Tautos mokykla
04 29. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko prof. kun. Petro Kraujalio vardo įamžinimas Vilniuje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2013 m. sausio 31-ąją, minint „Ryto“ 100-mečio jubiliejų, dėl įvairiausių kliūčių nepavyko atidaryti paminklinės lentos prie Visų Šventųjų bažnyčios parapijos salės, kur vyko pirmasis „Ryto“ draugijos susirinkimas. Tačiau ši nesėkmė „Ryto“ pirmininko A. Masaičio neišgąsdino. Jis norėjo paminkline lenta Vilniuje įamžinti „Ryto“ draugiją. Nusprendė pastatyti paminklinę lentą prof. kun. Petrui Kraujaliui (1882 07 08–1907–1933 08 14), prie kadaise buvusio kunigų namo Tilto gatvėje 12, ten, kur kurį laiką buvo įsikūrusi ir „Ryto“ draugija. Šiame name gyveno „Ryto“ draugijos pirmininkai prof. dr. Petras Kraujalis (1922 m. birželio 19 d. –1933 m. rugpjūčio 14 d., iki mirties) ir du kartus „Ryto“ pirmininku (1915 m. lapkričio 8 d.–1916 m. gruodžio 13 m. ir 1918 m. rugpjūčio 30–1922 m. birželio 19 d.) rinktas dr. kun. Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08).
Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedros Tremtinių koplyčioje prie M. Reinio bareljefo stovi kun. Vytautas Rapalis (kairėje) ir dr. kun. Mindaugas Ragaišis (dešinėje). Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Kas aprašys ir suskaičiuos visus „Ryto“ pirmininko A. Masaičio žingsnius, kol buvo surasti dokumentai, liudijantys, kad čia kunigo gyventa (Tilto gatvė Nr. 12, kun. P. Kraujalis gyveno nuo 1915 m. vasario 19 d. iki mirties), kol buvo gautas dabar šiame name gyvenančiųjų sutikimas, o vėliau gauti įvairių valdžios institucijų – Vilniaus savivaldybės įvairių skyrių leidimai, netgi leidimas užglaistyti išdaužytas vietas sienoje ir jas nudažyti, o kiek valdžia turėjo posėdžiauti, kad leistų pora metrų pakelti į šoną namo numerį?!.
2012 m. spalio 1 d. kreiptasi leidimo į Vilniaus miesto savivaldybę ir 2013 m. sausio 30 d. buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas leisti savo lėšomis įrengti ir kabinti atminimo lentą ant pastato Tilto gatvė Nr. 12, Vilniuje.
Gavus leidimą buvo ruošiamas atminimo lentos projektas, ieškoma skulptoriaus ir rėmėjų. Projektą ruošė dailininkas Mikalojus Vilutis, jį realizavo jo brolis skulptorius Kristupas Vilutis.
Pagrindines lėšas teikė „Ryto“ draugija, parėmė prof. kun. P. Kraujalio giminaitis Rimantas Kraujalis ir kiti.
Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje
Paminklinę lentą pašventino Visų Šventųjų bažnyčios klebonas kun. Vytautas Rapalis, kuris kartu su šv. Mikalojaus bažnyčios vikaru dr. kun. Mindaugu Ragaišiu Vilniaus arkikatedros Tremtinių koplyčioje aukojo Šv. Mišias.
Prieš atidengiant ir pašventinant lentą žodį taria Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis (viduryje). Kairėje stovi prof. habil dr. Kęstutis Makariūnas, dešinėje – kun. Vytautas Rapalis
Ši koplyčia buvo pasirinkta ne atsitiktinai: čia po Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio bareljefu –įmūryta žemių sauja iš Vladimiro (prie Kliazmos) miesto kapinių, kur palaidotas M. Reinys. M. Reinys glaudžiai susietas su „Ryto“ draugija: du kartus rinktas jos pirmininku. Be to, 2013 m. lapkričio 8-ąją minėtos 60-osios Dievo tarno M. Reinio mirties metines, o 2014 m. – 130-osios gimimo metinės.
Pamokslo metu kun. V. Rapalis plačiai nagrinėjo Evangelijos žodžius „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“. Daugelis jūsų esate laimingi, – kalbėjo pamokslininkas, – išauginti vaikai, prakutę vaikaičiai, rodos jau ir ramu, tačiau iš naujo tenka išgirsti „Pjūtis...“ Ir kyla mintis: „O gal ir aš galiu būti tas darbininkas...“ Šiame gražiame advento laikmetyje kun. V. Rapalis ragino nebebaksnoti pirštu telefoninių sveikinimų – mažai kas juos ir beskaito, bet parašyti ranka savo mokslo draugui, bičiuliui, o tam, su kuriuo kadaise susipykta, rasti jėgų atsiprašymui. Ir tas laiškas taps didele misija, įsijungiant į „pjūties darbininkų“ gretas. Juk gal ne tik skaitant, bet ir rašant bus išlieta ašara – švelnaus graudulio ašara.
Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, kurio pirmininku 11 metų dirbo prof. kun. Petras Kraujalis, aktyviai skleidė lietuvišką žodį, gal ir tas jūsų parašytas laiškas, – sakė kun. V. Rapalis, – taps lietuviško žodžio sklaida.
