Tautos mokykla
03 12. Antroji lietuvių tautos šventė – 1920 m. kovo 20-oji diena
Algirdas Mikas Žemaitaitis
Daugelis iš mūsų prisimena ar bent yra girdėję apie Kovo 11-ąją ir jos reikšmę Lietuvos valstybės istorijai. O kas, priglaudęs ranką prie širdies, galėtų ką nors pasakyti apie Kovo 20-ąją ir kuo ji svarbi Lietuvai?
Prisiminkime 1920-uosius metus. Tada kūrėsi jauna nepriklausoma Lietuvos valstybė, dar neturinti tarptautinio de jure pripažinimo. Ji siekė visas etnografines lietuvių gyvenamas žemes sujungti į vieną valstybę.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurį Vokietija besąlygiškai pralaimėjo ir nuo jos buvo atskirtos kai kurios teritorijos, įskaitant ir dešinį Nemuno krantą, pavadintą Klaipėdos kraštu, nemaža dalis Mažosios Lietuvos lietuvininkų troško susijungti su savo broliais Didžiojoje Lietuvoje.1920 03 20 Kaune Prūsų lietuvių tautinės tarybos (PLTT) atstovai V. Gaigalaitis, M. Jankus, K. Lekšas ir J. Strėkys buvo iškilmingai kooptuoti į Valstybės Tarybą.
Apžvelkime kaip Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos valstybės autonomine dalimi.
Klaipėdos piliavietės teritorijos tvarkymo – bastionų ardymo darbai. 1920 m. vasara
Santarvės laikinas valdymas Klaipėdoje
1919 05 07 Santarvė (Antantė) įteikė Vokietijai Versalio taikos sutarties sąlygas, kuriose numatyta atskirti nuo jos ir šiaurrytinį Rytprūsių kampą – Prūsų Lietuvą (valdomą Santarvės). Krašto vokiški valdininkai 1919 07 16 sušaukė Klaipėdos miesto ir apskričių Saimo atstovus į vad. Priešparlamentį (vok. Vorparlament, lietuviai atsisakė jame dalyvauti), kuris posėdžiavo Klaipėdoje ir išrinko Darbo talką (vok. Arbeitsausschus) iš 7-ių Vokietijos valdininkų (pirm. – Klaipėdos miesto buvęs vyr. burmistras Arthuras Altenbergas (1862–1926)). Priešparlamentis siekė įkurti Klaipėdos respubliką, nors tokios teisės neturėjo.
Vokietijos vyriausybė specialiu Reicho ir Prūsijos valstybės komisaru Klaipėdos kraštui valdyti 1919 07 29 paskyrė buv. Gumbinės apygardos prezidentą grafą Georgą Franzą Wilhelmą fon Lambsdorfą (1863–1935). Jo žinion perėjo krašte buvusios valdžios įstaigos ir kariuomenė.
1919 m. birželio 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28-tu ir 99-tu straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių nugalėtojų žinion. Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas dėl: 1) Vokietijos delegacijos protestų, kurie teigė, jog Klaipėdos miestas grynai vokiškas; 2) dėl to, kad Lietuva turinti teritorinių ginčų su Lenkija; 3) dėl Lenkijos delegacijos Versalio taikos konferencijoje reikalavimų. Ji siekė gauti kuo daugiau teisių į Klaipėdą (nors ten nebuvo nė vieno lenko), kurios uostas buvo labai svarbus lenkų medienos eksportui.
PLTT 1919 04 25 Tilžėje įkūrė masinę organizaciją Prūsų lietuvių susivienijimas, kurio centras tais pačiais metais perkeltas į Klaipėdą. Jis siekė išplėsti judėjimą dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungimo (autonominėmis teisėmis) prie LR, kovojo prieš prievartinį vokietinimą, dėl lietuvininkų ekonominių ir kultūrinių teisių, lygių teisių lietuvių kalbai mokyklose ir viešajame gyvenime, siekė paruošti žmones atskirtajam nuo Vokietijos kraštui valdyti. Tuo tikslu leido laikraštį „Prūsų lietuvių balsas“ (1919–1923) ir „Tarybos žinias“ (1920–1921, liet. ir vok. kalbomis). Lietuvininkų interesus gynė Prūsų lietuvių susivienijimas (1919–1926) ir kitos organizacijos, kurioms atstovavo PLTT (1920–1921).
