Tautos mokykla
07 14. Valstybės ir tautinio kostiumo diena Likėnuose
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Birželio 28 d. Likėnuose vyko prasmingas renginys: Valstybės dienos minėjimas įprasmintas kultūriniu paveldu – tautiniu kostiumu. Tautinius kostiumus ar jų atskiras detales turėjo (arba jos buvo padovanotos šventės organizatorių) atvykę garbingi svečiai: Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, Ministro pirmininko patarėjas Antanas Vinkus, Lietuvos Respublikos Seimo nariai: Rasa Juknevičienė, Aleksandras Zeltinis, Antanas Matulas, Domas Petrulis, Biržų merė Irutė Varzienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, Pabiržės parapijos klebonas kun. Vytautas Dagelis ir kiti.
Svečius pristatė ir sveikinimo žodžiui kvietė šventės organizatorius ir rengėjas Panevėžio Respublikinės ligoninės direktorius Ivanas Dorošas. Sveikinusiems I. Dorošas įteikė suvenyrų su tautine atributika – vyrams tautinius kaklaraiščius, moterims – tautines juostas.
Šventės organizatorius ir rengėjas Panevėžio Respublikinės ligoninės direktorius Ivanas Dorošas (viduryje) su svečiais Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministru Vyteniu Povilu Andriukaičiu (dešinėje) ir Ministro pirmininko patarėju Antanu Vinkumi (kairėje).Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės albumo
Valstybinės šventės svarbą sveikinimo kalboje akcentavo A. Vinkus. Dr. A. Vasiliauskienė kalbėjo apie tautinį kostiumą. Parodė unikalią Paulino Kalunos knygą, kvietė per pertraukėlę norinčius su ja susipažinti ir pavartyti. Taip pat atvežė albumą susipažinti ir su ukrainiečių tautiniais kostiumais. O pageidaujančius plačiau sužinoti apie ukrainiečių tautinį paveldą kvietė į Skapiškį – čia autorės sodyboje parengta paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“.
Sveikinusieji dėkoja ukrainiečiui gydytojui Ivanui Dorošui, dedančiam tiek daug pastangų šios Lietuvos vietovės – Likėnų – suklestėjimui ir išgarsėjimui. Linkėjo jam nepailstančios energijos, sumanumo ir kūrybinės sėkmės.
Apibendrindamas svečių sveikinimus Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Vytautas Dagelis akcentavo pagarbos tautiniam paveldui svarbą, dvasingumo gilinimą ir gerų darbų būtinybę. Kunigas sakė: „Tautiniu kostiumu vilkintis žmogus nedainuoja svetima kalba. Ką aš galiu padaryti dėl Tėvynės? Štai ko savęs klausia šiuo rūbu vilkintis žmogus“.
Klausomasi nuotaikingo koncerto. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Valerija Taurienė, Aleksandras Zeltinis, Domas Petrulis, Liucija Mininaitė, Antanas Matulas, Rasa Juknevičienė
Meninę renginio dalį vedė Lietuvos televizijos laidos „Duokim garo“ vedėjas Stanislovas Kavaliauskas ir VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytoja radiologė Ligita Lidžiūtė (tai jos premjerinis renginys).
Po kelis kūrinius susipažinimui atliko įdomiai vedančiųjų prisistatyti penki meno kolektyvai: Pasvalio rajono Raubonių kultūros skyriaus folkloro ansamblis „Tatula“ (vadovė Gražina Paškevičienė), Kupiškio rajono Adomynės laisvalaikio centro folkloro ansamblis „Jara“ (vadovė Vaiva Mališauskienė), Pasvalio rajono Pušaloto parapijos Mikoliškio kaimo kultūros namų liaudiškos muzikos kapela „Apynėlis“ (vadovė Rasa Andžiuvienė), Biržų rajono Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna“ (vadovė Aušra Bukauskienė), Panevėžio rajono Tiltagalių kultūros centro kapelą „Lėvena“ (vadovai Irena Ječiuvienė ir Igor Švedko).
Prisistatant kolektyvams atsiskleidė įvairiapusis gydytojo Ivano Dorošo talentas – jis muzikavo lūpine armonikėle kartu su kapela „Lėvena“.
Dainą „Giedu dainelę“ dainavo visi – visiems dalyviams buvo išdalinti lapai su dainos teksto žodžiais.