„Ryto“ pirmininku dirbęs dr. kun. M. Reinys (rinktas du kartus), 1947 m. KGB suimtas, nuteistas ir išvežtas į tolimą Vladimiro kalėjimą Rusijoje, kaliniams liudijo gerumą ir dėmesingumą. Vagišiui, paėmusiam dalį maisto, nieko nesakė, o gavęs kitą siuntinį pirmiausia ir daugiau davė nusikaltėliui. Šis ne tik prisipažino nusikaltęs, bet ir pasižadėjo daugiau nebevogti. Ir tokių pavyzdžių, – kalbėjo pamokslininkas, – mes gyvenime galime rasti ne vieną. Evangelija sako, kad Kristus pasišaukę dvylika ir siunčia juos: „Eikit ir gydykit...“ mes turime girdėti eikit ir gydykit Vilniaus krašto žmones ir tuos, kurie viską dėl įvairiausių aplinkybių praradę, prikelkit mirusius dvasia, nes kurti gali morali ir taikinga visuomenė.
Kun. V. Rapalis linkėjo suteikti vieni kitiems džiaugsmo ir vilties, nuvalyti „raupsuotuosius“, kurie per problemas nebemato ateities. Tremtinių koplyčia, kurioje meldžiamės, kiekvienas savaip išgyvendami tremtį. Tad mūsų užduotis – gebėjimas suprasti ir atgaivinti tai, kas labai senai prarasta.
Šv. Mišiose Juliaus Gaidelio „Maldą už Tėvynę“ giedojo prof. Antanas Kiveris.
Paminklinės lentos atidengimas ir pašventinimas
Paminklinę lentą atidengė prof. kun. P. Kraujalio giminaitis Rimantas Kraujalis ir „Ryto“ draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis.
Kun. V. Rapaliui pašventinus lentą, kalbėjo „Ryto“ pirmininkas Algimantas Masaitis. Jis pateikė keletą svarbiausių prof. kun. P. Kraujalio gyvenimo bei veiklos faktų. Padėką už kunigo Petro Kraujalio įamžinimą išsakė Rimantas Kraujalis.
Po P. Kraujalio bareljefiniu portretu įrašas marmure: „Šiame name 1915–1933 metais gyveno lietuvių visuomenės veikėjas 1922–1933 metais Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas kunigas profesorius Petras Kraujalis 1882–1933 dirbęs mokyklai ir tautai“.
Paminklinė lenta prel. Mykolui Krupavičiui
Galima pasidžiaugti, kad tai jau antra atminimo lenta Vilniuje, skirta dvasininkui. 2012 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus arkivyskupas (tuomet Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas) dr. Gintaras Grušas Odminių gatvėje ant namo pažymėto 10 numeriu pašventino memorialinę lentą prelatui Mykolui Krupavičiui (1885 10 01–1914 06 13–1970 12 04) (apie tai plačiau rašyta Lietuvos aide, 2013. Sausio 9. Nr. 4, 5, 6. P. 8). Paminklinėje lentoje iškalti prel. M. Krupavičiaus testamentiniai žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva“ ir įrašas „Prelatas Mykolas Krupavičius 1885–1970. Šiame name 1918 m. dirbo Lietuvos valstybės kūrėjai“. Paminklinės lentos autorius architektas Mindaugas Kerys (finansavo Vilniaus miesto savivaldybė). Prel. M. Krupavičiaus vardo įamžinimo paminklines lentos iniciatorius ir judintojas Lietuvos partizanų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas.
Prie paminklinės lentos prof. kun. Petrui Kraujaliui stovi iš kairės: Stefutė Gokaitė, prof. Antanas Kiveris, prof. Juozas Skirius, pranciškonas pasaulietis Edvardas Macijauskas ir dr. kun. Mindaugas Ragaišis
Primintina, kad prel. M. Krupavičiaus palaikai pervežti į Lietuvą ir 2006 m. rugsėjo 23 d. perlaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, o 2007 m. leidykla „Versus aureus“ išleido mokslinių straipsnių rinkinį „Prelatas Mykolas Krupavičius“ (sudarytojai dr. Aldona Vasiliauskienė ir doc. dr. Edvardas Kriščiūnas), kuriame ir Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ homilija „Didysis Tėvynės sūnus“, pasakyta perlaidojant prel. M. Krupavičių.
Laukiame įamžinant M. Reinio vardą
Ir su Odminių gatvės Nr. 10, ir su Tilto gatvės Nr. 12 glaudžiai sietinas ir Dievo tarnas arkivyskupas M. Reinys – gyvenęs šiuose namuose. Tikėkime, kad atsiras iniciatorių tokių kaip mons. A. Svarinskas ar A. Masaitis ir netrukus atminimo lenta įamžins Vladimiro kalėjime mirusio ir Vladimiro miesto senose kapinėse nežinia kur užkasto (mirusiuosius per kalėjimo tvoros skylę į kapines nešdavo naktimis ir užkasdavo slapta, kad niekas nežinotų) kankinio – Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimą.
Atgal
