Sveikata
12 21. Menas vietoje tablečių
Meno kūrėjas Juozas Elekšis
Jau aštuoni mėnesiai įgyvendinamas projektas, kurio tikslas plačiau panaudoti meną gydymo procese. Vilniaus mokytojų namuose vyko viena svarbiausių konferencijų tuo klausimu šeimos, vidaus ligų gydytojams, pediatrams, psichiatrams ir bendrosios praktikos, bendruomenės, psichikos sveikatos slaugytojams. Ji sulaukė didelio dėmesio — didžioji salė buvo pilnutėlė. Susirinkusius pasveikino projekto globėja Agnė Zuokienė ir projekto įgyvendinimo iniciatorė ir pagrindinė vykdytoja, Mokytojų namų direktorė Zita Zenobija Žepnickienė. Konferencijos dalyviai išklausė žinomo psichiatro ir psichoterapeuto Vilniaus Medicinos fakulteto docento, dr. Eugenijaus Laurinaičio pranešimą apie meną kaip psichikos pasaulio dalį, to pat fakulteto profesoriaus, dr. Vytauto Kasiulevičiaus pranešimą apie įrodymais pagrįstą ankstyvą ligų diagnostiką, docentės, dr. Sigitos Lesinskienės pranešimą apie depresijos ypatumus vaikų amžiuje ir pagalbos jiems galimybes, Mykolo Romerio universiteto magistrantės Monikos Ūselytės pranešimą apie kultūros receptų praktiką ir socialinius gydimo momentus. Konferencija užbaigta apskritojo stalo diskusijoje.
Meno terapija nėra šių dienų išradimas. Šiais laikais, ypač antrojo pasaulinio karo metu, ji pradėta taikyti naudojant mokslinius metodus. Jau pirmykštės kultūros piešiniai ir spalvos turėjo maginę reikšmę. Jie turėjo paveikti žmogaus psichiką. Piešimas, vaidyba, muzika buvo pirmieji gydymo ir bendravimo su gyvūnų ir dievų pasauliu būdai. Apmokyti žyniai kai kuriose Afrikos ir Šiaurės tautelėse, iki šiol, kaip pagrindinį gydymo būdą, jį tebetaiko persirengę įvairiomis būtybėmis, naudodami ritminius judesius, kurdami vaizdus, leisdami neįprastus garsus. Urvuose randama įvairių piešinių, kurių amžius net 70 tūkst. metų. Doc. E. Laurinaitis teigė, kad emocijas turi visi gyvūnai, gal būt net augalai. Biblijoje taip pat aprašoma, kaip Sauliui susirgus depresija, prašoma, kad Dovydas jam grotų liutnia ir pikta dvasia tuoj atsitraukusi nuo jo. Įsidėmėtina, kad nereikėjo dalyvauti jokiam dvasininkui ar burtininkui, jokių maldų! Tai rodo, kad jau senovėje menas vertintas kaip efektyvus gydimo būdas. Nereikia keliauti nė taip toli. Visi kūdikystėje esame patyrę, kaip mamos mus supdamos niūniavo: „A – a – a. “ ir dainuodavo lopšines.
Zita Žepnickienė - projekto sumanytoja ir vykdytoja
Meno terapijos sąvoką apima dailės, muzikos, dramos, judesio, šokio, poezijos, kartais ir kitas kūrybos kryptis. Menas labai stipriai veikia žmogų, kūryba – veikia gal net dar labiau. Tuo iš esmės ir remiasi meno terapija. Pacientai ne tik dalyvauja meno renginiuose, bet ir patys kuria. Pranešėjai pateikė daug įdomių faktų. Antai mūsų galvos pusrutuliai, pasirodo, blogiau suderinti nei Rytų gyventojų, nes amžiais taikomos skirtingos meno ir savitaigos rūšys. Kartais aplinka suformuoja net tam tikrą tautos bruožą. Lietuviai šimtmečius labiau buvo spaudžiami atėjūnų nei kaimynai. Antai mes negalėjome naudoti net savo rašto, o latviai tuo metu organizavo savo Dainų šventes. Todėl iki šiol pas mus valdžioje „sėdi“ tik blogi žmonės. Europoje mes labiausiai nemėgstame savo išrinktos valdžios. Kai kurie politikai tai net skatina, oponentus kaltindami visomis mirtinomis nuodėmėmis... Keista bet net žinomi žmonės pasisako prieš toleranciją. Beje, šis žodis, kaip ir litas, buvo išbrauktas iš sovietinių žodynų. Tai skatinama daryti net vaikus, todėl pas mus ypač išplitusios patyčios mokyklose, paauglių tarpe. Vaikai, suaugusiųjų pavyzdžiu, savųjų tarpe ieško „priešiukų“ Menai praeina per smegenis nesąmoningai. Menininkas kūrybos proceso metu atsiduria tartum kitame pasaulyje. Grįžta į realybę jau kitoks, todėl daugeliui žmonių menininkai atrodo kiek keisti. Beje kai kurie genijai iš tiesų buvo psichiniai ligoniai. Tą meno savybę ir panaudojama gydymui. Net žodis žmogui gali sukelti skausmą. Yra priežodis: „Pasakė, dūrė kaip su yla į širdį“. Kita vertus, žodis gali ir gydyti. Seniai žinomas teigiamas juoko poveikis, jis padeda išgyventi net sunkiais momentais. Todėl sovietmečiu ypač klestėjo