Tautos mokykla
03 24. Antroji lietuvių tautos šventė – 1920 m. kovo 20-oji diena (2 dalis)
Laikraštis „Lietuviška ceitunga“ (toliau – LC) rašo tik apie vasario 20 d. posėdį, bet nemini, kad dalyvavo ir iš Kauno grįžę Tautos tarybos atstovai. Naujai išrinktoji Tautos taryba (80 narių, 3 draugijų atstovai ir didis skaičius svečių) susirinko Klaipėdos „Viktorijos“ viešbutyje spręsti naujus veiklos uždavinius, nes dabar jau valdo nebe Vokietija, o Santarvė. Buvo perskaitytas Vydūno laiškas su linkėjimais, nes jis negalėjo atvykti. Išrinkta nauja Direktorija.
Apie PLTT posėdžius (1920 02 20–21), kuriuose buvo išrinkta nauja Direktorija (prezidentas A. Brakas) ir nutarta jungtis su Lietuva į vieną bendrą valstybę bei siųsti savo atstovus į Lietuvos VT rašo laikraščiai TK, „Nauja lietuviška ceitunga“ (toliau – NLC) (perspausdinta iš „Prūsų lietuvių balso“).
NLC skelbia: 21 februarijį Klaipėdoje nulaikytame Tarybos posėdyje tapė sekasis nutarimas vienbalsiai priimtas: <...> tuojau neatidėliojant būtų vėl sujungtas su Lietuva į vieną bendrą valstybę <...>. Tam tikslui siunčia tas kraštas savo atstovus į Steigiamąjį Lietuvos Seimą ir taipopat į laikinąją Lietuvos Atstovybę-Valstybės Tarybą.
Tikriausiai pats „Birutės“ redaktorius Jonas Vanagaitis (1869–1946) kritikuoja Tautos tarybą, kad ji nėra išrinkta sulyg slapto, lygio ir tiesioginio balsavimo, togidėl neturi teisės kalbėti Maž. Lietuvos lietuvių visuomenės vardu ir siųsti savo atstovų į Kauną.
Tą perspausdina ir LC.
Vaideliotis „Birutėje“ kritikuoja Tautos tarybą, kuri vasario 21 d. posėdyje priėmė nutarimą, kad be jokių išlygų tuojaus Klaipėdos kraštas būtų sujungtas su Lietuva, panaikinti muitų sieną, nors Taryba ir žada išrinkti komisiją, kuri parengs Steigiamajam Seimui prisijungimo sąlygas (jas svarstė birželio 26 ir liepos 15–16 d.).
Svečias, dalyvavęs Tarybos posėdžiuose, taip pat smerkia pareiškimą prisiglausti prie Didž. Lietuvos „be jokių sąlygų“. Pagal ataskaitą į Susivienijimą jau įsirašė beveik 7000 narių.
J. Vanagaičiui duoda atkirtį kažkoks Erelis, kad iš tų tavo paties išrinktųjų tarpo išstumtas budams pradedi vaitoti ir apmaudyties bei ardo lietuvių vienybę.
Ambasadorių konferencija Paryžiuje 1920 02 25 nusprendė, kad Klaipėdos krašto gyventojams tvarkant diplomatinius reikalus atstovaus Prancūzija.
1920 m. pradžioje Maž. Lietuvoje veikė 21 lietuviška draugija (iš jų 15 jaunimo), kurioms dabar iškyla nauji uždaviniai ir siekiai, valdant prancūzams.
Šilutėje vasario 11 d. susirinkusios visos (4) krašto politinės vokiškos partijos, išskyrus krikščionių demokratų, nutarė veikti bendrai.
Ten pat vasario 27 d. visos vokiškos partijos vėl susirinko ir priėmė nutarimą (teksto neskelbiu – A. Ž.).
