Tautos mokykla
03 25. Antroji lietuvių tautos šventė – 1920 m. kovo 20-oji diena (3 dalis)
Algirdas Mikas Žemaitaitis
Klaipėdos Dampfbots ir Kl. Liet. Ct. rašo:
Kaip jau pranešėm, buvo Prūsų Lietuvių Tautos Taryba neatsiklausus kitų šio krašto gyventojų visai savotiškai elgdamos keturius ponus Dr. Gaigalaitį, Strėkį, Lekšą ir Jankų, į Kauną nusiuntusi dėl pristojimo prie Didžios Lietuvos Valstybės Tarybos. Žinoma, tapė šie ponai į šitą Tarybą iškilmingu būdu priimti ir laikė kalbas, lyg būtų jie teisėti vardan visų lietuvių kalbėti. <...> Skaitykim, ką guvernementas Nemuno šalies apie tai sako:
Guvernėras niekados niera Lietuvių Tautos Tarybai įvelyjęs, siųsti atstovų į Kauno Tarybos posėdžius.
Šitas neteisėtas elgimasi netur jokio zokaniško pagrindo ir nei jokiu būdu negalįs įtekmės turėti ant ateities šito krašto, apie kurio likimą atsvera vien Santarvė.
Nepatikrintais duomenimis pagal Klaipėdos Dampfbootą, V. Gaigalaitis kreipėsi į D. Odry, tačiau negavęs leidimo, į Kauną nevažiavo ir po PLTT deklaracija (tikrai – A. Ž.) nepasirašė.
Beje, dr. V. Gaigalaitis kaip VT narys 1920 03 26 gavo nemokamą metinį 1 kl. geležinkelio bilietą.
Maž. Lietuvos prisijungimą sveikino įvairios organizacijos:
Šakių apskrities Krikščionių demokratų partijos, ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos maži ne šimtas narių atstovų, susirinkusių š. m. kovo 22 d. Šakiuose, sužinoję Mažosios Lietuvos prisidėjimą prie Didžiosios Lietuvos, prisiuntė Valstybės Prezidentui telegramą, reikšdami savo džiaugsmą ir sveikino Lietuvos Valdžią, pareikšdama tvirtą norą, kad kuo veikiau būtų išvaduotos visos atplėštosios Lietuvos dalys iš okupantų rankų ir taptų sujungtos į vieną kūną su sostine Vilniu.
Savivaldybių atstovų suvažiavimas Kaune kovo 17–19 d. siunčia savo broliams Prūsų Lietuviams, atsivadavusiems iš žiaurios teutonų letenos, kuri juos negailestingai spaudė 500 metų, kuo širdingiausį sveikinimą. Kurdami bendrai savąjį kultūrinį gyvenimą tikimės gausim iš jūsų, kaip toliau šioj sryty nužengusių mūsų brolių, daug patarimų ir paspirties. Tas bendras darbas duos daug naudos ir laimės visiems gyventojams, nuo šiandien jau nebesuskaldytos, bet sujungtos, mūsų, tėvynės.
PLTT posėdyje buvo paskirta 3 asmenų komisija (V. Gaigalaitis, Jokūbas Stiklorius ir ?) dėl išlygų nustatymo, kuriomis Mažoji Lietuva galėtų prisiglausti prie Didžiosios.
1920 m. kovo 26 d. Ministerių Kabinetas, pasvarstęs Mažosios Lietuvos Tautos Tarybos pasiūlymą, nusprendė sudaryti mišrią komisiją išdirbti įstatymo projektui sujungti Mažajai Lietuvai su Didžiąja. Į ją paskyrė: Užsienio Reikalų Vice Ministerį P. Klimą, Vyr. Trib. Pirm. (Antaną)Kriščiukaitį, Vid. Reik. Vice Ministerį (Zigmą)Starkų, Krašto Aps. M-jos V-jo Pad. (Antaną) Merkį ir Vyr. Tribunolo narį (Augustiną)Janulaitį.
„Lietuvoje“ rašoma:
„Prūsų lietuvių susivienijimo“ pranešimu, vokiečių valdininkai, kurie pirm visokiais būdais agitavo prieš lietuvius ir šmeižė jų darbuotojus, bet Klaipėdos kraštą nuo vokiečių atskyrus, laikinai buvo nurimę, dabar vėl „Heimatbundo“ vedami ėmė varyt smarkią agitaciją, nežiūrėdami į tai, kad gen. Odry yra paskelbęs, kad valdininkai turi nuo politikos vengti.