PLTT iškėlė politinį šūkį: viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia, skatinusi Maž. ir Didž. Lietuvos susijungimą.
Nesnaudė ir vokiečiai. Vokietijoje po I pasaulinio karo vienijosi revanšistinės jėgos, pasiryžusios nuplauti Versalio taikos gėdą ir susigrąžinti prarastas žemes. Rytprūsių vokiečių valdžia, stengdamasi išlaikyti Klaipėdos krašte Vokietijos įtaką, skelbė: Nemunas yra mūsų upė, bet ne siena. 1919 07 31 įkurta Deustsch-Litauischer Heimatbund (vokiečių–lietuvių tėviškės sąjunga), siekusi sukurti Klaipėdos respubliką. Taip ignoruotas Maž. Lietuvos lietuvininkų apsisprendimas. Heimatbundas stengėsi, kad kraštas nepatektų Lietuvos valdžion, o vėliau propagavo Klaipėdos krašto atsiskyrimą nuo LR. Lenkija planavo įgyvendinti savo siekius remiama Prancūzijos.
1919 06 28 sudaryta Versalio taikos sutartis, kurios 99-ajame straipsnyje sakoma: Sąjungininkų naudai Vokietija atsisako visų teisių į sritis, esančias į šiaurę nuo Nemuno, ir įsipareigoja pripažinti visus su šiomis sritimis susijusius sprendimus, ypač gyventojų pilietybės klausimais.
Laikraštyje „Tilžės keleivis“ (toliau – TK) rašoma:
Mūsų Klaipėdos šalis bus šiose dienose Santarvės apstatyta. Tada bus visi ryšiai su Vokietija partraukiami. Atsimindami, kad pagal Santarvės Vokietijai įduotą raštą atskirtas kraštas visados lietuviškas buvo ir dar šiandien gyventojų dauguomenė iš lietuvių susideda, kaip ir iš tikro yra, turime mes lietuvei būtinai reikalauti, kad visi valdininkai, vistiek ar lietuvis ar vokietis, abi kalbi, taigi lietuvišką ir vokišką suprastų.
Panašiai skelbia ir laikraštis „Lietuviška ceitunga“.
V. Lambsdorfo įsakymu iš krašto 1920 02 09–12 išvesta Vokietijos kariuomenė, išplatintas atsišaukimas ir raginta gyventojus laikytis rimties. Vasario 13 d. atvykus prancūzams, buvo nuplėštos ir sudraskytos ta proga lietuvininkų Klaipėdoje iškeltos Lietuvos vėliavos.
Prancūzų karinė misija ir 21-asis Alpių šaulių pėstininkų batalionas iš Prancūzijos į Klaipėdą atvyko 1920 02 13–15 trimis traukiniais. Klaipėdos krašto perdavimas santarvininkų pajėgoms įvyko 1920 m. vasario 15-ąją.
Klaipėdos lietuvių giedorių draugija „Aida“ (pirm. Adomas Brakas (1886–1952)), vasario 15 d. – tą pačią dieną – kai Klaipėdos krašto valdymas buvo perduotas Prancūzijai, parengė didę lietuvių šventę viešbutyje „Viktorija“ Lietuvos nepriklausomybės antrųjų metinių proga. Joje apsilankė ir prancūzų apcyrai (karininkai). A. Brakas susirinkusiems pasakė sveikinimo kalbą lietuviškai, o kitą – prancūziškai. Pasidžiaugė, kad baigėsi vokiečių galybė, o prancūzai nebeleis skriausti lietuvių. Beje, tą dieną, norėdami mūsų tautybę apreikšti ir prancūzus pasveikinti, keli lietuviai iškabino lietuviškas vėliavas, kurias įsiutę vokiečiai nudraskė bei suplėšė.
Santarvės pavedimu iš V. Lambsdorfo perėmęs Klaipėdos krašto valdymą, Prancūzijos brigados gen. Dominique Joseph Odry (1865–1962) 1920 02 17 įsakymu vok. Arbeitsausschussą įteisino – pavadino Direktorija ir paliko galioti Vokietijos įstatymus, neprieštaravusius naujai krašto tvarkai. Valdžią perėmus prancūzams, vokiečiai vietoj Klaipėdos respublikos bandė kurti Laisvąją valstybę – Freistaatą. Tam tikslui panaudojo Heimatbundą. Krašto buvusius valdininkus Vokietija laikė laikinai išėjusiais atostogų.