Pėtnyčioj buvo Šilokarčiamoj visos politiškos Heimatbunto partijos susiėjusios, kur direkteris Orlowskis pranešė apie apolitiškąjį pasilaikymą šio atskirtojo krašto. Pagal „Dampfbootą“ buvo kalbama ir apie lietuvių darbus, ypačey apie „Balso“ aštrius rašymus. Kalbėtojai barėsi, kad Lietuvių Taryba prašo atvirai prisiglaudimo prie svetimos žemės, būtent prie Lietuvos, o tai dar pribuvime Lietuvos valdžios vietininkų, kurie šičion nieko darbo ne turį. Todėl šičion susirinkusieji vietininkai abiejų tautų, vokiečių ir lietuvių, sakė, kad toks darbas ardo pakajų tarp tų dviejų tautų šime krašte. <...> Vokiškai-lietuviškas heimatbuntas ir Darbo Draugije Nemuno žemės apolitiškųjų partijų.
NLC irgi rašo, kad Vokiškai-lietuviškas Heimatbundas šiomis dienomis nulaikė susiėjimą Šilakarčiamoje ir priėmė nutarimą, nesutikdamas su PLTT nutarimu jungtis prie Didž. Lietuvos.
LC skelbia vasario 21 d. Klaipėdoje PLTT vienbalsiai priimtą nutarimą. Ji trumpai pagal „Lietuvą“ informuoja, kad PLTT į VT išrinko keturis savo atstovus: dr. Gaigalaitį, Strėkį, Jankų ir Lekšą. Lietuvos Vyriausybė savo vasario 27 d. posėdyje pareiškė, kad ji ir visuomenė yra pasiryžusios atsižvelgti į ypatingus Prūsų Lietuvos gyvenimo ir valdymo statomus išsiderėjimus ir sutartinai dirbti už Lietuvos valstybės ir gerovės reikalus.
PLTT savo pareiškimu Santarvei reikalauja perkelti muitų sieną, sujungti gelžkelius, paštą, telegrafą ir telefonus su Lietuvos, leisti Lietuvos valstybei laisvai naudotis Klaipėdos uostu ir Nemuno upe. Toje pačioje LC iš „Lietuvos“ tas pats pateikiama tik plačiau ir pagal minėtus laikraščius gen. D. Odry tam nemato kliūčių, išskyrus muitų sienos perkėlimą bei geležinkelius, kurie dar priklauso Vokietijai.
Ir NLC pagal „Lietuvą“ rašo, kad Prūsų Lietuvių Taryba prie talkininkų kreipės, prašydama senąjį muitų rubežių pašalinti ir už Nemuno nukelti ir t. t.
Visuomenės ir politikos dienraštyje „Lietuva“ iš Kauno rašoma, kad šiomis dienomis lietuvių padėtis Mažojoj Lietuvoj žymiai pakitusi lietuvių nenaudai. Kol nebuvę prancūzų, lietuviai jautėsi kaip tikri savo krašto šeimininkai ir su vokiečiais piliečiais sugyvenę gerai. Tačiau atėjus prancūzams ir „direktoriumą“ sudarius vien iš vokiečių reakcionierių vokiečiai pakėlė galvas. Ir dabar prasidėjęs toks lietuvių persekiojimas, kokio dar nebuvę ir žiauriosios reakcijos laikais. Keli girti mėsininkų bernai, įsiundyti valdininkų ir policijos, Šilutėje (kovo 15 d. – A. Ž.) įsibriovė į Mažosios Lietuvos Tarybos posėdžių salę viešbutyje ir grasindami su pagaliais ir lazdomis Tarybos nariams bei svečiams, juos puolė ir tris taip sumušė, kad prireikė gydytojo pagalbos. Direktoriumas daugiau rūpinas, kaip vėl visą kraštą į savo rankas paimti, ne krašto pribrendusiais reikalais ir gyventojus maistu aprūpinti.
Ką dar tuo metu rašė „Lietuva“?
