Tautos mokykla
05 09. Gerbkim savo kalbą ir kultūrą
Dr. doc. Gvidas Kazlauskas
Lietuvos profesinės saugos lygos
Mokslinės tarybos pirmininkas
Mokytas žemaitis Dionizas Poška prieš porą šimtų metų rašė:
„Garbink tėvišką kalbą ir anos kalbrėdą, nes prigimto liežuvio nemokėti gėda.“
Kaip šiais laikais šį paliepimą vykdom?
Neseniai buvo paminėtas Svėdasų miestelio 510-tis. Prisiminta garbinga Sėlių krašto miestelio praeitis, paminėti svarbiausieji įvykiai bei iškiliausi žmonės. Meninėje šventės dalyje dvi jaunutės gražutės gimnazistės iš Vilniaus padainavo kelias daineles. Viena iš jų pirmą dainelę padainavo anglų kalba, antrą dainelę – taip pat angliškai. Kita mergaičiukė – pirmą dainelę – angliškai, antrą – taip pat angliškai!...
Ir įsimetė širdin liūdesys ir nerimas !
Mindaugo karalystės paribio miestelio jubiliejų pagerbti riterių užpuolikų kalba netiko.
Mąsčiau, kodėl neatsirado vyresnių žmonių, kurie būtų patarę jaunoms mergaitėms padainuoti daineles aukštaičių rokiškėnų tarme, ypač kai metai buvo paskelbti Tarmių metais. Galima buvo parinkti patriotiškas Sėlių krašto daineles, kad būtų skatinamas pasididžiavimo jausmas savo kalba, savo tėviške, kur dainas giesmes kūrė Strazdelis, kur aukštaičių rūpesčius ir džiaugsmus aprašė tautos atgimimo šauklys – Vaižgantas.
Tos angliškai jaunų gimnazisčių padainuotos dainelės paskatino domėtis, kodėl gi jaunimas, pasipuikuoti norėdamas, griebiasi svetimų kalbų ir taškosi svetimų kultūrų balose, ir taškosi negeriausiais užsienietiškais blizgučiais?!
O iš ko jaunimui mokytis, imti pavyzdį? Visais laikais buvo žvelgta į mokytus žmones – intelektualus. Žvilgtelėkime, kokius pavyzdžius pateikia tame pačiame Svėdasų krašte Vilniaus intelektualai.
2011 ir 2013 metais dalyvavau J.Tumo-Vaižganto tėviškėje Malaišiuose jo vardo premijos įteikimo šventėse. Vienuoliktųjų metų laureatas Liudvikas Jakimavičius, apsirišęs galvą arabiškai musulmoniška skarele, primenančia musmirę, atsistojęs prieš susirinkusius žmones, kažką atsainiai pašnekėjo. Jo palydovas – Nacionalinės premijos laureatas Aidas Marčėnas ? prieš publiką atsistojo užsidėjęs kepurę kepkę, rankas susikišęs į kelnių kišenes, pradėjo laureatą girti. Tokia „intelektualų“ iš Vilniaus nepagarba klausytojams pasipiktinęs vyresnio amžiaus svėdasiškis - Lietuvos atgimimo karys – savanoris Albinas Gudonis svečių paprašė pirma nusiimti kepures ir tada atsistojus prieš žmones šnekėti. Anie, matai, dar bandė aiškintis, neva jie taip elgiasi ir kitur, net ir internete esą įdėta fotografija su ta musmiriška skarele pagražinta galva. Tokia tai ir galva, jei savo išskirtinumui pabrėžti reikalingas skuduras ant galvos!
Tryliktųjų metų laureatas Donatas Kajėnas atrodė panašiai: apsmukusia striuke apsivilkęs padainavo kelias „superbuitines“ daineles, kurių turinį buvo sunku suprasti, ir, šventei, kuri ir buvo organizuota laureatams pagerbti, nepasibaigus, išvažiavo.
Visiškas kontrastas buvo mažosios Vaižganto premijos laureatės, svėdasiškės, Būtėnų kaimo mokytojos Aldonos Murimienės šneka ir laikysena, jau nekalbant apie 2009 metų laureatą Justiną Marcinkevičių.