Gubernatoriaus D. Odry paliepimu (1920 04 20) sutarta, kad jie liktų ir toliau dirbti krašte, net nemokėdami lietuvių kalbos ir išsaugodami Vokietijos pilietybę, nuo balandžio 1 d. gaudami 25 proc. atlyginimo priedą iš Vokietijos. Todėl valdininkai, mokytojai, kunigai ir toliau vokietino lietuvininkus.
PLTT atstovams pareiškus protestą, D. Odry padidino Direktorijos narių skaičių iki 9, papildomai 1920 03 12 paskyręs Tarybos gen. sekretorių Erdmoną Simonaitį (1888–1969) ir kunigą Hugo Augustą Voldemarą Reidį (1869–1937) (iki šiol visur klaidingai įvardijant kitą asmenį – ūkininką ir malūnininką Mikelį Reidį iš Kaukėnų).
Vasario 16 d., kai visa Lietuva šventė nepriklausomybės paskelbimo dieną, Lietuvos Valstybės Tarybos (toliau – VT) narys ir sekretorius Jokūbas Šernas (1888–1926) su Martynu Jankum, Jurgiu Strėkiu ir Kristupu Lekšu atvyko į Kauną, kur buvo karštay priimti iškilmingam VT posėdyje. Vakare Inteligentų klube atstovai laike prakalbas dėl abiejų Lietuvos dalių sujungimo ir buvo priimti su didžeis rykavimais. Tačiau tą dieną neįvyko jų kooptavimas į VT. Tai neįvyko ir vėliau, nes Klaipėdos krašto atstovai, susitikę čia su Viliumi Gaigalaičiu (oficiozo „Lietuva“ redakcijos vedėju iki 1920 03 01), nusprendė, kad reikia dar pasitarti su PLTT, kurios posėdis buvo šaukiamas vasario 20 d. Delegacijos uždavinys buvo su Lietuvos valdžia pasitarti dėl atskirtojo Prusų Lietuvos krašto valdymo ir sudaryti visuotinį susirišimą su Lietuvos valdžia. Šventės proga „Lietuvoje“ buvo išspausdintas PLTT Prezidento V. Gaigalaičio sveikinimas bei Vydūno (1868–1953) eilėraštis „Aukščiausioji dykybė (valnybė)“. Vasario 19 d. minėti tautos atstovai kartu su J. Šernu ir Lietuvos užsienio reikalų viceministeriu Petru Klimu (1891–1969) išvažiavo Klaipėdon.
Apie savo kelionę į Kauną ir įspūdžiais iš tos šventės, grįžęs į Klaipėdą, pasidalijo kultūros bei politikos veikėjas Jurgis Lėbartas (1879–1944):
Apie savo kelionės įspūdžius Kaunan keliaudams laikė P. Lėbartas paskutiniame „Jūrios“ susiėjime pranešimą. Jis važiavo kaipo palydovas su Prūsų Lietuvos atstovais. <...> Iš čia pasivedė Valstybės sekretorius Šernas į Valstybės Tarybos posėdį miesto teatre, kuris buvo kuo gražiau išpuoštas ir kupinai pilnas. <...> Po sveikinimų ir kalbų buvo vaidinamas Vydūno veikalas „Mūsų laimėjimas“. Po to „Metropolio“ viešbutyje vyko iškilminga vakarienė su prakalbomis. Kitą dieną atstovai aplankė Prezidentą A. Smetoną, vakare susitiko su užsienio reikalų ministeriu A. Voldemaru. Trečią dieną dalyvavo VT posėdyje. Klaipėdoje paneigė gandus, kad atstovai pardavė Maž. Lietuvą.
TK iš laikraščio „Prūsų lietuvių balsas“ perspausdinta Tautos tarybos posėdžio santrauka, kuri prasideda: Tautos Tarybos naujai išrinktieji atstovai (deputiertai) pirmą kartą buvo susirinkę 20 ir 21 februarį Klaipėdoje.
Atgal
