Tautos mokykla
07 05. Supratimas (1 dalis)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Mokslininkų manymu, istorija besidominčiam, o ypač istoriškai susipratusiam žmogui, praeitis nėra pasibaigusi ir niekada negali pasibaigti. Žmogaus istorinė sąmonė nurodo jo mąstymo specifinį santykio su praeitimi būdą, kuris laiko tėkmėje kinta, bet nesibaigia – kitimas nesibaigia, todėl reikia nuolat prie praeities grįžti, ja remiantis suprasti dabartį ir žvelgti į ateitį.
Dėl pastaraisiais dešimtmečiais rusų, baltarusių, lenkų pseudomokslininkų paskelbtų istorinių įvykių interpretacijų, vietovardžių, vardų kilmės aiškinimų ir pan., Lietuvoje paprastai jau nediskutuojama, nes, naujosios istorijos kaip ir naujosios etimologijos, užsienyje sukurtos ir kuriamos politiniais tikslais. Mes ir nediskutuosime. Mus domina mūsų žmonės, kurių nemaža dalis Rytų Lietuvoje, beje, ir kai kuriose kitose šalies vietose, nesinaudoja nacionaline žiniasklaida, o klausosi transliuojamų naujųjų mokslų iš užsienio, skaito iš ten lengvai pasiekiamą spaudą; užtenka atvejų kai Lietuvai lojaliems kitakalbiams, ir nebūtinai kitakalbiams, šalies gyventojams nelengva susigaudyti informacijos sraute. O čia dar ta globalizacija. Globalizacijos laikais daug mūsų istorijos medžiagos pateikiama užsienio kalbomis. Atkreipkime dėmesį į pažodinius vertimus, pavyzdžiui, į anglų kalbą, kurie kai kam sudaro įspūdį, kad, pavyzdžiui, viduramžiais nebuvo savarankiškos, suverenios Lietuvos valstybės. Atrodo, esame supami nevisai tikslios ir labai netikslios informacijos. Gal todėl aš, kaip dėstytojas, dirbęs su Lietuvos kitakalbiais ir Rusijos studentais, bendravęs su jų tėvais, ne kartą buvau klausiamas: apskritai ar buvo kada nors laisva, nepriklausoma Lietuvos valstybė.
***
Pagal viduramžiais suformuotą supratimą valstybė – šalis turėtų būti valdoma karūnuoto asmens. Istorijos šaltiniuose Lietuvos karaliumi pavadintas, įvardytas didysis kunigaikštis Ringaudas. Apie jį eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma: buvo didelis karalius. Išeitų, tai pirmasis Lietuvos karalius. Tik reikia patikslinti, kad minimu laiku lietuvių žemės dar nebuvo suvienytos. Taip apibudinamas lietuviškų žemių vienytojo Mindaugo tėvas. Romos popiežiaus Klemenso IV bulėje Mindaugas vadinamas „šviesiuoju karaliumi“, tuo pripažįstant Mindaugo autoritetą ir jo nuopelnus Europos civilizacijai. 1253 m. liepos 6 d. Vilniaus katedroje Mindaugas iškilmingai vainikuotas Lietuvos karaliumi. Reikėtų pažymėti, kad 1254 metais laiškuose į Romą karalius Mindaugas nurodė, jog dokumentas surašytas dalyvaujant ir pritariant „mūsų sūnums Rukliui ir Rupeikiui“. Manoma, kad karalius negyveno vienoje vietoje. Jo sūnūs – Lietuvos karalaičiai užaugo Vilniuje. Šis istorinis faktas laikytinas pradžia Vilnių vadinti amžinąja lietuvių sostine. Taip Europai buvo pranešta apie Lietuvos karalaičius, iš kurių Ruklys po tėvo karaliaus Mindaugo mirties turėjo teisėtai paveldėti Lietuvos karaliaus sostą.
Istorikų nuomone, tuometinis Lietuvos karalius nuolatinės sostinės neturėjo. Metraščiuose minima Mindaugo pilis Voruta, tačiau iki šiol istorikai nesutaria, kur ji buvo, be kitų galimų vietų, tik spėliojama: gal taip Vilnius galėjo būti vadinamas.
