VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Tautos mokykla

03 25. Antroji lietuvių tautos šventė – 1920 m. kovo 20-oji diena (Pabaiga)

Valdžia tuo tarpu norėtų turėti tik artimesnių ekonominių santykių su tuo kraštu. Ypač muitų siena reikalinga būtų viena, nes dabar labai daug per Klaipėdos sritį šmugliuojama įvairių prekių iš Lietuvos. Tuo tarpu apie tai tik vyksta derybos. Paskui iš tų ekonominių santykių išsivystys ir politiniai santykiai, kurie parodys, kad tam kraštui kitos išeities nėra, kaip tiktai visiškai dėtis su Lietuvos valstybe.

Per 1920 m. PLTT turėjo 6 pilnus posėdžius, o jos Direktorija rinkosi 12 kartų. Buvo svarstomi aktualiausi klausimai: krašto prisijungimo sąlygos prie Lietuvos, lietuvių vaikų mokymas lietuviškai mokyklose, lietuvių ir vokiečių kalbų lygybė viešajame gyvenime, duodamas atkirtis vokietininkams ir pan.

Algirdas Mikas Žemaitaitis

Steigiamojo Seimo 1921 m. lapkričio 8 d. aptarta (socialdemokratų frakcijos interpeliacija dėl Klaipėdos krašto (1921 09 22, įteikta 10 25), o 11 d. vienbalsiai priimta rezoliucija pripažino Klaipėdos kraštui plačią autonomiją būsimam susijungimui su Lietuvos valstybe, garantuojant demokratiniais principais savarankiškai rūpintis vietos ūkio, administracijos, darbo apsaugos, teismų sutvarkymo, švietimo ir tikybos reikalais. St. Seimas paveda Vyriausybei daryti visų reikalingų žygių įvykdyti Klaipėdos krašto prisidėjimui prie Lietuvos Respublikos.

Kaip skelbia „Lietuva“, lapkričio 12 d. Klaipėdoje Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai tarėsi su vietos socialdemokratais dėl šio krašto prijungimo prie Lietuvos ir kitais politiniais bei ekonominiais klausimais. Šie neprieštarauja, tik nori išsiderėti įvairių garantijų.

To meto Maž. Lietuvos septynių visuomenės veikėjų fotografijas bei biografijas galime rasti Liudo Giros 1921 m. parengtame „Lietuvos albume“, kuris pakartotas 1930 m. ir perspausdintas 1990 m.

Apie prancūzų valdymą ir tolesnį Klaipėdos krašto likimą iki 1932 m. Prancūzijos istorikė Isabelle Chandavoine parašė knygą „Prancūzmetis Klaipėdojeir kas po to (1920–1932)“ (netikslios datos – 1808 m. (p. 8), 1918 02 11 (p. 32), 1920 02 08 (p. 34), 1920 02 21 (p. 37) bei dar kelios smulkmenos), mokanti ir lietuviškai. Ji daugiausia remiasi Prancūzijos archyvais, kurie Lietuvos istorikams neprieinami.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus parengė parodos katalogą „Prancūzai Klaipėdoje, 1920–1923“, kurio įvadiniai straipsniai ir iliustracijos iš Prancūzijos privačių archyvų bei Lietuvos muziejų fondų supažindina su prancūzų administracija Klaipėdos krašte (1920–1923), jos kasdienybe, šventėmis ir svarbiausiais veikėjais.

1921 metų spalį pasirodė knyga „Kovo 20 diena“, išleista Lietuvos Valstybės Tarybos sumanymu ir lėšomis, kurią parengė ir rūpinosi jos išleidimu VT narys ir sekretorius Jokūbas Šernas. Ji buvo skirta Mažosios Lietuvos Tautos Tarybos atstovų kooptavimui į VT (1920 03 20) ir turėjo būti išspausdinta tų pačių metų pavasarį, tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo šio leidinio sumanytojų ar redakcijos, išėjo pavėluotai. Kadangi šitas Mažosios Lietuvos prisiglaudimo aktas yra didelės istorinės reikšmės, VT Prezidiumas nutarė su šio iškilmingo akto aprašymu supažindinti ir platesnę visuomenę.

Beje, knygos yra išlikę tik 11 egz. 9-iose šalies bibliotekose. Esamas egz. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje pagal įrašą tituliniame puslapyje J. Šerno buvo dovanotas Dominikui Siemaškai, gudų reikalų ministeriui be portfelio, o vėliau atsidūrė Centrinėje kariuomenės bibliotekoje, ką liudija įklijuotas puošnus ekslibrisas su 1923 m. data.

Kaip parodė vėlesni įvykiai, mažlietuvių atstovų kooptavimas į VT buvo tik vienkartinis džiaugsmingas įvykis, pakėlęs visiems ūpą, jog abi Lietuvos de fakto susijungė, tačiau Klaipėdos kraštas ir toliau liko valdomas Santarvės įgaliotos Prancūzijos. Tai buvo bandymas paveikti Santarvę, kad ji kuo greičiau šį kraštą perleistų Lietuvai. Sunki krašto ekonominė situacija, nedarbas, didėjanti infliacija ir kontrabanda vertė apsispręsti. Tačiau be patriotiškai nusistačiusių lietuvininkų, visą laiką siekusių susijungimo su  Lietuva, buvo kita grupė vokiečių ir jiems prijaučiančių, kurie protestavo dėl krašto atskyrimo nuo Vokietijos, priešinosi jo perdavimui Lietuvai, agitavo už nepriklausomą valstybę, kuri administruojama Prancūzijos vėliau atitektų Lenkijai. Ši aktyviai veikė supirkinėdama nekilnojamąjį turtą Klaipėdoje. Vokietija slapta rėmė Klaipėdos krašto perleidimą silpnai Lietuvai, tikėdamasi vėliau jį susigrąžinti, kas ir buvo padaryta 1939 m.

Nors 1922 07 28 JAV, o 1922 12 20 D. Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija pripažino Lietuvą de jure,tačiau Santarvės valstybės neskubėjo priimti galutinio sprendimo dėl krašto priklausomybės. Pabandžiusi ekonominėmis priemonėmis įrodyti būtinybę Klaipėdos kraštui šlietis prie LR ir praradusi viltį, kad kraštas bus perduotas Lietuvai diplomatiniu keliu, pasirinkus patogų momentą, buvo mestas iššūkis visai Antantei – vietos gyventojų sukilimas.

Tik po 1923 m. sausį laimėto Klaipėdos krašto gyventojų sukilimo, kurį organizavo ir rėmė LR institucijos, užsitikrinusios Vokietijos ir SSRS pritarimą, ten baigėsi prancūzų okupacija. Kraštas, kaip autonominis vienetas, susijungė su LR. Taip Maž. ir Didž. Lietuvos veikėjų pastangomis LR įgijo Baltijos pajūrio ruožą ir Nemuno žemupio dešinį krantą. Tai vienas iš svarbiausių ir drąsiausių Lietuvos valstybės pasiekimų. Tik tokiu būdu ir šiandien mes turime tą dalį Mažosios Lietuvos su šalies ekonomikai labai svarbiu Klaipėdos jūrų uostu. Priešingu atveju po II pasaulinio karo Klaipėdos kraštas šiandien būtų Rusijos dalis, kurio visi vietiniai gyventojai būtų buvę sunaikinti, kaip tai buvo padaryta Karaliaučiaus krašte.

Amžina šlovė tebus tiems pasišventusiems lietuvininkams, kurių nuopelnai iki šiol vis dar tinkamai neįvertinti ir neįamžinti.

Atgal