Joje taip pat skelbiama J. Turčiniškio (Justino Zubricko (1868–1925)) eiliuota „Pasaka“ (Prūsų lietuviam, skaityta D. ir M. Lietuvos susijungimo dieną, puotoje).
Nuo balandžio 20 d. buvo nustatyta Klaipėdos krašto muitų siena pagal Nemuną.
Balandžio 25 d. „Lietuvoje“ paskelbtas M. Jankaus pranešimas apie Maž. Lietuvos politinę padėtį: Žalios medžiagos, kurios galima gaut iš D. Lietuvos stoka, vis labiau visų pripažįstama.
Tai ir buvo priežastis, kuri nutraukė ikšiolišką stiprų gyventojų prie Vokiečių prisirišimą. Be to, senoji Maž. Lietuvos politinė partija, kuri susikūrė 1890 met. ir siekia sujungt Maž. ir Didž. Lietuvas, turi visa paruošusi, kaip tik rasis proga priimt valdžią į savo rankas.
Nors politinė Maž. Lietuvos partija buvo ir tebėra už tai, kad Maž. Lietuvos dalis, antrapus Nemuno, taip pat būtų Lietuvai prijungta, ir dabar toji viltis dar neišnyko ir šiandien partija smarkiau dirba, neg prieš metus.
Vokietininkai rods ilgam buvo padarę, kad vos tik prancūzai kraštą paėmė, jie įsiūlė savo direktoriją, ir tai darė neatsiklausę krašto gyventojų. Visiem gerai žinoma, kad toji direktorija, tai rinktinė smarkiausių didvokiečių draugė, kurie ir darbuojas tik vis vokiečių naudai.
Mūsų siūlomosios apsaugos nepriima, ir visa policija tebėr seno kaizerio Viliaus režimo. Ir vokiečiai, prancūzų priedangoj dar dažniau lietuvius skaudžia, neg pirma.
Tik dabar mūsų Lietuviai kurias jau patvaresniam gyvenimui: tai apskričių atstovai, kurie buvo išrinkti į atstovus jau anksčiau, dar krašte apgulos padėčiai tebėsant; jų buvo išrinkta: Klaipėdos apskrity – 27 lietuviai ir tik 7 vokietininkai, Šilutėj – 17 lietuvių ir 12 vokietininkų, tad lietuvių daugiau kaip pusė. Nuo gero tų vyrų noro ir turi priklausyt krašto valdymas, nes jie vieni rinkti demokratingu būdu ir turi teisės atstovaut krašto gyventojus. Patys landrotai su amtsvorstehereis bus priversti kalbėt lietuviškai ir savo tarnybos darbus ir vykdyt lietuvių kalba.
Šaltyšiai nors dar senos valdžios pastatyti, bet jie taip skirstos. Klaipėdos krašte iš 40 šaltyšių tik septyni vokietininkai, o kiti, nors visi lietuviškai kalba, tačiau ikšiol visi įsakynmai, aplinkraščiai ir t. t., leidžiami tik vokiečių kalba. Dabar bus reikalaujama iš šaltyšių, kad jie toliau įsakymus leistų lietuvių kalba.
Nuo Tilžės ir Ragainės atskirtieji kraštai tik gegužės 2 d. rinks atstovus į dabar naują Pagėgių apskritį: gali būt, kad ir čia lietuvių bus daugiau, neg vokiečių.
„Prūsų lietuvių balso“ redaktorius Jokūbas Stiklorius (1871–1942), neteisingai apkaltintas, kad agitavęs ir Maž. Lietuvą į pietus nuo Nemuno atskirti nuo Vokietijos ir dėl to areštuotas, balandžio 26 d. iš Tilžės persikėlė į Klaipėdą ir užėmė PLTT generalinio sekretoriaus vietą, pakeisdamas E. Simonaitį, paskirtą į Žemės direktorijos narius.
1920 m. balandžio 14–15 d. vyko rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą.