Siekdamas įtvirtinti vienasmenę valdžią Mindaugas įgijo daug priešų. Valstybėje pradėti rengti sąmokslai. 1263 m, lapkričio 14 d. yra paskelbta karaliaus žūties diena. Atsakomybė už sąmokslą nužudyti karalių Mindaugą tenka dviem kunigaikščiams – Treniotai ir Daumantui.
***
Po Mindaugo nužudymo dėl valdžios vyko arši kova. Galiausiai Lietuvos valdovu tapo Kernavės kunigaikštis Traidenis, kraštą valdęs iš Kernavės. Nuo XIII a. pab. LDK pradėjo valdyti Gediminaičių dinastija. Su ja tiesiogiai susiję Lenkijos, Čekijos, Vengrijos karalių dinastijos. Gediminas titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi.
Po Kernavės antrąja valstybės sostine tapo Trakai (dabar Senieji Trakai). Vėliau Gediminas sostinę perkėlė į Vilnių. Susiklostė tradicija: kas valdo Vilnių, tas valdo Lietuvą.
Livonijos kronika aprašo, kaip, vykdamas į Rygą, Siguldoje buvo sutiktas Lietuvą valdęs Gedimino vyriausias sūnus Algirdas. Kronikoje jis vadinamas – Lietuvos karalius Algirdas.
***
Tuometiniu sudėtingu istoriniu laikotarpiu Vytautas karūnos Lietuvai siekė ilgai ir labai atkakliai. Susiklosčius palankioms sąlygoms 1398 m. spalio mėn. Salyno saloje ties Kaunu Lietuvos bajorai Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi. 1420 m. Vytautą karaliumi paskelbė čekai ir jam atsiuntė Čekijos karališką vainiką, kurį jis sutiko priimti. Vytauto galybę ir autoritetą patvirtino 1429 m Lucke vykęs daugelio Europos valstybių valdovų suvažiavimas, kuriame Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Liepos mėnesį imperatorius Vytautui rašė, kad karaliaus vainikas ir atskiros insignijos su dideliais papuošalais jam ir jo žmonai iškilmingai pasiųsti. Lietuvos karalius – Didysis Vytautas mirė nesulaukęs karūnos, nes karūnacijai sutrukdė Lenkijos didikai, bijodami karalyste tapusioje Lietuvoje prarasti savo įtaką. Faktiškos Lietuvos karalystės lenkai nepripažino. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo senų laikų lenkų agresija, lenkiškos įtakos plėtimas, buvo nukreipti į Lietuvą, kitas rytų kaimynes.
Vytauto Didžiojo laikais Lietuva driekėsi nuo Baltijos jūros ligi Mėlynųjų vandenų (Juodosios jūros); jo nuopelnas – atsirado tautos valstybingumo samprata, susiformavo svarbiausi valstybės simboliai: herbas Vytis ir valdančios Gediminaičių dinastijos ženklas – Gedimino stulpai; tuo metu pradėta rašyti metraščius, sudarinėti Lietuvos Metriką ir t. t. Gedimino laikais formuojasi samprata – žmonių sąmonėje įsitvirtino suvokimas, jog Lietuvą sukūrė ir valdo lietuviai, kurie yra atsakingi už jos likimą. Dar pabrėšiu: lietuvių tautą ir valstybę mūsų protėviai kūrė atsiribodami nuo lenkų politinės tautos.
1992 m. spalio 25 d. Lietuvos piliečių referendume priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta, kad Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Valstybės suvereniteto reiškėjai, kuriais laikytini ir Lietuvos simboliai, negali būti kokių nors grupuočių, politinių jėgų, pagal jų įgeidžius ar pataikaujant kitoms valstybėms, keičiami, kaip šiais laikais bandoma daryti, kai kažkam kažkas kažkodėl šovė į galvą. Tą gali padaryti tik visa Tauta.
***
Karaliais buvo pavadinami ir kiti Lietuvos didieji kunigaikščiai.