Berašant apie Vaižganto premijos laureatus prisiminė Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Navako knyga „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2007 metais. Šio gi „intelektualo“ kalba, kaip paskutinio patiltės valkatos. Keletas „perliukų“, o jų knygiūkštėje daugybė: 8 psl.: „jisai miega kaip riešutas šūde, ir iš lovos jo niekas neišknis.“; 12 psl.: „ir vis ryškėja tartum kino šviesos, ir ryškų šūdą sau toliau mali‘‘; 17 psl.: „štai tada įeičiau netikėtai ir staiga sušukčiau garsiai: šūdas!“; 47 psl.: „oš ten palangėje, šūdinas putinas šūdinas putinas.“; 58 psl.: „ir bibis žino ko mes iškeliavom dar turim viltį – nors viltis akla.“; 74 psl.: „kad būna ir menkiau apdovanotų, tokie verčiau sau šiktų ir tapšnotų.“; 82 psl.: „Aik šikt!“
Vertėtų dar priminti žodelyčius: „nu matj“, „papezus“, „bliamba“ ir t. t.
Gerbiamas skaitytojau , man jau labai pasmirdo ir toliau nebecituosiu šio inteligento kalbų. Taigi, gimnazistės ir gimnazistai, turite „tikrą“ kultūros enciklopediją! Ar gali jaunimas
išmokti gražiai kalbėti ir elgtis iš kai kurių laureatų, čia paminėtų ir nepaminėtų?!
O ką jaunimas mato ir girdi iš televizorių ekranų? Ko gi mokosi iš Dainų bei Šokių konkursų? Iš ten daugiausia sklinda svetima kalba dainuojamos svetimų kultūrų kompozitorių parašytos dainos, kišama į pirmas pozicijas Niujorko priemiesčių gatvių šokiai, kurie lietuvio prigimtinei kultūrai visiškai nepriimtini. Reikia tik įsivaizduoti: Dainų konkurso komisija vieną vakarą iš dešimčių paskiria lietuviškom dainom!.. Puikumėlis!.. Ir kaip jaunimas gali suprasti tokį dainų konkursantų vertinimą, kai intelektualioji Zita Kelmickaitė išgiria Germaną Skorį už tai, kad jis sukūrė dainą anglų kalba ir angliškai ją padainavo, parašydama jam „9“, o pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius Giedriaus Kuprevičiaus sukurtą dainą gražiai padainavusiam Liudui Mikalauskui Kelmickaitė parašo „7“ ir, net pasipurto iš pasitenkinimo ? „kokia ji objektyvi!“ Rezultatas: susitikęs giminaitį gimnazistą vilnietį jis pasigiria, kad ir jis kuriąs dainas angliškai ir jas padainuojąs, nė karto nepasidžiaugė, kad būtų sukūręs ir padainavęs daineles gimtąja kalba!..
Reikėtų atskirai pakalbėti apie kai kuriuos televizijos laidų vedėjus. Kaip reiktų suprasti televizijos poziciją, kai paskutinę 2013 metų dieną Prezidentės naujametinį sveikinimą „papuošė“ nuvalkiota angliška daina (vietoj himno). Į televizijos ekranus kišami simonkinai, ivanovai, aušrinės ir kiti panašūs veikėjai; tempiamos tailandietės, lietuvaitės, apmuturiuotos musulmoniškais apdarais, ir kitokie visokie vienetiniai išsišokėliai, kad tik būtų kuo bjauriau užteršta jaunų žmonių sąmonė.
O ko gi moko „nepaperkami“ dienraščių žurnalistai?!
