Tautos mokykla
07 11. Supratimas(Pabaiga)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Bet ačiū komentatoriams, apšvietusiems, kad olimpinėje biatlono trasoje buvo net keturios šaudyklos. Ne veltui tie rusiukai šitiek milijardų iššvaistė, tai nors vietoj vienos keturias šaudyklas įrengė. Bet rodė kažkodėl tik vieną, bet operatorių klaidas taisė lietuvių komentatorius, vis vardindamas kelias šaudyklas. Arba: mūsų slidininkai sėkmingai įveikė pirmąją trasą, o antrojoje trasoje jiems nepasisekė. Kodėl jie nešliuožė kaip ir kiti ta pačia trasa antrą kartą – antrą ratą. Nežinau. Vargšai mūsiškiai slidininkai liko nuskriausti, nes antroji trasa buvo aiškiai sunkesnė, todėl ir nepasisekė. O viena komentatorė taip gražiai aiškino, tik nesupratau ką ji aiškino, gal, ne valstybine kalba kalbėjo, bet labai panašia į lietuvių kalbą gražiai komentavo. Sakau, kas nors galėtų pasidomėti kokie ne tik konkrečios sporto disciplinos, bet ir valstybinės kalbos specialistai išsiunčiami olimpinėn komandiruotėn.
Buvo laikai kai spyrėm “iš kojos”, šėrėm “iš rankos”. Lyg ir atpratom, kad taip lietuviui nedera kalbėti, bet yla vis tiek iš maišo išlenda – vis per tą įpratimą. BTV vieno projekto komisijos narys pasistengė: jis ar jo vertinamasis gavęs “iš kočėlo”. Suprask – prajuokino. Tik ko čia juoktis, jei ką iš kočėlo gavo, nepasakė. Gal stebuklingai atgijęs kočėlas jam asmeniškai padovanojo, tarkim, gumbą, kad taip nebekalbėtų? Net pasaulio futbolo čempionato apžvalgininkas, kuriam lyg ir nebūtų rimtesnių priekaištų, ėmė ir susigundė – matote, “iš kelio” žaidėjas buvo nokautuotas. Siaubas. Nenustebsim, jeigu žiniasklaida praneš, kad kai kurie sporto gerbėjai prie ekranų buvo komentatorių nokautuoti, ne, ne kaip nors stebuklingai, o tiesiog “iš liežuvio” nokautuoti.
O ką jau kalbėti apie mūsų antrosios religijos varžybų komentatorius. Ką jiems kas besakytų, berašytų, kaip vanduo nuo žąsų: vis deda ir deda iš viršaus. Jų amžiuje dar galėtų pabandyti ir iš apačios, ir net iš šono, bet jie vis tiek iš viršaus ir iš viršaus deda į krepšį. Atrodo aiškus alogiškumas, bet jiems svarbu – sakinys taisyklingas, net profesorius palaiminęs. O jeigu profesorius nežaidė krepšinio? Sakinys gal ir taisyklingas, kaip ir šis sakinys: jis krepšį iš viršaus įdėjo į kamuolį. Bet ar logiškas? Negi komentatoriai nežino, kad negalima kamuolio įdėti į krepšį ne tik iš šono, bet ir iš apačios. Praėjusiame pasaulio čempionate Turkijoje įsijautęs mūsų komentatorius sušuko: meta iš viršaus tritaškį. Vargšelis, gal jis neskiria aukščių, negi dar nežino, kad ir baudos metamos iš viršaus.
Tai aš ir pamaniau: ar negalėtų Arvydas šią jau mūsų komentatorių išreklamuotą naujovę sukonkretinti krepšinio požiūriu ir, kam reikia, pasiūlyti įdiegti praktikoje: įmetė, įdėjo kamuolį į krepšį iš viršaus – įprasti 2 taškai, iš apačios – 1 taškas, o štai įmetus tritaškį iš viršaus – vėl įprasti 3 taškai, iš apačios – jau 5 taškai. Pabandykite iš tokio atstumo įmesti iš apačios, įsitikinsite, kad labai sunku, gal net verta skirti 6 taškus, bet tesprendžia specialistai. Tas pat su baudomis: įmetus iš apačios siūlau skirti dvigubai daugiau taškų, nes sunkiau pataikyti, negu metant iš viršaus. Tikėtina, kad visų mūsų krepšinio komandų ir rinktinės nesėkmė yra ta, kad žaidėjai mėto tik iš viršaus ir ne visada taikliai. Pradės mėtyti iš apačios, bus kiti rezultatai; ypač Jonui ir
Antanui nebus problemų iš po krepšio įdėti kamuolį į krepšį iš apačios, ir, žiūrėk, mes iš Ispanijos parsivešime aukso medalius, ir rungtynių komentavimas bus logiškas.