Matome, kad faktiškai ne tik Mindaugas, bet ir Gediminas, Algirdas, Vytautas buvo Lietuvos karaliai – vyriausi siuzerenai, niekam nepavaldūs, valdę Lietuvą. Lietuvio sąmonėje jie tokiais ir išliko. Istorinėje literatūroje, manau, dar nepakankamai šis klausimas nušviestas- išaiškintas, ypač užsienio kalbomis.
Ir dar: jeigu mums nekyla abejonių, kad, išsireiškiant vakarietiška samprata, Lietuva buvo karalystė, tai reikėtų gerai pagalvoti, o kodėl Lietuva nevadinama imperija. Lietuva siekė tapti hegemone visoje Rytų Europoje, buvo didžiausia valstybė regione – Rytų Europoje, buvo pripažinta lyderė, vedė visomis kryptimis plačią ekspansiją, prijungtose žemėse tvarkėsi savo nuožiūra, įtakojo kaimynių užsienio politiką ir t. t. LDK metropoliją sudarė Vilniaus ir Trakų kunigaikštijos, o kitos žemės buvo jos periferijos, susijusios su metropolija. Matome daugybę požymių, būdingų pripažintosioms imperijoms. Mes apie jas ir kalbame kaip apie imperijas. Apie savo – nekalbame, nes taip svetimų ir susvetimėjusių buvome įpratinti. Manau, ateis toks laikas, kai šiuo klausimu pasirodys naujos studijos: to laiko Lietuva gali ir turėtų būti vadinama imperija – Lietuvos imperija.
***
Praėjusiais dešimtmečiais teko dėstyti Rusijos universitetuose. Studentai domėjosi, jų manymu, Baltijos valstybėse perrašoma istorija. Atseit, tas kas buvo žinoma, ir anksčiau istorijoje nebuvę nutylėta, pavyzdžiui, lietuviams svarbus Žalgirio mūšis. Gerai, imkime Žalgirio mūšį: Tanenbergas ir Griunvaldas 1410 m. liepos 15 d.; Vytautas ir Jogaila; Smolensko pulkai; lenko Dlugošo aprašyti puslaukiniai Vytauto lietuviai; ir pan., – maždaug tiek sužinome iš tarybinio istorijos mokslo. Argi neaiškus ideologinis-politinis šališkumas: leista rašyti tik tai, kas liudijo lietuvių vienybę su slavais, rodė slavų reikšmę kautynėse (man tai linksma skaityti, kaip kautynėse po miškus lakstė puslaukiniai žemaičiai, o Vytautas juos gainiojosi, tik, va, visą reikalą pataisė slavai – išgelbėjo nuo pralaimėjimo. Linksmumas greitai išblėsta, nes šiais laikais kitataučiai linkę tikėti lenko, nekentusio lietuvių, ir jo pasekėjų prasimanymais, fantazija). Tapus laisvais, istorikai užpildo taip vadinamas baltąsias Lietuvos istorijos dėmės, o ne kažkaip tendencingai perrašoma istorija. Istorijos papildymas, atradus, sužinojus naujus faktus, dokumentus ar paviešinus tarybmečiu nutylėtą istorinę medžiagą, nėra joks istorijos perrašymas, juo labiau – tendencingas, nacionalistinis falsifikavimas, pasigyrimas, kuo nevengiama mus kaltinti.
***
Niekada nesibaigiančiame istorinės atminties formavime žmonėms būtinos kiek galima platesnės, gilesnės žinios. Lietuvos visuomenė daugiau ar mažiau, bet domisi istorija, stengiasi
naudotis istorinėmis žiniomis, tačiau globalizacijos sąlygomis pirmiausia jai pačiai reikia sugebėti kritiškai vertinti viešai pateikiamą istorijos medžiagą: istorinius pasakojimus, istorines interpretacijas, neretai grindžiamus abejotinais ar jau iš anksto žinomais klaidingais argumentais, ir pan.