1919 m. gruodžio 2 d. – pirmasis LR valstybinis aktas, kuriuo Klaipėdos kraštas laikomas Lietuvos valstybės teritorija. Tai Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai, trečiuoju skaitymu VT priimti 1919 10 30, o patvirtinti 1919 11 20, kurių 87 str. skelbiama: Prūsų Lietuva renka atstovus į Steigiamąjį Seimą laikydamasi išdėstytų šiuose įstatymuose bendrų dėsnių, tik rinkimų diena gali būti jai ir kita.
Vėliau: Vyriausia Rinkimų Komisija savo posėdyje 1920 m. I–24 galutinai nustatė į Steigiamąjį Seimą šį atstovų skaičių: <...> ir Mažajai Lietuvai 9 atstovus.
1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko Steigiamasis Seimas į I sesijos pirmąjį posėdį. Deja, tarp 112 išrinktų (dalyvavo 106) atstovų čia nebuvo Maž. Lietuvos atstovų. Prezidentas A. Smetona savo atidarymo kalboje paminėjo: Taip pat gaila, kad Klaipėdos sritis dar nėra viso krašto valdžios žinioje. Išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis taip pat apgailestavo: Deja, nėra čia ir Mažosios Lietuvos atstovų; ne mūsų ir ne jų tame yra kaltė, bet tikimės, kad Dievui padedant, pasišalins trukdančios kliūtys ir vienos tautos kūno dalys galutinai susijungs ir sutaps į vieną Lietuvos Valstybės organizmą. (Gyvas pritarimas).
Steigiamajame Seime dalyvavo ir sveikino užsienio šalių atstovai (D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos) bei 106 draugijos ar organizacijos iš Lietuvos, tarp kurių ir iš Klaipėdos krašto (Klaipėdos jaunųjų draugija „Jūra“, Lietuvių susivienijimo d-ja, „Prūsų lietuvių balsas“, Jakštelių lietuviškoji draugystė, Klaipėdos bendrovė „Laima“, priekuliškių d-ja „Viltis“, Klaipėdos lietuvių bankas, Klaipėdos Tautos Taryba).
Mažosios Lietuvos Tautos Tarybai Klaipėdoj.
„Šią iškilmingą mum valandą tatai drumsčia skaisčią mūsų padangę, jog ne visi Lietuvos sūnūs gali džiaugtis drauge su mumis dirbdami.
Iš širdies dėkodami Mažosios Lietuvos Broliam už sveikinimą pasižadame pirmoj mūsų rūpesčių eilėj statyti tai, kad jų atstovai Steigiamajame Seime kuoveikiausiai atsisėstų drauge su mumis.“
1920 m. birželio 23 d. posėdyje pristatytas naujas Ministerių Kabinetas (Ministeris Pirmininkas dr. Kazys Grinius). K. Grinius savo deklaracijoje pamini, kad su Mažąja Lietuva bus stiprinami jau užmegzti ryšiai. Aptardamas deklaraciją Mykolas Krupavičius (Lietuvių krikščionių demokratų blokas) sako: Pastebim, kad tuo nemanome Chinų sieną apsitverti ir nuo kitų palankių mums didžiųjų valstybių, nepamiršdami to, kas yra mūsų kalbėta apie Mažąją Lietuvą. Ji kuo greičiausia turi būti pripažinta prie savo motinos Didžiosios Lietuvos.
1920 m. liepos 6 d. Direktorijos paliepimu imtasi priemonių stiprinti lietuvių kalbos statusą: buvo nurodyta lietuvių šeimų vaikams liaudies mokyklose dėstyti gimtąja kalba tikybą, skaitymą ir rašymą pagal Rytprūsių Oberprezidento 1873 07 24 paliepimą. Tai pakartotas visų žiniai 04 15 tik apskričių mokyklų inspektoriams skelbtas paliepimas. Tačiau trūko vadovėlių ir lietuviškai mokančių mokytojų.
1920 m. rugsėjo 17 d. Steigiamojo Seimo posėdyje Užsienių Reikalų Ministeris Juozas Purickis, atsakydamas į atstovo Justino Staugaičio paklausimą dėl Klaipėdos krašto, primena, kad viskas toje pačioje vietoje: šeimininkauja prancūzai, bet mums yra svarbu, kad tarp krašto gyventojų susidarytų toks ūpas, kad jie pareikštų noro priklausyt Lietuvai. Dabar neaišku, kokia gyventojų dalis to pageidauja. Nors Santarvės ir buvo žadėta, kad kraštas priklausys Lietuvai, bet kaip iš tikro bus nežinia.
Atgal