anekdotų žanras. Propaguoti kultūros receptų poveikį sergantiems sugalvojo Vilniaus mokytojų namų direktorei Zita Žepnickienė, kuri lankydamasi Suomijoje, sužinojo apie tokio projekto sėkmę toje šalyje. Mokytojų namų idėją palaikė sostinės Centro ir Šeškinės poliklinikos, nemokamų kvietimų ar bilietų sutiko pasiūlyti 11 kultūros įstaigų: Nacionalinė filharmonija, Keistuolių ir Vilniaus mažasis teatrai, "Jaunos muzikos" choras, Šv. Kristoforo orkestras, Šv. Kotrynos bažnyčia, "Menų spaustuvė", Jono Meko centras, Oskaro Koršunovo teatras, Kongresų rūmai, "Skalvijos" kino teatras. Per aštuonis mėnesius, nuo projekto pradžios, išrašyta apie 3000 vadinamųjų kultūros receptų — kvietimų į kultūros renginius. Šeškinės poliklinikos pacientai renginius galėdavo išsirinkti pačioje gydymo įstaigoje, Centro poliklinikos pacientai šiuo tikslu keliaudavo į Mokytojų namus. Kultūros receptus gavę žmonės turėjo galimybę nueiti į du renginius, kartu pasikviesdami ir palydovą. Vilniaus Centro poliklinikos Lukiškių filialo Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vedėja Rita Judzentavičienė kultūros recepto sumanymą apibūdino Vytauto Kernagio žodžiais – „beprotiškai fantastišku". Kultūra, menas, muzika iš tiesų labai veikia bendrą žmogaus būseną ir sveikatą. Lankydamiesi renginiuose jie pamiršdavo savo ligas, jautėsi puikiai, kai kurie teigė tuo metu nejutę net pastoviai kankinančio skausmo. Gavę kultūros receptą pajuto, kad jais rūpinasi ne vien gydytojai.
Kultūros recepto praktika Europoje egzistuoja jau dešimtmetį. Ji taikyta Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje. Ypač veiksmingai ji naudojama Suomijoje. Lietuvoje, išskyrus N. Vilnios psichiatrijos ligoninę, beveik nebuvo bandoma gydyti pacientus pasitelkus meno terapiją. Ją naudojant, pacientai ne tik lankosi įvairiuose renginiuose, bet ir patys kuria. Svarbiausia jų kūrybos nereikia vertinti. Gydant svarbu ne rezultatas, o procesas. Tai ypač aktualu dirbant su vaikais iki 7 metų. Ne rezultatas, o pastangos svarbiausia. Pasyvus dalyvavimas meno renginiuose taip pat gydo. Pastebėta, kad prieš miegą pasiklausius mėgstamos muzikos, ypač Mocarto, nebereikia migdomųjų. Doc. Sigita Lesinskienė pabrėžė aplinkos vaidmenį. Negrų vaikučiai dykumoje laksto pusplikiai ir pusalkaniai, bet visada linksmi, džiaugiasi gyvenimu, o civilizuotose šalyse depresinių susirgimų daugėja. Net manoma, kad trumpus depresijos pasireiškimus yra patyręs kiekvienas žmogus. Apie 40 proc. paauglių bent kartą gyvenime pagalvojo apie savižudybę, 10 proc. paauglių mintys apie tokį sprendimą kyla dažnai. Didžiausią rizikos grupę sudaro paaugliai nuo 15 metų. Kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50-60 paauglių, bando žudytis – keleriopai daugiau. Specialistai pastebi, kad iš tiesų vaikai nenori mirti. Jie nori, kad viskas būtų geriau, bet pakeisti nieko negali. Tai verčia sukti galvas, kas mūsų valstybėje yra ne taip ir ką reikėtų keisti – vaikus ar aplinką
Kaip rizikos veiksniai įvardijami nepilna šeima, vaiko fizinės problemos, sunkus ligonis šeimoje, besikeičianti gyvenamoji vieta, artimo žmogaus netekti ir, kas gana netikėta, žemesnis motinos išsilavinimas. Net 60 proc. Lietuvos vaikų neturi psichikos sutrikimų. Manoma, kad depresija serga apie 5 proc. paauglių, tačiau depresijos sąsajos su savižudybe nebūtinai tamprios. Tyrimai rodo, kad bando žudytis apie 8 proc.. 10-14 metų nuo depresijos kenčiančių vaikų, ir apie 50-60 proc. vyresnių. Kita vertus, mintys apie savižudybę būdingos ir daugeliui depresija nesergančių paauglių. Apie tai dažniau galvoja paaugliai, kurie šeimoje patiria prievartą, auga socialinės rizikos šeimose. Depresijos požymių turi net apie 50 proc. šių šeimų vaikų.
Gruodžio pabaigoje numatomas projekto baigiamasis koncertas. Reikia tikėtis, kad meno terapijos naudojimas dar labiau išsiplės ir ji bus taikoma visoje Lietuvoje. Svarbiausia, kad patys žmonės įvertintų jos reikšmę ir naudotųsi ja vietoje to, kad didinti vaistų dozes net nesitariant su gydytoju. Medicinos darbuotojų uždavinys — įtikinti žmones to metodo veiksmingumu ir išmokyti juo naudotis.
Atgal