Prisistačius kolektyvams vedantysis Stanislovas pakvietė į ąžuoliukų sodinimo ceremoniją. Pakely grojo liaudiška foninė muzika, ansambliai dainavo liaudies dainas. Ąžuoliukų sodinimo vietoje jau laukė iškastos duobės, padėti ąžuoliukai, kastuvai ir kibirai su vandeniu. Pasodinti penki ąžuoliukai. Vieną ąžuoliuką buvo pakviesta pasodinti straipsnio autorė su ministro premjero patarėju Antanu Vinkumi. Pasodinus ąžuoliukus visi dainavo „Žemėj Lietuvos...“
Šventės dalyviai. Iš kairės: Seimo narys Aleksandras Zeltinis, Pabiržės Švč. Trejybės parapijos klebonas Vytautas Dagelis, dr. Aldona Vasiliauskienė, gydytojas Eugenijus Preidis, Skapiškio bibliotekos vyr. bibliotekininkė Roma
Po trumpos pietų pertraukos minėti meniniai kolektyvai atliko plačią programą. Į ansamblių dainuojamas dainas noriai jungėsi šventės dalyviai – žiūrovai.
Meno kolektyvai programą atliko specialioje tik ką ant vandens pastatytoje estradoje – tai dar viena Panevėžio Respublikinės ligoninės direktoriaus Ivano Dorošo sumanyta dovana Likėnams – jų puošimui, gražinimui – kad Likėnai taptų Lietuvoje garsiu kurortu.
Tautinis kostiumas ir jo svarba
Lietuvių tautinis kostiumas šiandien laikomas kultūros paveldu. O juo kadaise puošėsi ir didžiavosi mūsų krašto žmonės. XIX amžiuje tautinio kostiumo kūrėjai turėjo vienintelį įkvėpimo šaltinį – tai kaimo žmonių šventinė apranga, sukurta jų pačių rankomis, įkvėpta gamtos ir papročių.Kad lietuviai geba ne tik vaikytis vakarietiško mados klyksmo, bet nepamiršta ir senųjų papročių, juos gerbia ir puoselėja liudija ir šiandienis renginys– mūsų kultūrinė praeitis susieta su Lietuvos valstybingumo švente.
Ministro premjero patarėjas Antanas Vinkus ir dr. Aldona Vasiliauskienė Likėnuose, parke sodina ąžuoliuką
Kalbant apie tautinį kostiumą būtina priminti, kad jie yra skirstomas pagal 5 etnografinius regionus: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas. Rašantys apie tautinį kostiumą šį suskirstymą įvardijo pagražindami: „Archajiškieji aukštaičiai;Audėjos aukštaitės siuvinėjo retai; Žemaičių atributai; Puošniosios dzūkaitės; Prabanga spinduliuojantys suvalkiečiai; Egzotiškieji Klaipėdos krašto žmonės“.
Atitinkamo regiono kostiumai skiriasi pagal tautinių drabužių sukirpimą, spalvas, ornamentus, atskiras kostiumo dalis, papildomas detales, papuošalus ir aksesuarus. Kiekvieno regiono tautiniai kostiumai pabrėžia konkrečioje geografinėje erdvėje buvusį ryšį su visuomene. Laiko erdvėje tai yra siejama su praeities idealizavimu, dainomis, pasakomis, legendomis, bei padavimais. Tautinis kostiumas – tai išeiginiai kaimiečių drabužiai, tokie, kokiais mūsų protėviai vilkėjo XIX a., kai dar kiekvienas kraštas, kiekviena parapija laikėsi savos mados, ne tokios kaip jų kaimynai.Tačiau dažnai visiems tiems brangiems ir geidžiamiems daiktams valstiečiai neturėjo pinigų, o kartais prabangesnius rūbus buvo draudžiama dėvėti.
Darbai, gaminant: audžiant, mezgant, siuvinėjant, pinant įvairius tautinius drabužius bei jų papuošimus atsispindėjo lietuvių liaudies dainose, sakmėse, pasakose. Būtina paminėti, kad dainų apie tautinius drabužius, kuriose apdainuojamos ir juostos yra užrašęs tautotyrininkas kan. Adolfas Sabaliauskas – Žalia Rūta (1873 08 23 (09 03)–1896 03 08–1950 01 14) su suomių tautotyrininkų prof. Augustu (Aukusti) Robertu Niemi (1869 07 25–1931 10 28). Iki 1911 m. rudens drauge su prof. Niemi, buvo surinkęs 562 dainas, išleistas rinkiny "Lietuvių dainos ir giesmės“. Tautiniams drabužiams bei juostoms dar 1939 m. dėmesio yra skyrusi ir prof. Pranė Dundulienė (1910 02 12–1991 02 27) (tada dar Pranė Stukėnaitė).
