Sveikata
09 04. Apie eutanaziją
Rasa Norkutė
Gaunu skambučių net iš sostinės Vilniaus. Dažniausiai moterys teiraujasi mano nuomonės, ar galima iš gyvenimo išeiti savo noru. Sunkus klausimas. Pasvarstykime. Jei žmogus labai tikintis ir tikisi nueiti pas savo Dievą, gal nebūtų jam nuodėmė. Bet šiandien – XXI amžiuje ir be eutanazijos šimtai žmonių, jų žodžiais tariant, palieka šį nedėkingą pasaulį: vyresni, dėl nenusisekusio turto kaupimo, jaunesni dėl pirmojo jaunatviško jausmo, o patys vyriausi – nusibodus gyventi, vienas kitam maišytis po kojom. Kodėl? Išėję į pensiją, pasijunta niekam nereikalingi. Sakysite, kad visos šitos „eutanazijos“ vyksta dėl minėtų asmenų pasikeitusios gyvenimo būties, nužmogėjimo? Ne! Nuo vaikystės jie nebuvo išmokyti branginti savęs ir savo gyvenimų. Kitaip sakant, nevykdė savo gyvenimo programos, sužymėtos ne tik Kūrėjo, bet ir žemiškuose įstatymuose. Jie negyveno – jie tik buvo. Dovanoti dėmesį, gerumą, pagalbą kitiems – irgi nebuvo kada. Rūpinosi daugiausia kūno malonumais, o ne dvasiniu tobulėjimu, savo sąmoningumo kėlimu, kad nugalėtų neigiamą energiją. Jie prarado ryšį su gamta. Susirgę pasikliovė ne savo žiniomis – iš kur atsirado ligos, o skubėjo pas gydytojus, pirko vaistus ir rijo saujomis, tikėdamiesi stebuklo.
Nesistengė kurti geros teigiamos energijos, nuotaikos, nes nebuvo laiko – amžinai reikėjo skubėti, lėkti šuoliais, kad spėtum į darbą, iš darbo parduotuvėn ar, atleiskite, į alinę... Reikėjo padėti vaikams net gyveniman išėjus, auginti anūkus ir tempti sunkius maisto krepšius. Dar kiti: keikūnai, rūkoriai, narkomanai, pedofilai, tėvų apleisti ar palikti vaikai. Visi šie žmonės, kurie jau įvykdė savo „eutanaziją“, kurie dar „ruošiasi“ ją įvykdyti ir tie, kurie laukia eutanazijos „įstatymo“. Yra ir tokių, kurie naudojasi nieko nei sielai, nei kūnui neduodančiomis pramogomis. Kai jas pasiekti nebeužtenka lėšų – nebelieka ir žmogaus.
Tai žmonės, užsiimantys nesąmoninga, kenkiančia sau ir kitiems veikla – ne savo smegeninės šeimininkai arba tokios jų smegeninės). Vis tik jų gaila, tiktai gaila, jei niekuo padėti jiems nebegali, nes jie nenori ar nesupranta, o perauklėti – tiesiog žmogui įkalti į galvą, kad reikia gyventi kitaip, negali – reikalingas ilgas darbas, kad šitie žmonės suprastų savo dvasios tragišką būseną. Šitiems ir panašiems į čia paminėtus ir nepaminėtus žmones, kurie laukia eutanazijos įstatymo, negrąžinamai apiplėšia save, savo artimuosius, gimines, draugus, savo tautą, savo šalį. Juk kiekvienas išgertas stiklas stipraus gėralo, kiekvienas pasakytas keiksmažodis, agresyvus žodis, surūkyta cigaretė katastrofiškai augina žmogaus skolą pačiam sau ir aplinkiniams. Visų tų blogybių pakeisti šie žmonės ne visi gali, ir ne dėlto, kad jiems niekas nenorėtų padėti, bet nebeturi noro. Jie net savo Dievu nebetiki, savo malda. Sako, juk tokie ir panašūs žmonės ir turintys psichinių nukrypimų – trukdo mums gyventi, dirbti. Girdžiu, jie, sako, esatį „nelabojo“ apsėstieji. Jų neišgydys jokia chemija ir jokie kunigai egzorcistai. Su jais turi dirbti psichoterapeutai geru, įtikinamu žodžiu.
Pasaulyje iš tikro svarstoma – ar įteisinti eutanaziją, kai skausmas ar nusivylimas gyvenimu pasiekiąs patį aukščiausią laipsnį. Į šį daugelį jaudinantį klausimą ir manęs klausiusiems, atsakysiu: bent jau dabar užsimezgę motinų įsčiose ir jau gimę turi būti mokomi mylėti save ir saugotis visų pasaulio ligų (juk dabar galima keliauti po visą pasaulį). Jei mes šitai nuo mažumės žinosime, nebereikės klausti, ar galima numarinti save, kai gyvenimas sielai ir kūnui darosi nebepakeliamas. Mylėję artimieji nesutiks, kad jų giminė ar draugas panorės išeiti iš gyvenimo savo noru, tikrumoje savarankiškai nusižudys. Gėda bus visai šeimai. Įvairūs draudimąsi nutrauks savo gyvybę, tai yra nusižudys. Gėda bus visai šeimai. Įvairūs draudimai, ko žmogus negali daryti, žmonių neįtikina. Žmogui reikia padėti pačiam įsisąmoninti, kad jis neturi teisės niekada pakelti prieš save ranką. Eutanaziją atlikti nei pats žmogus, nei kitas už jį neturi teisės. Žmogus turi tikėti, kad jam pasiseks sugrįžti į gyvenimą. Jei jis tą supras – turės galimybę pakeisti likusį gyvenimą, nors suprasti, kodėl gyvenimas jam pakrypo tokia baisia lygtimi, kurią išspręsti beliko tik... eutanazija ir reikalavimas ją įteisinti už savo neteisėtus veiksmus. Atleiskite man, žmonės, sunkios ir kankinančios ligos yra žmogaus apsileidimas (išimtys, kai žmogaus likimas šleikštaus ne nuo jo paties).
