Tautos mokykla
07 05. Žemę ir valstybę gynusieji visad bus minimi su pagarba
Vytautas Paliukaitis
Kad labai naudinga mums perskaityti kelių dešimtmečių senumo leidinius, atkreipti dėmesį į mažai aptariamus praeities įvykius, įsitikinau atsivertęs 1990 m. vasaros „Santarą“. Tai kultūros žurnalas Lietuvai ir išeivijai. Nuo pirmojo puslapio pradedamas Dr. V.Daugirdaitės-Sruogienės straipsnis, pavadintas „Daugiau dėmesio ir pagarbos Lietuvos istorijai“. Dalykiškai mokslininkė primena, ir šiandien, kai daugelis teigia, jog sutvirtėjome, išliekantį abejingą daugelio inteligentų požiūrį į mūsų valstybės lemtingus įvykius.
Mes, didelės savarankiškos ir galingos šalies palikuonys, privalome žinoti, kas atskirų epochų laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos teritorijos mažinimo. Autorė pažymi, kad Jogailos ir Lenkijos-Vengrijos karalaitės (p.3), vedybų sutartyje 1385 m. buvo išvardintos Lietuvos ir Lenkijos unijos sąlygos, pasekmes buvę sunku numatyti; net kai kurie lenkų rašytojai patys lygino Lietuvą ir Lenkiją su ąžuolu ir vijokliu.
XVI a. pasirašytos Liublino unijos, turėjusios bendromis lietuvių ir lenkų jėgomis sustabdyti „Maskvos ekspansiją į Vakarus“ patvirtinimo niuansai atskleidžia kas svarbaus akto nepasirašė: „Lietuvos bylos gynėjas Mykolas Radvila Juodasis buvo jau miręs, o jo pusbrolis Mikalojus Rudasis (...) iš seimo išvažiavo“ ir jų parašų nėra. V.Daugirdaitė-Sruogienė mini senatorių E.Valavičiaus, J.Katkevičiaus pavardes, bandžiusius atsiklaupus ant kelių prieš Valdovą Žygimantą Augustą prašyti nevykdyti lenkų priversto nutarimo, susiaurinusio LDK teises. O etmonas R.Sanguška, norėdamas suspėti sustabdyti pragaištingą akto patvirtinimą, atvyko tiesiai iš mūšio pranešdamas apie prieš maskvėnus laimėtą pergalę.
XVII a. viduryje Maskvos kariuomenė vėl užpuolė Lenkiją ir Lietuvą; pastaroji „tapo negirdėto plėšiko auka“ (p.6). Ypač nukentėjo Vilniaus bažnyčios, kunigaikščio ir didikų pilys. Vilniaus vysk. suspėjo išvežti šv. Kazimiero relikvijas į Karaliaučių. Okupacija užsitęsė iki 1667 m.
„(...) vesdami savo sąskaitas su rusais“ žemaičius užpuolė švedai. Didysis etmonas J.Radvila, rašo mokslininkė, pasirašęs Kėdainių sutartį su niokojusiais kraštą Normanų palikuonimis, šiuo dokumentu anuliavo uniją su Lenkija. Jam mirus Lietuvos teritoriją ėmėsi ginti Povilas Sapiega. Pažymėdama, kad kraštas šių nelaimių metu neteko apie 46 proc. savo gyventojų, toliau autorė pabrėžia, kad apie tai Lietuvos istoriografijoje mažokai rašoma.
Baigdama straipsnį mokslininkė pažymi 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų tvirtą teiginį apie tai, jog jie nekuria naujos valstybės, tik atstato senąją.
Šiandien, kai nuplaukę metai dar atmintyje tebesaugo epizodus iš darbo Architektūros muziejuje Vilniuje, malonu pažymėti valandėles iš JAV lietuvių, apsilankiusių Tėvynėje, jų atsiliepimus apie ekspoziciją. Istorikės V.Daugirdaitės-Sruogienės įrašai muziejaus lankytojų pastabų, atsiliepimų knygoje, dail. V.Vizgirdos žodžiai, ištarti tuo metu, kai jis nuo pastatų erdvinę kompoziciją perteikusių maketų priėjęs ištarė man: „Negalvokit, kad jie mus stebina, esame matę dar ir ne tokių.“ Dalykiškai savo mintimis apie meno kryptis čia užsukęs pasidalino dail. Kazys Varnelis. Išliko atminty jo sakinys: „Lietuvoje abstraktus menas nėra populiarus, o aš dirbu šioje srityje“. Šis patriotas pratęsia mūsų šalyje estetikos užduotis, kurių nebesuspėjo įgyvendinti daugelis jau amžinu miegu užmigusių kūrėjų. Vilniuje Didžiojoje gatvėje netoli Rotušės kviečia mus jo namai-muziejus.
Apie asmenybes, įvykių prasmę dažniau susimąsto tik „Lietuvos aido“ skaitytojai. Tai patvirtina kasmet įsiliejantys vis nauji rašančiųjų vardai. Kitaip ir negali būti – grįžimas prie „šaknų“ yra naudingas jauniems ir pagyvenusiems.
Atgal