Prie pasodinto ąžuoliuko. Iš kairės stovi Vytautas Riaubiškis, Ivanas Dorošas, ansambliečiai, jų viduryje stovi kunigas Vytautas Dagelis, priekyje šalia tautiniais drabužiais apsirengusios mergaitės – Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis
Knygos ir albumai
Paminėsime keletą darbų, skirtų lietuvių liaudies menui.
1957 m. pasirodė knyga-albumas „Lietuvių liaudies menas. Audiniai“ Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1957. 267 psl. + įvadas lietuvių (VII-XI) ir rusų (XIII-XIX) kalbomis. Albumą sudarė ir paruošė J. Balčikonis, M. Glemžaitė, H. Kairiūkštytė-Jacinienė, A. Mikėnaitė. (I KNYGA). Albume – Lovatiesės, kilimai, takai.- Audimo raštų pavyzdžiai.
Knygoje rašoma: Audiniai – tai vienas iš turtingiausių ir gražiausių lietuvių liaudies meno šakų. Išlikęs mūsų liaudies audinių lobynas kalba apie didelį jų meniškumą, gilias tradicijas ir savitą pobūdį“.. „Kalbant apie raštus ir spalvinius derinius, reikia pažymėti, kad lietuvių liaudies audiniams būdingas aiškus, lengvai suvokiamas, neperkraunamas detalėmis ritmas“.
1958 m. – „Senovės lietuvių papuošalai“ Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1958. 360 psl. + įvadas lietuvių (VII-XII) ir rusų (XIII-XIX) kalbomis. Albumą sudarė ir paruošė R. Kulikauskienė ir R. Rimantienė. (I KNYGA)
1969 m. – „Lietuvių liaudies menas. Juostos“ Vilnius: Vaga. 1969. 196 psl. + įvadas (A.Mikėnaitė,) lietuvių (VII-XIV) ir rusų (XV-XXIV) kalbomis. Albumą sudarė ir parengė A.Mikėnaitė, J. Balčikonis. Apžvelgiama juostų istorija nuo seniausių laikų, akcentuojama, kad daugiausia juostų išlikę Dzūkijoje, kur jos labiausiai buvo paplitusios. Rašoma apie jų gamybą: siūlų parengimą, dažymą, audimo rūšis ir būdus (pynimas, vijimas – vytinės juostos, austinės juostos), panaudojimą.
2008 m. – knyga-albumas „Lietuvių tautinis kostiumas“. Tai ryškiaspalvėmis iliustracijomis ir išsamiais tekstais apie tautinius kostiumus Teresė Jurkuvienė parengta knyga. Vilnius: Baltos lankos. 2008. 246 psl.
Unikali skapiškėno knyga
Šalia kelių čia paminėtų svarbių knygų būtina akcentuoti ir 2004 m. išleistą unikalią knygą „Meilė motinai – audimo raštuose“. Apie tai plačiai rašyta „Lietuvos Aide“ (2012. Rugsėjo 22. Nr. 217, 218, 219. P. 8 ir Spalio 20. Nr. 238, 239, 240. P. 7). Todėl priminsime tik kai kuriuos svarbiausius faktus. Knygą parengė Skapiškio miestelyje gyvenantis buvęs zakristijonas, audimo raštų kūrėjas Paulinas Kaluina. Nors jis pats ir nėra audęs (pabandė, bet nepavyko) tačiau sukūrė unikalius audimo raštus, kurie ir buvo išleisti atskira knyga „Meilė motinai – audimo raštuose“. Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Kupiškio rajono savivaldybės taryba (Kupiškio meras L. Apšega knygos leidybai išskyrė 5000 lt.). Pagal knygoje pateiktus 195 šešianyčių ir aštuonnyčių raštų piešinius galima išausti 280 raštų.
Pratarmę knygai „Meilė motinai – audimo raštuose“ parašė Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja Dalia Bernotaitė – Beliauskienė, tekstą „Paulino raštai“ – tautosakininkė Gražina Kadžytė, o Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Aušra Jonušytė apžvelgė P. Kaluinos biografiją „Raštų kūrėjas Paulinas Kaluina“. A. Jonušytė rašo: „Ilgus amžius lietuvių tautos materialinei kultūrai didelės įtakos turėjo audėjos ir jų kūryba. Išaustų drobių raštai stebino technikos sudėtingumu ir kruopštumu, formų išdėstymo įvairove. Audinio paskirtis nulemdavo skirtingą jo formą ir savitą raštų kompoziciją“.