Žinote, tūlas studentas pasakytų: rimta tema rimtai dėstoma, darosi nuobodžia, net neberimta. Dėstytojui ją reikia, pasakykime, vėl surimtinti. Tą nesunku padaryti, pasinaudojant vyresniųjų kitataučių, niekada nesimokiusių Lietuvos istorijos ir nesinaudojusių lietuviškais šaltiniais, savamoksliu, todėl anot jų – nešališku, Lietuvos istorijos supratimu. Nekalbėsime apie kraštutinius neigiamus praeities vertinimus, paieškosime kiek kitokių pavyzdžių: pavyzdžiui, kodėl Vytautas sijonuotas? Kai kam atrodo, jog tai gali būti tam tikras atsilikimas nuo civilizacijos. Ką gali žinoti, kas šovė dailininkui į galvą, pavaizduoti valdovą su sijonu, galbūt, kad suklaidintų jį suėmusią, saugojusią priešininkų sargybą. Gerai dar, kad Vytauto nekaltina vagyste, nes istorikai neturi duomenų, kad Vytautas mylimai Onai sijoną sugrąžino, beje, nėra žinių, kad jis tą sijoną ir pavogė. Arba: ar degančioje Tabor fermoje gobšumas pražudė prezidentą? Pagalvokime, buvo pats viduržiemis, sausio 9-oji, vyras negalėjo žiūrėti, kaip jo mylima Sofija dreba nuo šalčio ir metėsi į liepsnojantį pastatą, kad išneštų jos šiltus ir labai brangius kailinius. Kas čia neaišku? Bent jau vyrams, kurie dėl mylimo žmogaus viską padarytų. Arba: kodėl šlepetinis prezidentas? Ką aš žinau, kodėl šiauliečiai paviešino būtent šlepetes, nors aš pats asmeniškai mačiau, kaip būsimas prezidentas avėjo ne kokius ten, mūsų tuo laiku avimus kaunietiškus „Raudonojo spalio“, bet geresnius batus. Tokių pavyzdžių daug, bet tai menkniekis, jie visi nublanksta prieš mokslininko su gražia lietuviška pavarde viename Vilniaus dienraštyje išspausdintą straipsnį, kuriuo klausiama: kada pamilsime Vytautą už jo niekšybes. Neapsirikote perskaitę – už niekšybes kada lietuviai ir visi kiti pamils Vytautą Didįjį. Galime tik atiduoti duoklę straipsnio autoriui, neneigiančiam, neginčijančiam, jog iki šiol Vytautą mylėjome už jo gėrybes, kitaip tariant – valdovo nuopelnus ir dorybes : narsą, diplomatiją, toleranciją, meilę šaliai ir šeimai ir t. t. Matyt, jau globalizacijos įtakoje ir lietuviams atėjo laikas persiorientuoti.
Nesakau, kad visų mūsų šalies gyventojų besąlygiškai teigiamas praeities vertinimas, bet dėl neigiamo moralinio praeities vertinimo tikrai nėra sutarimo. Svarbu mokėti kritiškai pažvelgti į istorinės sąmonės įsivyravimą. Neturėtų būti dabar aptariamo istorijos supratimo tam tikro diapazono atotrūkio tarp miestuose ir kaimiškose vietovėse gyvenančių žmonių. Gal tada žmonės labiau apmąstytų gyvenimą, susimąstytų, pavyzdžiui, kad ir per rinkimus, gal tada nematytume didžiulio skirtumo, pavyzdžiui, tarp Kauno ir Rytų Lietuvos balsavusių žmonių rezultatų. Mūsų visų, nepriklausomai nuo supratimo, kitų socialinių aspektų, bendra istorinė praeitis, mes visi vienoje – Lietuvos valtyje. Tik man truputį neramu dėl abuojumo lietuvybei (lietuvių tautinė mažuma rytuose, pavyzdžiui, Visagine, nesulaukia tokio dėmesio ir neturi tokių galimybių, kokias turi, pavyzdžiui lenkai ar rusai) Rytų Lietuvoje – ar kartais valtis pavojingai neįsisiūbuos.