Keletas pavyzdžių: 2013 m. rugpjūčio 24 d. „Kauno dienoje“ žurnalistė Jurgita Šakienė su pasigardžiavimu per du puslapius, papuoštus didžiausiomis fotografijomis, aprašo, kaip 31- rių metų turkas Serkamas Sahiras Kauno „Žalgirio“ arenoje pasipiršo 23 -jų metų kaunietei Eglei Agurkytei. Žurnalistė rašo: „Eglės ištartą „taip“ tūkstančiai krepšinio sirgalių palydėjo ovacijomis.“ Jurgita Šakienė, matyt, pati susižavėjusi surežisuotu vaizdeliu, lyg šaukte šauktų: „jaunos lietuvaitės, kaip nuostabu, kai juodas karalaitis, musulmonas, iš svečios šalies, netgi girdint tūkstančiams žmonių tau pasiperša ir žada aukso kalnus “. (Kad tik po metų kitų nereikėtų verkiant grįžti namo?!)Kurgi rasi geresnes są1ygas musulmoniškajai propagandai?! Ir kurgi rasi trumparegiškesnę žurnalistę, kuri taip antitautiškai veiktų?! Ir už didelius pinigus savų nei svetimų dukterų pardavinėti nederėtų! Galima gi rasti pavyzdžių, kai lietuvaitė suvilioja Airijoj gyvenantį lietuviuką ir susigrąžina į tėvynę. Puiki tema straipsniui, tik galbūt bus mažiau pinigų?
Tame pačiame laikraščio numeryje Darius Selenis per kelis puslapius aprašinėja, kaip afrikietė etiopė Eskedar Tilahun pasirinko vyrą iš Lietuvos ir kad jis turi visas savybes, kokių ji norinti iš vyro, kad tas vyras kariškis yra labai geras... Dariau Seleni, aš ne prieš kitataučius, bet kam tiek dėmesio mišrioms šeimoms, kai lietuviai ir taip baigia „išsibarstyti”! Gal vertėtų parašyti gražių straipsnių apie gražias lietuviškas šeimas, o apie etiopes ir etiopus bei Etiopiją parašyti įdomių straipsnių ir nesusiejant jų turinio su šeima bei tyliai neagituojant jaunuolių „ženytis“ su merginomis iš tolimų kraštų ir visiškai svetimų kultūrų.
Pradžiugino Laimos Žemulienės straipsnis „Iš Italijos parviliojo meilė merginai‘‘. Jame parašyta, kad Romoje 17 metų pragyvenęs Simonas Jurkevičius sako, jog „...jaunam žmogui tikrai daugiau galimybių yra Lietuvoje, o ne Italijoj, kad Italijoj man patinka, bet ten jaučiausi kaip svečiuose, o ne namie“; kad kuriąs muziką ir dainuojąs lietuviškai. Daugiau panašių straipsnių! Žiniasklaidoje yra ir kitokios užslėptos antimoralės propagandos bei kalbos šiukšlių. Pavyzdžiui: kaip galima vertinti „Kauno dienos“ redakcijos pažiūras, kai vasario 18 d. numerio pirmajame puslapyje pariebintu šriftu skelbiama, kad lankysis Vladimiras Simonko – seksualinių mažumų teises ginančios organizacijos lyderis; kai vasario 19 d. 6 psl. didžiausiomis raidėmis akis bado straipsnis „Apie ką kalbėtų gėjų lyderis su Gražuliu”, papuoštas nemaža „oraus“ Simonko fotografija. Tuo tarpu, greta mažytė Prezidentės fotografija prie mažyčio straipsnelio „Gavo juodąjį diržą“. Perskaitęs straipsnį apie tą gėjų lyderį sužinai, kad LGL puikiai finansuojama iš ES lėšų, G. Sorošo fondo ir kad „...Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai čia beveik nefigūruoja“; kad lyderiui Simonko patinka Barselona, Paryžius, San Franciskas; kad jis (pavydėkit) „gali aplankyti ne vieną nuostabią tolerantišką šalį“! Perskaitęs straipsnį beveik susigundžiau stoti į LGL gretas ?.nors po pasaulį gali pasivažinėti... Kas ta Prezidentė prieš lyderį Simonko!.. Na ką, „Kauno dienos“ redakcija, ar pavyko sudominti jaunimą ?!