Kas gi yra Prūsų arba Mažoji Lietuva? Tai mūsų tautos atgimimo lopšelis, kur buvo visam pasauliui paskleistos visos dėl mūsų gyvybės kovotojų mintys. Iš ten švietė visai Lietuvai Dr. Basanavičiaus „Aušra“; iš ten skambėjo Dr. Kudirkos „Varpas“; iš ten žengė į Lietuvą Tumo „Tėvynės sargas“; iš ten plaukė po Lietuvą šimtai knygų knygelių, šaukusių prisikelt, mylėt tėvynę, tėvų kalbą ir papročius, ir iš ten pirmieji kontrabandininkai, rusų žandarų persekiojami, tūkstantis maldaknygių gabeno į Lietuvą, kad žmonės galėtų lietuviškai Dievą garbint.
Kovo 17 d. Užsienio reikalų ministerijoje buvo konferencija dėl atskirtojo Mažosios Lietuvos krašto dabartinės padėties. Iš Užs. Reikalų ministerijos pusės dalyvavo ministeris prof. Voldemaras su viceministeriu P. Klimu, nuo Anglų misijos pulk. Wardas, nuo Prancūzų misijos pulk. Reboulis ir Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos 5 delegatai. Pastarieji plačiai išdėstė padėtį atskirtajame krašte. Nesant veik jokios kontrolės ant Nemuno, nepaisant gubernatorio Odry draudimo, maistas (javai, mėsa etc.) išvežamas į Vokiečių kraštą, ir daug kur trumpu laiku gresia badas. Miškai kertami ir visai išvežami į Vokiečių kraštą. <...> Kainos dėl to pakilo, darbininkų padėtis pasidarė nepakenčiama.
Politiniu atžvilgiu padėtis dar pasidarė biauresnė. Gubernatoris Odry pripažino vokiečių nelegaliniai prieš jam ateinant sudarytą Direktoriumą, ir į jo rankas padavė krašto laimę. <...> Lietuvių tarybos atstovai dargi nebuvo oficialiai gubernatorio Odry priimti, jam atvykus ir visa tai padaryta krašte, kuris turi būt pačios Santarvės nusprendimu atiduotas Lietuvai. <....>
Yra atsitikimų, jog senieji valdininkai draudžia mokyklose net religiją mokyt lietuvių kalba, kas buvo senųjų įstatymų leidžiama.
Mažlietuvių veikėjų kooptavimas į Lietuvos Valstybės Tarybą
1920 03 20 Kaune PLTT atstovai Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys buvo iškilmingai kooptuoti į Valstybės Tarybą.
„Lietuvoje“ spausdinamos Valst. Prezidento Antano Smetonos, Valst. Tarybos Pirmininko St. Šilingo kalbos bei Antroji Lietuvių Tautos šventė – Mažosios Lietuvos su Didžiąja Lietuva susijungimas, kitame numeryje – Ministerio Pirmininko E. Galvanauskio kalba.
Uždarius iškilmingąjį V. Tarybos posėdį, „Metropolio“ viešbučio salėse Mažosios Lietuvos atstovams pagerbti buvo paruošta vakarienė. Į tą iškilmingą istorinę vakarienę apsilankė Valstybės Prezidentas, V. Tarybos nariai, Ministeriai, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, Evangelikų vyskupas (kunigas – A. Ž.) Karolius von Mačiulskis, Vyriausiasis Kariuomenės vadas gen. Žukauskas, Valstybės Kontrolieris, misijų atstovai, spaudos atstovai, sostinės valdžios įstaigų atstovai ir atvykusieji į iškilmes Mažosios Lietuvos piliečiai. <...> Per vakarienę pasakyta 24 kalbos. <...> Rytojaus dieną katedroj buvo Žemaičių vyskupo atlaikytos iškilmingos pamaldos. <...> Iš katedros V. Prezidentas, V. Tarybos Pirmininkas, Ministeris Pirmininkas, Tarybos nariai, ministrai, valdininkai ir daug piliečių nuėjo, drauge su Mažosios Lietuvos atstovais, į evangelikų bažnyčią, kur evangelikų vyskupas Karolius von Mačiulskis taip pat laikė lietuvių kalba iškilmingas pamaldas ir pasakė pamokslą, pabrėžęs didžiausią Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo reikšmę.
