Tautos mokykla
02 14. Aš esu lietuvis – tai yra mano garbė
Vytautas Baškys
Vasario 13-toji – Lietuvos didvyriokarininko Antano Juozapavičiaus gimtadienis. Lietuvos karžygio neblėstančia atmintim kasmet pasitinkame Lietuvos valstybės bei Nepriklausomybės atkūrimo dienas. Padvelkia krašto gynybos patirtis, primena pasišventimą Tėvynės gynybai. Vilniuje reprezentatyvi Antano Juozapavičiaus gatvė, Kaune – prospektas ir kitos jo veiklą menančios vietos turi garbę vadintis jo vardu.
Krašto gynybos istorijoje yra daug iškilių, kariniais laipsniais tituluotų asmenybių, bet jaunas karininkas savo gyvenimo nuopelnais įsikūnijo legendine asmenybe. Jo praminti pirmi mūsų kariuomenės žingsniai. Jis priekyje, nes pirmas ėmėsi telkti karius atkuriamos Lietuvos valstybės gynybai. Iš esmės – valstybės dar nė nebuvo, o į Rusiją nublokšti lietuvių politiniai veikėjai apimti valstybės atkūrimo rūpesčių bendravo su aktyvesniais lietuvių kariais. Jaunas karininkas Vokietijos-Rusijos karo fronte įgijęs kovinę patirtį buvo tai, ko reikėjo Lietuvai. Jo asmenybė apjungė tautos kario, krašto gynėjo, lietuviškos karinės dokumentacijos kūrėjo, karininko-didvyrio titulus.
Juozapinėje prie paminklinio akmens su karininko A. Juozapavičiaus žodžiais „Aš esu lietuvis – tai yra mano garbė“ gegužės 11 d. paminimas didvyrio žygdarbis
Įsijungęs į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiklą A.Juozapavičius buvo ten, kur tik buvo didesnis būrys lietuvių karių, vyko susirinkimai, buvo steigiami komitetai, tarybos. Įsitikinęs, jog laisvai Lietuvai bus reikalinga sava kariuomenė 1917 m. gegužės 11 d. Valkoje (miestas Latvijos – Estijos pasienyje) surengė Latvijoje buvusių lietuvių kareivių suvažiavimą, dalyvavo Rusijos lietuvių seimo, Smolenske susikūrusio lietuvių karinių dalinių organizavimo komisijos veikloje. Galicijoje padėjo spręsti organizacinius Atskirojo lietuvių bataliono kūrimo klausimus, Vitebske tapo Atskirojo lietuvių bataliono vadu ir, atrėmęs bolševikų bei lenkų siekius įsijungti į jų karinius dalinius, ruošė karius grįžti į Lietuvą.
Tapęs vienu aktyviausių lietuvių karių sąjūdžio veikėjų Juozapavičius, buvo ten kur vyresni amžiumi ir kariniais laipsniais karininkai buvo perdaug atsargūs. Todėl grįžęs į Vilnių tapo pirmojo Ministrų kabineto ministro pirmininko patarėju, kartu ir krašto apsaugos ministro adjutantu. Jis 1918 m. lapkričio 23 d. dalyvavo ruošiant įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo, įsakymo, kuris tapo Lietuvos kariuomenės diena; jis kaip aukščiausio lygio karo specialistas kartu su ministru pirmininku vyko į Daniją, Vokietiją ir tapo pirmuoju Lietuvos karo diplomatu, po to ėmęs vadovauti kariniam daliniui jaunus karius mokė: „Kautis reikia taip, jog kova žūt būt būtų laimėta" ir sukūręs galią atremti agresijai tapo Lietuvos didvyriu.
Antano Juozapavičiaus gatvė Vilniuje primena, jog lemtingomis Lietuvos nepriklausomybei dienomis, didžiausio pavojaus akivaizdoje, jis pats ėmėsi ryžtingų veiksmų. Išvykdamas iš Vilniaus į kovinių veiksmų vietą Alytaus fronte, savanoriams sakė: „Sudiev Vilniau! Sudiev, Lietuvos sostine! Greit nesimatysime. Gal ir daug teks nukentėti, daug ašarų ir kraujo pamatyti. Gal tu į lietuvių pardavikų nelaisvę pakliūsi ir vėl būsi prie ko priskirtas. Būk ramus! Neilgam! Išvaduos tave Lietuvos sūnūs”. Po daugelio metu reprezentatyvi Antano Juozapavičiaus gatvė Vilniuje, prospektas Kaune ir kitos jo veiklą menančios vietos turi garbę vadintis jo vardu.
Neatsitiktinai prie Juozapinės kalvos yra įtvirtinti didvyrio A. Juozapavičiaus žodžiai „Aš esu lietuvis – tai yra mano garbė“. Karininkas tarsi amžinoje garbės sargyboje budi prie viršukalnėje iškelto paminklinio akmens karaliui Mindaugui, prie pagarbos Lietuvos valstybės tarptautinio suvereniteto ištakų. Visuomenės rūpesčiu Juozapinėje minint kariuomenės kūrėjo veiklą jau porą dešimtmečių aptarinėjama, jog karininko A. Juozapavičiaus gyvenimo žygdarbis įpareigoja suteikti jam po mirties aukščiausią Lietuvos karinį laipsnį; jog Vilniuje Lietuvos didvyrio vardu pavadintoje gatvėj derėtų pastatyti paminklinį akmenį, pažymėti būsimo paminklo vietą; jog karininko didvyrio testamentiniai žodžiai įsipareigoja jo palaikus sugrąžinti į Vilnių, į Laisvės gynėjų panteoną; jog didvyrio gimtadienyje, valstybės švenčių dienomis jo vardo gatvėje galėtų sugriaudėti Lietuvos kariuomenės orkestro maršai; jog Lietuvos kariuomenei derėtų neužmiršti Valkoje A. Juozapavičiaus lietuvių karių širdyse įžiebto ryžto savo krašto gynybai – gegužės 11-tąją minėti kaip Tautos kario dieną.
Apgaubtas dėmesiu didvyrio A. Juozapavičiaus atminimas iškilo į krašto gynybos šlovės aukštumą, jo kovos už laisvę kovinė patirtis tapo krašto gynybos ir kario dvasios ugdymo šaltiniu. Karolio Dineikos duotas karžygio atminimo vertinimas primena: „To negalima užmiršti, nes viskas būtų negrįžtamai išnykę, jei narsiausi tautos sūnūs nebūtų laiku paėmę į rankas kalaviją“. Pasišventimą Tėvynės gynybai primena ir Latvių nepriklausomybės kovų dalyvio plk. Raimondo Bebrio, Antanui Juozapavičiuiskirtos poemos„Baltasis raitelis”, žodžiai: „Lietuva, tėviške mano, / Viską aš tau paaukosiu / Širdį, gyvybę tau duosiu“.
Atgal