<sk>Epilogas
<text>Taigi, pastaraisiais dešimtmečiais dėl kaimynų pseudomokslininkų paskelbtų istorinių įvykių interpretacijų, vietovardžių, vardų kilmės aiškinimų ir pan., Lietuvoje paprastai nebediskutuojama, nes naujosios istorijos kaip ir naujosios etimologijos, užsienyje sukurtos ir kuriamos politiniais tikslais. Mes, paprasti mirtingieji, suprantame, o tautos politinis elitas – ne, na, bent jau ne visi.
Žinome ir gerbiame Lietuvos valstybės simbolius: net mažiukas vaikutis pasakys, kad mūsų trispalvė – mūsų valstybės simbolis. Toks pat mūsų valstybės simbolis yra ir valstybinė lietuvių kalba. Niekas net neįsivaizduoja, kad būtų galima Lietuvos geltoną žalią raudoną trispalvę keisti, papildyti, sakykim, balta ar mėlyna spalvomis, sudarkyti nesvarbu – linijomis ar tik atskiromis dėmėmis. Argi oriems, sąžiningiems, principingiems valstybės politikams būtų svarbu, kas tokius pakeitimus-papildymus, tokius žalojančius valstybės simbolį naujadarus siūlytų, ir juos net įtakingiausių valstybių politikai, vadovai palaikytų (galva neišneša – kaip kiti gali reikalauti iš suverenios valstybės politikų, vadovų, nebent, žinant, kaip jau ne kartą buvo įvardijami bestuburiais, tai kodėl neįsidrąsinus ir nepareikalauti, bet tada geriau iš karto – ultimatumas, mes dar neužmiršome tos veiksmingos karčios patirties) – taigi, orūs ir principingi politikai, įsitikinęs, rimtais tokių siūlymų nelaikytų ir, juo labiau, nesvarstytų. O jeigu Lietuvos istorijos neišmanantys suabejotų, panorėtų ką panašaus pasvarstyti, manau, referendumu atsiklaustų tautos. Manau, išsiaiškinome ir supratome.
Tad kodėl taip antikonstituciškai, jeigu norite – antitautiškai, elgiamasi su kitu Lietuvos valstybės simboliu – valstybine lietuvių kalba? Kodėl norima ją užteršti svetimomis raidėmis, svetimžodžiais ir panašiais nepriimtinais dalykais ir tuo pretekstu bjauroti Lietuvos valstybės dokumentus? Tarkim, spėjusio pagarsėti daugumos peikiamo įstatymo projekto autoriams neužteko kompetencijos, išsilavinimo ar apskritai sveikos nuovokos, o gal dar buvo kitų priežasčių, juk politikoje žinomos ir povandeninės srovės, kitokios įtakos, ką padarysi – pasitaiko, bet sąžiningi politikai išlieka savo krašto žmonėmis: orūs, išdidus, tikri valstybės patriotai. Kai galvoju apie tai, man asmeniškai, ir ne tik man vienam, darosi nejauku: šalyje atsiranda žmonių – ne kitokios orientacijos, o nesiorientuojančių politikoje, bet ją lemiančių, – per kurių, mano supratimu, menką išsilavinimą ir neišmanymą, gal dar dėl kokių nors priežasčių, atsiranda ir, galimas dalykas, gali atsirasti vėl naujų panašių peiktinų įstatymų projektų, – dirba parlamente ir turi teisę spręsti mūsų visų likimą. Ne sociologai kalti, o žmonėms nepriimtina kai kurių partijų politika verčia rinkėjus nuo jų nusigręžti. Pirmą rinkimų skambutį ką tik išgirdo, bet kai kam vis tiek ne motais. Paguodžianti viltis išlieka ta, kad, mano supratimu, naujųjų laikų senieji nesusipratėliai ne vieni tokius dalykus sprendžia ir dauguma šalies galvojančių politikų, specialistų, geros valios žmonių neleis žaloti Lietuvos valstybės simbolių.
Atgal