Milą audė dar Paulino Kaluinos močiutė. Paulino motinai dirbant kolūkyje, sėdėti prie staklių mažai likdavo laiko. Tik išėjusi į pensiją, galėjo visą laiką skirti audimui. Ausdavo ir žiemą, bet mažiau, nes per šalčius šaldavo kojos. Kai vyresnė Paulino sesuo Akvilė pradėjo megzti raštuotas pirštines, brolis Paulinas ėmė jai piešti raštus. O žinios apie Kazimieros Kaluinienės išaustas raštuotas lovatieses (kapas) plačiai pasklido.
1967 m. vidurvasarį Kvetkų pirmininko žmona atvažiavo pas audėją Kazimierą Kaluinienę ir pasakė, kad Biržuose rugsėjo mėnesį bus tautodailės paroda ir pasiūlė nuvežti jos darbų. Buvo paimtos trys kapos.
Už dalyvavimą jubiliejinėje parodoje Kazimiera Kaluinienė 1967 m. rugsėjo 16 d. gavo Biržų rajono DŽDT Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus Garbės raštą.
Po parodos Biržuose dvi kapas sugrąžino, o vieną pasiliko kitoms parodoms. Ją įkainavo 40 rublių ir, pasakė, kad ši kapa bus vežama į parodą Maskvoje, o vėliau galbūt ir į užsienį. Po parodų – sugrąžins, o jeigu bevežiojant netikėtai dingtų, bus išmokėti pinigai. Užsiminta, kad galima pinigus pasiimti ir dabar. Tad Paulinas nutarė kapą parduoti. Pinigus atsiuntė iš muziejaus Vilniuje.
Tų pačių metų rudenį Paulinas, klausydamas radijo laidą iš Vašingtono, išgirdo, kad Čikagoje vyko tautodailės paroda ir buvo pasidžiaugta, kad iš Biržų rajono gauta viena kapa. Nors pavardė ir nebuvo paminėta, Paulinas suprato, kad čia jo motinos darbas.
Žavėdamasis motinos darbu, Paulinas vis stebėjo, o vėliau, motinai audžiant, pradėjo piešti. Piešimui akstiną davė kaimynė. Kartą kaimynė paprašė Paulino motinos parodyti, kaip veriamas keturnytis. Sūnus irgi atidžiai žiūrėjo. Keturnytį moterims išgyrus, Paulinui kilo mintis, kad galima būtų padaryti ir aštuonnytį suvėrimą. Pabandė tą suvėrimą apskaičiuoti ir nupiešti.
Taigi pirmąjį raštą nupiešė 1975 m. – nuo tada ir kuria audimo raštus. Pirmas piešinys – aštuonnytis (10 pakojų). Tik sūnaus raginama motina jį suvėrė. Po dviejų metų nupiešė šešianytį (tačiau likosi irgi palaidi siūlai), o dar po kelių metų – keturnytį – suvertą ant aštuonių, tad nebeliko palaidų siūlų. „Tokie audiniai, - sako Paulinas, - labai gerai rankšluosčiam“.
Sugalvojo prie keturių pakojų pritaisyti daugiau – iki dešimties. „Atsimenu, kad man labai patiko sesers numegztų pirštinių raštas, panašus į rožytę, – kalba Paulinas. – Tai tą patikusią rožytę ir į audimo raštą įdėjau. Kol mama įprato austi mano raštus, tai pirmomis dienomis nedaug teišausdavo“.
Paulinas ir pats mėgino austi, tačiau jam sunkiai sekėsi, be to, turėjo ir savo darbo – intensyviai taisė batus, buvo jau išgarsėjęs kaip sąžiningas šiaučius (batsiuvys), tad visi jį gyrė, o batus veždavo ir iš tolimų vietų, mat tada naujų batų buvo sunku gauti, be to jie buvo labai brangus.
Dėmesys Paulinui Kaluinai
Nupiešęs 160 raštų Paulinas susirūpino, kad juos turi pamatyti ir audėjos. Pradėjo galvoti apie knygos išleidimą. Paskambino į „Valstiečių laikraščio“ redakciją. Čia jam pasakė, kad knygos išleisti negali, tačiau keletą raštų atspausdins. Rimantas Urbonas „Valstiečių laikraštyje“ (2000. Lapkričio 4. Nr. 88. P. 5) išspausdino straipsnį „Audimo raštų kūrėjas“, su P. Kaluinos ir jo sukurtų raštų nuotraukomis. Straipsnyje rašoma: „Parodyti audimo raštų Paulinas gali ne tik savo piešiniuose. Jis turi atrinkęs ir lovatiesių iš motinos palikimo“.