Žiniasklaidoje dažnokai nepaisoma lietuvių kalbos taisyklių. Pasitaiko raštuose ir kalbose ne lietuviškų posakių bei svetimybių. Graudu klausytis seimūnų kalbų, kai visiškai ne vietoj vartojama „šitoj vietoj“, „eina kalba“ ir t.t. Nemokšiškai nuskamba kai kurių televizijos pranešėjų kalboje tokie ir panašūs sakiniai: „Kupranugariams duoda gerai valgyti ir gerti“. Baigiamas „prigydyti“ žodis „nominacija“, lyg nebūtų gražaus lietuviško žodžio „apdovanojimas“; labiausiai piktina kasdieninis žurnalistų „sirgimas“ - tai už krepšinį, tai už Matačiūnaitę, tai dėl to, kad susirinko daug „sirgalių“!.. Parenkami ir įteisinami verslo įmonių, kultūrinių darinių pavadinimai bet kaip, kad tik nelietuviškai. Pvz.: „Prismus“, „Ermitažas“, „Quorum,“ „Čilinam“ „Pinup Girls“, „Mojo Launge Vilnius“, net dzūkų krepšinio klubas pasivadinęs „TonyBet“ ir t.t. ir t.t., Visiškai suįžūlėjo Uspskichas – pateikdamas į Lietuvos parduotuves dešreles, pagamintas Lietuvoje, su rusų kalba parašyta informacija, kad jos atitinka rusiškam standartui (GOST).
Prastai dirba Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir visiškai nepatenkinamai ? Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija. Daiva Vaišnienė ir Donatas Smalinskas su savo komandomis leidžia žeminti, alinti lietuvių kalbą. Reikia kasdien šaukte šaukti apie esamas blogybes ir vadovauti jų pašalinimui. Jei trūksta įstatymų ar pinigų, tai nedelsiant Vyriausybė tas problemas turi išspręsti. (Jaučiu didelę gėdą ir pyktį, kad Lietuvos valdžia tokia bedantė ? leidžia kažkokiam atėjūnui diktuoti savo sąlygas. Jis gi jau ne pirmus metus tiesiog šaiposi iš mūsų visų, ne tik iš valdžios vyrų bei moterų!...
Žinoma, reika pradėti nuo poetų, žiniasklaidininkų, vaikų darželių auklėtojų... Mažiems vaikučiams jau įspraudžiama į galveles neteisingi paprasčiausių veiksmų pavadinimai: „užsidėk pirštinytes“ „užsidėk batukus“, „užsidėk paltuką“ ir pan. Matyt, dar mažai lietuvių kalbos žinių mokiniams suteikiama vidurinėse mokyklose. Nekreipia dėmesio į savo ir studentų kalbos kultūrą aukštųjų mokyklų dėstytojai (ypač techniškųjų).
1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę buvo labai nedaug lietuvių intelektualų, tačiau jie stengėsi atsikratyti kalbos svetimybių, kurti lietuviškus terminus, ,sunorminti pačią kalbą. Net Prezidentas Antanas Smetona kreipinį „Jūsų Ekscelencija“ pakeitė į gražiai lietuviškai skambantį „Jūsų Prakilnybe“.
Pritariu Liberto Klimkos teiginiams, kad „esame praradę tautinį orumą“, kad „nedaromi jokie žingsniai, kad į mokyklas būtų įdiegtos šiuolaikinio tautinio, pilietinio ugdymo programos“, kad „taip prarandame svarbią ugdymo grandį, kuri padėtų mums išlaikyti tautinę tapatybę. Ji padėtų tuo pačiu stiprinti valstybę.“ Apie kokį tautinį politinį ugdymą galime kalbėti, kai pavyzdžiui: kovo vienuoliktąją, iš pat ryto, vienos Kauno r. gimnazijos kibernetikų būrelio vadovė sukviečia mokinukus į mokymą . Man regis, kad ne taip turėtų švęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę mokytoja su mokiniais...
Reikia visiems Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems lietuviams susikibti rankomis ir ginti savo kalbą bei prigimtinę kultūrą. Kviečiu šia tema padiskutuoti žurnalistus, pedagogus, valdininkus, mokslininkus ir visus neabejingus tautos išlikimui piliečius.
Atgal
