Tautos mokykla
02 28. Dirbtinė kalba
Ramutis-Romualdas Juškevičius
Techninių mokslų dr.
Kai mokiausi mokykloje, gerai sekėsi matematika, fizika, bet labai nesisekė kalbos (lietuvių, rusų, anglų). Aš pykau, kad tas pats daiktas įvairiose kalbose skirtingai vadinamas, galvojau, jog galėtų būti viena tarptautinė kalba, nereikėtų mokytis kitų kalbų. Aš naiviai galvojau, jog ir karų nebūtų tarp tautų, jei visi kalbėtų viena kalba. Vėliau supratau, kad klydau.
Sužinojau, kad yra sugalvota tarptautinė kalba esperanto. Besimokydamas Maskvos Energetikos institute aš net kartais nueidavau į esperantininkų susirinkimus. Esperanto kalbos gramatika iš tikrųjų gerai sugalvota – ją galima išmokti per valandą, bet žodžius sunku išmokti, nes jie surinkti iš įvairių kalbų.
Kartą atsitiktinai išgirdau, kad yra sudaryti kalbų „Dažnuminiai žodynai“. Šiuose žodynuose žodžiai sudėti į eilę pagal vartojimo dažnumo mažėjimą. Taip sudėti žodžiai gali būti pavaizduoti grafiku, taip pat ir matematine formule. Čia jau man patiko, nes yra matematinė formulė. Pagalvojau, kad gal ir garsai (raidės) vartojami įvairiu dažnumu. Patikrinau – iš tikrųjų taip.
Tada man kilo mintis: jeigu sudaryti dažniau vartojamų garsų (raidžių) junginius – dirbtinius žodžius - tai jie turėtų atitikti dažniau vartojamus žodžius „Dažnuminiame žodyne“. Tokiu būdu, pasinaudojant matematiniais metodais, galbūt galima sudaryti dirbtinę kalbą.
Bet į šį dalyką aš nesigilinau, nes mano specialybė šiluminė fizika labai toli nuo kalbos mokslo.
Jau dirbant Lietuvos Energetikos institute, man į rankas pateko J.Jurginio knyga „Istorija ir poezija“, kurioje perskaičiau straipsnelį M.Daukša, „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ (1599 m.).“ Ten rašokma: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių atvirumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.
Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – užtemdysi Saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę...“
Šie žodžiai man buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Pagalvojau, kad kalboje tikriausiai atsispindi ir tautos charakteris, kultūra, istorija ir t.t. Kalba – tai Dievo dovana tautai, todėl mes lietuvių kalbą turime mylėti, gerbti, saugoti ir neteršti.
Labai seniai teko skaityti laikraštyje straipsnį, kaip atvykę iš Indijos svečiai Vilniuje išgirdo lietuvius tariant žodį „ačiū“. Jie paklausė, ką jis reiškia, o kai sužinojo, pasakė, jog sanskrito kalboje šis žodis irgi tą patį reiškia. Tai yra, mes turim žodžių, kurių amžius - keli tūkstančiai metų. Vaižgantas tikriausiai pasakytų, kad mes turim žodžių „deimančiukų“, kurių kaimyninės tautos neturi.
Baigti rašinį norėčiau žodžiais, kuriuos pasakė svetimtautis (ne lietuvis) I.Zauerveinas:
„Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime mes būti.
Tą garbę gavome užgimę,
Ir jos neturim leist pražūti“.
Atgal
