Tautos mokykla
07 09. Lietuvos tautos kultūra – tautos ir valstybės suvereniteto išsaugojimo sandas
Danutė Vipartienė
Lietuvos Karalius Mindaugas, istoriniu atžvilgiu, pirmasis Lietuvos valdovas, įtvirtinęs valstybingumą. Karaliui Mindaugui valdant, Vakarų Europos vadovų, Lietuva tapo pripažinta valstybe, o pats Karalius - pavadintas Šviesiuoju Karaliumi. Užmezgęs tarptautinius diplomatinius santykius, tautai ir valstybei nutiesė kelius į civilizaciją – švietimo, mokslo, kultūros, menų, religinį pažinimą. Šiuo pagrindu tautą ateityje išugdė kaip tvirtos dvasios, geros moralės, šviesią, savo tautinę kultūrą turinčią, kuri laiko tėkmėje ne tik Vakarų Europoje, bet ir pasaulio mastu tapo pripažinta ir žinoma kaip kultūringa, išsilavinusi ir šviesi. Tai įrodo, jog nuo valstybės vadovų siekių ir jų gerų strateginių įžvalgų, puikių tarptautinių santykių bei teisingų metodų taikymo nukreipiant tautą teisinga linkme, ilgainiui priklauso tautos ir valstybės ateitis, jos valstybingumo ir tautiškumo išsaugojimas. Laiko ir istorijos tėkmėje visa tapo patikrinta. Lietuvai išgyvenus įvairius laikotarpius, tačiau išsaugojusiai savo stiprią dvasią, tautinę kultūrą, šviesą, ir kaip geru grįžtamuoju ryšiu puikiu rezultatu pasaulyje įtvirtinta, tapo Lietuvos tautos ir valstybės pripažinimu - Lietuvos Dainų šventėmis. Tai išsivystė per ilgą laikotarpį, jau anuomet tautai ir valstybei gerus pamatus padėjus Lietuvos valstybės Karaliui Mindaugui ir jo išmintingajai žmonai Karalienei Mortai valdant.
1251 m. Lietuvos valdovui Mindaugui ir jo žmonai Karalienei Mortai priėmus krikštą, Lietuvos didžioji kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane paskelbiama katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai “Šv.Petro nuosavybės” teises. Tai reiškė, tarsi laiptų į šviesą ir žinojimą teisių įteisinimą ir tolimesnį į šviesos siekį suteikimą. Ypatingas diplomatinių santykių su valstybėmis užmezgimas reiškė, jog Lietuva kaip valstybė turinti ir savo teisę, todėl kartu esanti ir suvereni. Todėl valstybės valdovo Mindaugo ir jo žmonos Mortos vainikavimas Karaliais, netapo atsitiktinumu, o jų abiejų išskirtinių valdymo gebėjimų, kaip šviesių asmenybių, tarptautiniu įvertinimu.
1253 metais liepos 6 dieną Karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Karalienės Mortos vainikavimas tapo ne tik kaip Lietuvos karalystės įteisinimu, bet Lietuvos kaip valstybės pripažinimu.
Karalius Mindaugas ir jo žmona Karalienė Morta buvo labai šviesios asmenybės. Vakarų Europai tarptautiniu mastu Lietuvą pripažinus valstybe, pradėjo plėtoti civilizacijos įrankius - kaip krikščioniškųjų tiesų pažinimą, švietimą, mokslą, kultūrą, menus, sudarant galimybes tautos žmonėms vykti į užsienį, mokytis ir parvykus plėtoti tai, ko išmoko. Tokiu būdu vystėsi Lietuvos kaip valstybės ir jos tautos civilizacija: švietimas, mokslas, menai, kultūra, puoselėjama krikščionybė, dvasinės vertybės, gera moralė. Dėl to užsienio valstybių vadovai Karalių Mindaugą vertino kaip labai šviesią asmenybę dėl jo ypatingų diplomatinių gebėjimų bei siekio šviesti savo tautą. Tai įrodo, jog karališkumas suteikiamas ne kaip šiaip sau reiškinys, o dėl valstybės valdovo ypatingų gebėjimų, didelės šviesos savy turėjimo, išmintingumo, dalykiškumo, puikaus strateginio išmanymo vedant tautą ir valstybę teisinga linkme, pripažinimo tarptautiniu mastu, o šiuo - gėrio valstybei ir tautai siekimo bei jų ilgalaikiškumo įtvirtinimo.
