžio paveikta, sekmadienį ėmėsi šokti. Jos šokis buvęs kitoniškas, neatpažintas, tačiau visiems kaime pavydo jausmą sukėlęs. Tai išvydęs, vietinis muzikantas muziką prikūrė. Tad nuo to laiko polka tapo savasties išraiška, improvizavimo šaltiniu. Turėdamas savotišką šokio atlikimo būdą, vienas daugiau sukasi su savo partnere vietoje, kitas tankiau trepsi greitinant šokio muzikos tempą, dar kitas ją šoka pritūpdamas, kitas varytinę polką ir vis krato partnerei dešinę ranką savo kairiąja. Nuo to laiko vardų polkai sugalvota kaip: bėgtinė, žingsninė, retoji, tankioji, tūptinė, pasiutpolkė, valspolkė....
Polka su ragučiais. ,,Ragučiu“ lietuviai vadinę gyvūno ragą, iš kurio patys gėrė. Paaukoję dievams, kas atliko nuo jų išgerdami. Ir iki šiol, geisdami nuo šokamo šėlsmo apsvaigti, ragučius ant kaktos prisikabina ir laksto tarsi raguotieji po peklą.
Lietuvių liaudies šokių ir dainų veiksmas dažniausiai sukosi mažoje erdvėje – sodyboje, dirbamuose laukuose. Vienas iš jų: vyriškas šokis ,,Gaidys“, kuris kažkada buvęs lietuviško kiemo puošmena ir pasididžiavimas, antruoju gaspadoriumi po šeimos galvos.
Išmoningumu garsėjo lietuvių moterų lino raštai, marginti kiaušiniai, ne ką prastesni buvo tautos dvasiniai lobiai, kuriuose įsikūnijo gyvenimo būdas ir jo atspindys.
Atgal