***
Pasidomėkime visų, mūsų samprata, Lietuvos karalių veikla. Vienydami lietuvių žemes, jie veikė ginklu, vienus konkurentus išžudė, antrus įveikė klasta, trečius papirko dovanomis, ketvirtus vedybomis, ypač per vaikų vedybas (pavyzdžiui, Lietuvos karalius Algirdas turėjo dvidešimt vieną vaiką ir, įskaitant jų santuokas su įtakingaisiais ir galingaisiais, turėjo didelių planų – galime pridurti: derėdamasis dėl Lietuvos krikšto, Algirdas jautėsi esąs stiprus, iškėlė politinę etninių lietuvių žemių susigrąžinimo ir rusų žemių pajungimo Lietuvai programą), – susigiminiuodami su valstybių valdovais, įtakingais asmenimis. juos palenkė savo pusėn. Tai būdinga visiems mūsų valdovams; gal Vytautą Didįjį išskiria nebent tai, kad jis neturėjo sūnų ir po jo mirties neliko teisėto Lietuvos sosto paveldėtojo (galbūt kai kas pasakys – turėjo Lietuvą grąžinti Jogailai (Lenkijai), bet tai jau atskira kalba).Visa kita, kaip ir visi. Kaip ir visi Europos valdovai. Pabrėžkime, kad Lietuvos karaliai nesiskyrė nuo kitų to meto Europos valstybių kūrėjų. Nebent galėčiau išskirti Lietuvos valdovų religinę toleranciją, nes kai kuriose kitose valstybėse kitatikiai buvo žudomi ar ištremiami.
Vytautas Didysis žmonių atmintyje išliko, istorinėje atmintyje įsitvirtino visai kita prasme, negu buvo galima suprasti iš Vilniaus dienraštyje išspausdinto straipsnio.
***
Dar būdami Vilniaus valstybinio universiteto studentai atlikome pažintinę praktiką Kryme. Po Simferopolio, Alupkos, Jaltos, Sevastopolio, apsilankėme buvusioje karaimų Čufut Kalės
viduramžių mieste-tvirtovėje ant uolų, kuri nepertoliausiai nuo Krymo kalnų priekalnėse esančio garsaus Bachčisarajaus. Mums jaunuoliams, savo atsakomybe (vis dėlto jauni būsimi istorikai), buvo leista ne tik užsiropšti į tvirtovę, bet karstytis uolomis. Įspūdinga. Sutikome garbingo amžiaus karaimę, kuri turinti giminių tarp Vytauto iš Krymo į Lietuvą atgabentų beveik 400 karaimų šeimų, įkurdintų Trakuose ir apie juos. Sužinojusi mus esant iš Lietuvos, ji gražiai ir su nuoširdžia pagarba kalbėjo apie Vytautą Didįjį, išgirdome, kaip po varginančio žygio lietuviai maudė žirgus Mėlynuose vandenyse ir kt. Iš senyvos moters, girdėjusios iš savo tėvų ir senelių, daug sužinojome apie kitataučių požiūrį – teigiamą požiūrį į šį iškilų lietuvių karvedį ir valdovą. Vėliau kai kurie Istorijos fakulteto absolventai aplankėme Trakuose karaimų, išpažįstančių karaizmą, maldos namus – kenesą. Pokalbiuose išgirdome daug įdomaus, pavyzdžiui, mums negirdėtą, tuo laiku bent jau viešai
negarsintą, legendą. Kol paskaitysite sekančius sakinius, gal galite pasakyti: kam skirti karaimų mediniuose namuose į gatvę žiūrintys trys langai? Pradėkime: pirmas Dievui, trečias svečiui. Gal žinote kam karaimai savo namuose skyrė antrąjį langą? Vaišinantis tradiciniu karaimų valgiu kibinais, sužinojome: antrasis, vidurinis langas – karaimų labai gerbiamam Vytautui Didžiajam.