Šiuo pagrindu tauta gavusi šviesą ir tapusi išmintinga, laiko tėkmėje kūrė ir nenuvylė Lietuvos Karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Karalienės Mortos įdėtų pastangų šviečiant tautą, ir, šiuo prasiskynė kelius į pasaulinį pripažinimą. Tauta savo karališkumą, kaip išskirtinumą esanti šviesia ir kultūringa, išmintinga tauta, įtvirtino tautinėje kultūroje, atspindint tai kostiumuose, įvairioje simbolikoje, dainose, šokiuose, muzikoje ir kituose menuose, netgi būties architektūroje. Šimtmečių tėkmėje karališkos valstybės, buvo pripažįstamos gero teisingo valdymo valstybėmis, nes karališkumas reiškė visuotiną gėrį kaip gerą valdymą. Pagal T.Akviniečio išdėstytą teoriją apie karališkos valstybės privalumus, tai cit. “dieviško įstatymo pamokytas, karalius savo ypatingą galią turi nukreipti į tai, kad jam pavaldi visuomenė gyventų gerai” (T.Akvinietis. Traktatai. - Vilniaus margi raštai: 2009. P. 100).
Išsaugant karališkos valstybės ir jos buvusio valdovo Karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Karalienės Mortos atminimą, kaip šviesos sandą Lietuvos tautai ir valstybei, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, priėmė Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymą (Lietuvos aidas, 1990-10-26, Nr. 111-0) ir liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną – paskelbė Valstybės švente. Šiuo Tauta ir valstybė, kasmet įprasmina Karaliaus Mindaugo, kaip išskirtinio šviesaus valstybės vadovo, įtvirtinusio Lietuvos valstybės teisinį statusą Vakarų Europoje ir atvėrusį kelius į tautos civilizaciją. Karalienės Mortos, - kaip išmintingos karalienės įprasminimui, - 1993 metais Šiaulių krašto tarybos iniciatyva, buvo įsteigta Karalienės Mortos premija ir kasmet valstybės dienos išvakarėse ja apdovanojami darbščiausi, kūrybingiausi, talentingiausi piliečiai. Tai, jog Lietuvos Karalius Mindaugas ir žmona Karalienė Morta rūpinosi tautos švietimu, kultūra, menais, mokslu, švietimu, religiniu pažinimu, - visa įrodoma gautu rezultatu – sukurta gausia tautine kultūra, kurios visuotinas pristatymas įvyksta liepos 4-6 dienomis Lietuvos Dainų šventės renginiuose.
Puoselėjant tautinę kultūrą, dešimtmečių tėkmėje Lietuvos tautinė kultūra tapo pasaulio lietuvių Dainų ir šokių švente. Visa tai įrodo, jog lietuvių tauta, valdant Lietuvos Karaliui Mindaugui ir jo įdėtomis pastangomis gavusi šviesą, mokslą, kultūros ir meno kūrimo, religinį pažinimą, įtvirtino savyje stiprią dvasią ir šimtmečių tėkmėje išsaugojo savo tautinę būtį ir tapo pripažinta pasaulyje.
Lietuvos Dainų šventė, - tautos kultūros kaip valstybingumo ir suverenumo išsaugojimo sandas, kaskart įtvirtinantis tautiškumą, pasauliui lietuvių tautą atveria kaip gražią ir kūrybingą, turinčią nepaprastą filosofinę išmintį ir tai meno pavidalu išreiškiančią. Tautinės kultūros raiška save pristatant pasauliui, vienija tautą ir valstybę, bei viso pasaulio lietuvius į vieną visumą. Dainų švenčių proceso pagalba, į tautinę kultūrą įtraukiami tūkstančiai dalyvių, kurie tai kuria ir gyvai pristato bei kartu išsaugo valstybingumo pamatą, nes kultūrą pristato gyvai: šoka, dainuoja, vaidina, muzikuoja ar kitaip save menine raiška išreiškia. Tokiu būdu tūkstančiai tautos dalyvių priartėja prie dvasinių vertybių, geros moralės, tautinės kultūros puoselėjimo ir jos tęstinumo ir visi bendrai saugo valstybingumą, suverenitetą, savo tautiškumą.