Apie P. Kaluinos darbus rašė ir Almantas Šakys „Unikalių raštų kūrėją maitina nepatvarūs batai“ („Panevėžio rytas“. 2004. Vasario 14. Nr. 37. P. 4).
Diskusijos. Iš kairės: Vytautas Riaubiškis, Antanas Vinkus, Biržų rajono merė Irutė Varzienė ir Gintaras Savickas
Knygos pristatymas vyko „Pienių pūko“ festivalio metu 2005 m. gegužyje Skapiškio bibliotekoje, apie tai rašyta „Kupiškėnų mintyse“ (Gaila Matulytė „Vyriškų rankų prisilietimas prie audimo raštų“, 2005. Gegužės 24. Nr. 61. P. 3).
2006 m. gegužės 19 d. „Pienių pūko“ festivalio metu, Kupiškio rajono savivaldybės meras Leonas Apšega Paulinui Kaluinai pasirašė Padėkos raštą „už motinos audimo raštų atkūrimą ir jų publikavimą knygoje „Meilė motinai – audimo raštuose“. Įteikta ir knyga „Keliai veda Kupiškin“ su specialiu mero pasveikinimu: „Mielam Paulinui Kaluinai. Jūs padarėte sunkiai suvokiamą, nuostabų darbą, sudėtą į knygą „Meilė motinai – audimo raštuose“. Manau, tai analogo neturintis leidinys ne tik Lietuvoje. O ši knyga „Keliai veda Kupiškin“, kurioje aprašytas ir Skapiškio kraštas, tegu būna mano padėkos ženklas Jums už labai labai kruopštų darbą, mūsų visų Mamų, Močiučių ir Prosenelių, ne vieną dieną ir naktį praleidusių audimo staklėse kuriant raštuotus audinius, kuriais mes negalime atsigėrėti ir atsidžiaugti, pagerbimą. Sėkmės ir sveikatos Jums linki Kupiškio rajono meras Leonas Apšega. 2006 m. gegužės 19 d.“
Skapiškio pagrindinėje mokykloje 2010 m. birželio 11 d. vykusioje konferencijoje „Žymūs Kupiškio krašto žmonės“, vienas pranešimų „Paulinas Kaluina – audimo raštų meistras“ (aštuntokės Živilė Bugailiškytė ir Justina Stukaitė, mokyt. Regina Stanienė). Pranešimo medžiagą dar 2010 m. kovo 25 d. sudėstyta į albumą „Paulinas Kaluina – audimo raštų meistras“, kurį padovanojo ir pačiam menininkui. Albume pateikti Paulino biografiniai duomenys, iliustruoti fotografijomis, audimo raštų piešiniais. Darbe akcentuojama, kad P. Kaluina – „audimo raštų kūrėjas, puoselėtojas, niekada neaudęs, apie audimą viską išmanė, viską mokėjo...“
Panevėžio Respublikinės ligoninės gydytojai su direktoriumi Ivanu Dorošu susipažįsta su paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“ Skapiškyje. Iš kairės: Eugenijus Preidis, Iveta Miklyčienė, Ivanas Dorošas ir Violeta Smilgienė
Konferencijos metu Paulinui Kaluinai mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė įteikė padėkos raštą už bendradarbiavimą rengiant konferenciją.
Jei 2005 m. knygos pristatymo metu jau buvo nupieštų naujų audimo raštų ir jų skaičius išaugo iki 550, tai dabar jų sukurta 777: šešianyčiai, aštuonnyčiai, dešimtnyčiai.
Likėnuose vykusioje šventėje domėtasi P. Kaluinos knyga, ten nupieštais audimo raštais. Gal atsiras mecenatas, kuris pakartotų ženkliai papildytos knygos leidimą.
Panevėžio Respublikinės ligoninės direktoriaus gydytojo Ivano Dorošo organizuota valstybės paminėjimo diena, prasmingai sujungta su tautinio kostiumo diena sudarė galimybę priminti ir šiuo metu tautinius raštus kuriantį skapiškietį Pauliną Kaluiną. O Skapiškyje yra gydytojo Igno Vaitoškos, vieno Likėnų sanatorijos kūrėjų, vardu pavadinta ambulatorija...
Audiniai pigiau, internetu Must Have parduotuvėje. Platus audinių pasirinkimas: viskozė, medvilnė, šilkas, vilna drabužiams ir ne tik! Apsilankykite: https://www.have.lt/
Atgal