***
Žinome: žmonės skirtingi. Žmogus gali save laikyti skirtingų partijų, kitokių grupių nariu, todėl ir jo interesas praeičiai bus įtakotas tos partijos ar grupės. Iškyla labai svarbus pasitikėjimo ar nepasitikėjimo istoriniais šaltiniais klausimas. Dabar mes galime matyti, skaityti ne tik savo šalyje, bet ir Rusijoje ar toliau rytuose bei Vakaruose išleistus istorinius romanus, sukurtus istorinius meninius, dokumentinius filmus, įvairius, kartais labai abejotinus, bet į mokslinius pretenduojančius straipsnius bei internete skelbtą informaciją. Išskirtinas vienas aspektas – kas sava, yra labai svarbu. Svarbu, tai svarbu, bet ar teisinga. Neretai kas yra sava, šios sąvokos samprata iškraipoma, ja spekuliuojama, net pagrindžiama nepagrindžiamą. Susigaudyk, kad geras, bet suprasti būtina, tai svarbu tautinio patriotinio mąstymo ugdymo požiūriu. Formuojasi samprata: kaip kiekvienas mūsų interpretuojame savo šalies praeitį, išryškėja ką laikome savo tautos ir savo valstybės savastimi. Ar ją suprantame, vertiname, gerbiame? Gal atkreipėte dėmesį, kokią reakciją kai kam sukėlė, kai per rinkimų prezidentinius debatus šalies Prezidentė, kandidatuojanti antrai kadencijai, atsakydama į žurnalisto klausimą, pareiškė, kad valstybinė lietuvių kalba negali būti diskusijų objektas. Manau, tokia aiški pilietinė pozicija (o ne išvedžiojimai: gal taip, o gal anaip), pagarba suverenios valstybės simboliams, kuriems priklauso ir valstybinė lietuvių kalba, taip pat lėmė, kad kandidatė gavo arti 60 procentų rinkėjų balsų. Tokio tautos palaikymo ir pasitikėjimo kiti gali tik pavydėti. Drąsesni aiškią Prezidentės politiką ir veiklą – kūrėją ir jo produktą – jau įvardijo nacionaline vertybe.
***
Kaip jau minėjau ne tik istorinės interpretacijos, insinuacijos, bet ir naujosios etimologijos, užsienyje sukurtos politiniais tikslais. Jų nepagrįstumas mūsų mokslininkų aptartas ir, bent jau daugumai, aiškus, išskyrus kai kuriuos politikus. Ir čia ne ką tepadarysi. Išgirdome lyg ir naują premjero akcentą: iškraipyti, žaloti gimtąją kalbą reikalauja už kitataučių ištekėjusios lietuvės moterys. Mano pažįstami senjorai piktinasi ir replikuoja moljeriškai: koks velnias jas nešė į tą galerą. Na, nediskutuosime, meilė nežinia kur gali nunešti, nuvesti. Manau, kone kiekvienas pažįstame vieną kitą lietuvę, ištekėjusią už kitataučio, gyvenančią JAV, Lenkijoje ir kt. Ne viena iš jų neturėjo problemų dėl pavardės, rado kaip išspręsti dokumentinius ir kitokius kalbinius reikalus, be kokios nors žalos gimtajai lietuvių kalbai. Sustiprėjus vakarinių kaimynų politinei įtakai Rytų Lietuvoje ir siekiams polonizuoti lietuvių kalbą, pradžioje ją užteršiant svetimybėmis, apie keistus reikalavimus, dabar taip premjero sureikšmintas pretenzijas, pirmiausia išgirdom iš moters, ištekėjusios už lenko. Paskui – grandininė reakcija, bet ne tokia, kokia mus graudena politikai. Suprantame: nebuvo problemos, bet pas antilietuviškai nusistačiusius buvo noras ir problema
atsirado.