Tauta ir valstybė gerbia ir vertina karališkąjį paveldą, juo didžiuojasi ir saugo, todėl karūnos simbolį įprasmino gyvai šventinio tautinio kostiumo dalimi, norėdama pasakyti, jog mes – karališka, šviesi tauta. Tai, jog tauta karališkumo simboliu vedina išsaugo savo gyvastį, tai išreiškė ir kita - žalčio simbolika. Žalčio galva papuošta karūna, o pats žaltys kaip gyvūnas simbolizuoja gėrį ir nuolatinį atsinaujinimą, gyvastį. Todėl tauta tai išreiškė tautinėse juostose bei tautinėje būties architektūroje - namų stogų, baldų puošyboje, buities reikmenyse, kryždirbystėje.
faktai įrodo, jog nepaisant to, kiek bebuvo Lietuvos valstybė ir jos tauta gniuždoma, tačiau savo kalbą, tautinę kultūrą, stiprią dvasią, tradicijas, papročius išsaugojo ir pasaulyje tapo pripažinta kaip išskirtinė ir intelektuali. Tai reiškia, jog Valstybės Karaliui Mindaugui anuomet sudėjus tvirtus Valstybės kūrimo pradmenis, tautai gavus švietimo, mokslo, kultūros, menų, dvasinio pažinimo, - tauta nestovėjo vietoje, o nuolat kūrė ir šiuo gyvu rezultatu, save kaip tautą gyvai pasaulyje įtvirtino. Tai, jog pasaulyje lietuvių tautinė kultūra tapo pripažinta kaip išskirtinė ir labai aukšto kultūrinio ir meninio lygio, įrodė, 2001 metais į UNESCO Žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo sąrašus tarptautinė žiuri pirmuoju numeriu įtraukusi Lietuvos Kryždirbystę ir kryžių simboliką, o antruoju numeriu - 2003 metais Lietuvos Dainų šventes. Šis lietuvių tautos pasiekimas pasaulio mastu dar kartą įrodo, jog tai yra šviesi, karališka tauta, kuriai tam tikru laiku reikėjo duoti pirminį kelią į šviesą, mokslą, kultūros ir meno, dvasinį pažinimą ir teisingai nukreipti.
Galima pateikti išvadą, jog tautinė kultūra – tai yra ta vidinė tautinė gyva galia ir gija, kuri buria visuomenę, ją nukreipia ir kartu išsaugo bei tęsia tautinį identitetą kaip sandą Tautos ir valstybės suverenitetui išsaugoti, o valstybės vadovas – yra tas vedlys, nuo kurio veikimo priklauso Tautos ir valstybės gerovė bei likimas.
Džiugu, jog į tautos kultūros gyvasties tradicijų išsaugojimą įtraukiama tūkstančiai geros valios piliečių, - bočių ir vidutinio amžiaus kartos atstovų, bei jas perima ir tęsia pažangus motyvuotas jaunimas, vaikai. Tokiu būdu vyksta ne tik tautinio kultūros paveldo puoselėjimas bei gyvas jo tęstinumas kaip tautos pamatinių vertybių išsaugojimas, bet kartu saugomas Tautos ir valstybės suverenitetas. Lietuvos Dainų šventėmis kaskart pasauliui pasakoma, jog Lietuvos Tauta ir valstybė suvereni, o jos lietuvių tauta gyva, išsaugojusi tvirtą dvasią, turinti savo tautinę kultūrą, kalbą ir papročius ir galinti tai pristatyti gyvai.
Atgal