Kovo mėn. 22 dieną Mažosios Lietuvos atstovai lankė valstybės įstaigas ir buvo pas Prezidentą pakviesti pietų.
NLC skelbia netikslią žinutę iš daniško laikraščio, kuris perspausdina telegramą iš Kauno, kad penki draugsanarei lietuviškosės draugystės tautiškosės Tarybos Nemuno krašte tapė 21 mercą kaip draugsanarei lietuviškojo Parlamento užimti.
Panašiai rašo ir TK: Iš Kauno rašoma, kad 5 atstovai mažosės Lietuvos Tarybos tapė 21 mercą šlovnay kaip deputiertai į Lietuvos Saimą Kaune priimti. – Iš to matoma, kad mažoji Lietuva taps su dideje Lietuva nors politiškai suvienyta. – Girdėsim, kas toliaus nusiduos.
Netiksliai atstovų kooptavimo datą bei skaičių rašo ir NLC: Didžiosios Lietuvos Taryba priėmė 21 mercą Mažosios Lietuvos vietininkus į savo tarpą. Mažosios Lietuvos Atstovai Strekys, Lekšas ir Jankus padavė Didžiosios Lietuvos Tarybai nutarimą, kuriuomi Mažosios Lietuvos vardan reikalauja, kad Mažoji Lietuva būt prie Didžiosės priglaudžiama.
NLC pagal „Lietuvą“ rašo apie posėdį, kuriame Maž. Lietuvos atstovai buvo priimti, tik vėl kartoja klaidingą datą – kovo 21 d.
O laikraštyje LC apie posėdį spausdinama sutrumpintai pagal „Lietuvą“, tačiau yra klaidingos dviejų posėdžių datos kovo 22 ir 23 d., tačiau buvo tik vienas – kovo 20 d.
TK taip pat pagal „Lietuvą“ rašo apie posėdį, kuriame Maž. Lietuvos atstovai buvo priimti 21 (klaidingai – A. Ž.) mercą ir iškilmingą vakarienę „Metropolio“ viešbutyje: Mažosės Lietuvos vietininkai (atstovai) buvo dabar į Kauną nukeliavę ir padavė Didžiosios Lietuvos Tarybai savo sutarimą dėl priglaudimą Mažosės Lietuvos. <...> Subatoj 20 mercą laikinioji Lietuvos sostine Kaunas švente antraję tautos šventę – butent Mažosės Lietuvos su Didžiaję Lietuvą susijungimo šventę.
Į VT priimti Klaipėdos krašto atstovai „Lietuvoje“ išspausdino padėką: Mes Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, Mažosios Lietuvos, atstovai ir Mažosios Lietuvos piliečiai, dalyvavę laikinojoj Lietuvos sostinėj abėjų Lietuvų susijungimo iškilmėse, siunčiam savo širdingą ačiū Jo Ekselencijai Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui ir Jo Ekselencijai Evangelikų vyskupui Karoliui von Mačiulskiui, atlaikusiem iškilmingas pamaldas ir karštai prie Aukščiausiojo meldžiusiem laimint ir žegnot abi susijungusias šalis.
Ir toliau mes, Lietuviai, viena kalba, bet įvairiom apeigom garbinsim mūsų Viešpatį, ir melsim už savo bendrą Tėvynę.
M. Jankus K. Lekšas J. Strekys.
PLTT atstovų kooptavimu į VT buvo labai nepatenkinti Klaipėdos krašto vokiečiai ir kai kurie provokiškai nusiteikę lietuvininkai.
Atgal