Eikime polonizacijos šalininkų keliu toliau. Greta gatvių lietuviškų užrašų turi būti lenkiški. Mes suprantame nesamos problemos atsiradimą, politizavimą. Žmonės supranta, politikai apsimeta, jog nesupranta. Matote, vien lietuviški užrašai Lietuvoje įžeidžia vietos lenkų nacionalinius jausmus. Tarkim, patenkinus šitą užgaidą, ar neatsiras kita, nemažiau žeidžianti nacionalinius jausmus: kodėl įstatymų numatyta tvarka keliama tik viena Lietuvos vėliava? Ar ne todėl Lietuvos vieno ministro pavaduotoja jos ir neiškelia? Atidus mūsų premjeras supranta: negerai, tai ką daryti? Gal pakeiskime vėliavos kėlimo tvarką ir įteisinkime Lenkijos vėliavos iškėlimą prie dvikalbių gatvių užrašų. Šalčininkuose prie tautinės trispalvės kelsime baltą raudoną, o Visagine, juk ir Visagine atsiras rusiški gatvių pavadinimai, taip, atsiras, tokia privilegija neturi naudotis tik lenkai – baltą mėlyną raudoną. Bet vėlgi, kas gali garantuoti, kad tos vėliavos viešumoje taikiai sugyvens, jeigu nenustygsta jas keliantys? Siūlau Seimo nariams Gediminui Kirkilui ir Irenai Šiaulienei jų paruoštą įstatymo projektą, žalojantį valstybinę lietuvių kalbą, papildyti nauju punktu, žalojančiu lietuvių trispalvę: įteisinti mūsų vėliavoje baltą juostą. O kad nediskriminuotume rusų, gal, sakau, čia svarbu Gediminui, iš karto įteisinkime mūsų trispalvėje ir mėlyną juostą. Daugiau spalvų, daugiau gražumo, ar ne, pone Petrai? Tas pats vargas, tas pats balsavimas, tas pats tautiečių nepasitenkinimo peraugančio į pyktį proveržis. Jis tikrai nebus didesnis už nepasitenkinimą mūsų vėliavoje įteisinus tik vieną papildomą juostą. Stenkitės ponai seimūnai, tik nepamirškite žmonių galimo nepasitenkinimo proveržio (vėl artėja rinkimai, argi nepasimokėte iš ką tik praėjusių?) ir lietuvių patarlės: kiek vilką bešertum, jis vis tiek žiūrės į Varšuvos miškus, atsiprašau, žiūrės tiesiog į kažkokį mišką.
Kai kaimynų su kaimynėliais įgeidžiai bus patenkinti ir mūsų Algirdas tvirtai susibroliaus su Bronislaw Maria Karol ir Donald, tada reikia tų įtakingų ir reiklių ponų paprašyti (pareikalauti mūsiškiai negali, mes taip elgtis neįpratę, tad nuolankiai paprašykime, gal net maldaukime), kad Lenkija sugrąžintų Lietuvai, mano supratimu, neteisėtai turimas lietuvių žemes, lenkams Stalino padovanotas. Jeigu atsiimamos Nikitos dovanos, tai Josifo, persiprašau, Juzefo Stalino, – juo labiau. Iš kitos pusės pažiūrėjus, lietuviams ir nesiseka. Sakau, negalėjo gi pypkiadirbys kitokio kontūro pypkę visų laikų ir visų tautų tėvui sumeistravoti, išraityti, gal tada pagal jos kontūrą nubrėžtos dabartinės Lietuvos rytinės sienos apimtų nors Punsko ir Seinų žemes. Neteisinga, kad lenkams didžiojo vado įgeidžiu atiteko tiek daug lietuvių žemių, dabar Lenkijoje sudarančių net kelias vaivadijas.
Būsimoms pretenzijoms galime surasti ir teisinį pagrindą.
1919 m. kovo 24 d. Paryžiaus taikos konferencijai Lietuvos įteiktoje Revendikacijų notoje nurodoma Lietuvos teritoriją sudarančios Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijos, dalis Kuršo ir Rytprūsių žemių.
Didelė dalis Lietuvai pripažintų žemių 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos sutartimi taip ir nebuvo sugrąžintos, nors, pakartosiu, buvo pripažintos sugrąžinimui, bet nesugrąžintos. Šios sutarties nei Lietuva, nei Rusija nedenonsavo. Ir pan., ir t. t.
Eikime polonizacijos šalininkų keliu toliau. Greta gatvių lietuviškų užrašų turi
Rolandas pasakytų: mes vis kur nors nespėjame, vėluojame. Nežinau, gal mūsų toks būdas, patys nedarome, o kiti už mus juo labiau nedaro. Mano bendravardis istorikas iš Vištyčio šaiposi: protingieji iš Rusijos konsulato Klaipėdoje, kaip skelbia žiniasklaida, organizavo apklausą, dėl prisijungimo prie Kaliningrado srities. Atsirado užsirašiusių. Nedaug. Na ir kas – idėja iškelta, o ir kvailiausių idėjų pasekėjų atsiranda, na, jei ne dabar, tai vėliau. Neskaito mūsų valdžios vyrai Rusijos diplomatijos istorijos. Aš suprantu, kaip jie perskaitys daugiatomį, daugiaknygį darbą ir dar rusų kalba, kai taip labai užsiėmę valstybės valdymu (anot pažįstamų senjorų karčios kritikos – užsiimančių valstybės žlugdymu). Atrodo, mes dar ilgai nespėsime, vėluosime. Ne išimtis ir Lietuvos konsulatas Kaliningrade: snaudžia, ir ne kitaip, todėl nespėja.
Kaliningradiečiai guodęsi minėtam kolegai: organizuokite srities gyventojų apklausą dėl prisijungimo prie Lietuvos – jūs patys ir kiti išsižiosite: aštuoni iš dešimt kaliningradiečių pasisakytų už prisijungimą prie Lietuvos. Tai bent. Man tai patinka. Politikams, tikriausiai – ne, juk mes nesugebame tokius dalykus organizuoti, štai kur šuo pakastas; kiek aš suprantu, mes tik mokame nuolaidžiauti ir atsiprašinėti, atsiprašinėti ir nuolaidžiauti. Todėl turiu pagirti mūsų seimūnus Gediminą Kirkilą ir Ireną Šiaulienę: garsiajame jų paruošto, nebeminėsiu kokio, tik pasakysiu – pelniusio daugelį epitetų, įstatymo projekte nesuradau pastraipos, kaip Lietuva labai apgailestauja ir graudžiai atsiprašo...
***
Ne tik kai kurių įtakingųjų atsainus požiūris į Rytų Lietuvos problemas neramina. Rašinyje visomis nuodėmėmis kaltinau valdžios vyrus, nes nuo jų jeigu ne viskas, tai bent didžiausia dalis priklauso. Jei kas mano kitaip – tebūnie, man svarbu, kad galvojame. Pamąstymui dar žvilgtelėkime, kaip man atrodo, į neginčijamus dalykus: buvo rašyta kad daugelis seimūnų gerai nemoka lietuviškai, net ministrai, jau nekalbant apie jų pavaduotojus nemoka. Pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministras viename sakinyje padarė tiek klaidų, kad net Lietuva pašiurpusi nuščiuvo, susinepatogino. Suprantama, tai ne aš, ne jūs (jei nesate politikas), o taip kalba žmogus, kuris rūpinasi visos šalies švietimu. Mano supratimu, šitie veikėjai kalčiausi, nes būdami atsakingi, turi ir elgtis atsakingai. Iš kitos pusės pažiūrėjus – ir mes patys geri brisiai, skaudžiai kandžiojantys gimtąją kalbą: paklausykime, kaip mes kalbame per radiją ar televiziją, kaip rašome. Na, dėl rašymo kai kas dar pataria, net pataiso, o dėl žodžio – kaip kam išeina. Žinoma, turime institucijas, kurioms rūpi lietuviškas žodis. Rūpi, tai gerai. O kas toliau? Atrodo, taip ir pasilieka: kaip kas išmano. Pasidomėkime išmanymu tų, kurie viešoje erdvėje formuoja, įtakoja kitų išmanymą, ypač jaunimo. Imkime žiemos olimpines žaidynes Sočyje. Komentatoriai, jeigu nepaisysime kalbos dalykų, žinoma, klausančius labai praturtino: mūsų biatlonininkas taikliai šaudė pirmoje, antroje ir trečioje šaudykloje, tik ketvirtojoje ištiko nesėkmė. O kokio paibelio jis grūdosi į tą ketvirtą šaudyklą, kodėl negalėjo šaudyti tose šaudyklose, kur jam sekėsi, ir būtų olimpinį medalį tikrai laimėjęs.
Atgal