Yra dešimt Dievo įsakymų. Vadinkime juos kaip norime, kad ir mūsų prabočių palikimu, bet, svajodami kaip išgyventi šimtą metų, pirmiausia turime rūpintis savo sveikata: vengti žmonijos maro – nutukimo, AIDS, alkoholio, narkotikų, nuovargio ir.. mylėti save! Ir – žinoti, iš kur atsirado pas tave ta ar kita liga! Jei pavėlavai, saugokis, kad taip daugiau neatsitiktų ir nereikėtų stovėti ilgose eilėse prie gydytojų kabinetų, gulėti ligoninėse ar ryti šimtus tablečių. Žmogus pats privalo apsivalyti nuo nežinojimo, keistis siela ir kūnu – pabrėžiu – pirma siela, tai yra, protu gelbėti kūną. Permąstyti savo mintis, jausmus, santykius su kitais žmonėmis, šeimos nariais, kaimynais, bendradarbiais, darbdaviais. Neatlikus šio garbingo darbo, tenka kentėti. Tokia gyvenimo ir Visatos įstatymų automatika – nepaklusnius auklėja sugriežtintais įstatymais.
Už nežinojimą, už nemokėjimą gyventi, maištauti dėl sunkių gyvenimo sąlygų, kurios pririšo prie patalo ir tenka kentėti nepakeliamą kančią arba visiškai degradavus pasinaudoti eutanazijos įstatymu – tikrai negarbinga ne tik išeinančiam, bet ir pasiliekantiems. Štai verslininkas pasirinko mirtį, nes bijojo „suteršto“ vardo. Motina Teresė rašė: „Darykite gerus darbus. Jie bus užmiršti. Bet vis tiek juos darykite“. Šiuos Motinos Teresės žodžius savo kabinete buvo įsirėminęs nusižudęs verslininkas. Jie buvo jo gyvenimo ir veiklos moto, - rašė 2010 07 10 LR. LR dar pridėjo: „O šiandien – jau ir priesakas gyviesiems“. Su šiuo paskutiniu teiginiu aš nenoriu sutikti, nes nusišovusiojo moto nebuvo jo stiprybės simbolis – jam tie Motinos Teresės žodžiai nieko nereiškė, nes jis išsigando nesėkmių, kurių gyvenime visada ir visiems būna. Žmogus iš didžiosios raidės turi kovoti iki galo. O suterštą vardą galima atgauti – na, neteksi turto, kurį kaupdamas lyginai su garbe, bet gyvensi nors kalėjime – ir ten ieškosi teisybės – jei tu kovosi, jei tu teisus. Taip, jis padėjo vargšams. Garbė buvo padėti jiems daugiau nei kiti. Bet žmogus, kaupdamas turtą, kad ir teisėtu keliu, pagaliau turi sustoti, nes, jei nesustoji – pavargsti. Gali ir klaidų padaryti. O jei dar partneriai pavydėti pradėjo ar patys tame begaliniame verslo darbe susipainiojo. Žmogaus nebeliko. Gėda likusiems šeimos nariams – nusižudė. Dieve, saugok nuo tokio baisaus ir gėdingo likimo. Žmogus juk protingas padaras – gyvūnai ir tie kabarojasi ar bėga nuo žūties! O žmogus?! Didelius pinigus visada sunku sukaupti, kad ir teisėtu keliu.
Kalbant apie eutanaziją, pabandykime nenusukdami akių pažvelgti į benamį elgetą (tik ne girtuoklį), invalidą be rankos ir be kojos ar visai aklą, bandantį su neregio lazdele pereiti gatvę – jie sunkiai ir garbingai neša savo sunkią dalią – jokių eutanazijų jiems nereikia – jie gyvena ir gyvens, kol išeis, anot tikinčiųjų, kol Dievas pasišauks.
Pasižiūrėkim ir į tuos, kurie gali, bet nenori keistis: girtauja, tinginiauja, ieško besaikių malonumų – jie irgi gyvena ir, žinia, gyvens, kol galės patenkinti savo besotystę. Dalis jų degraduos, kiti patys išeis. Dar kitus bėdos nublokš nuo gyvenimo laiptų irgi be jokių eutanazijų.
Buvo 2010 metų krizės metas. Kartoju – reikėjo perkainoti nugyventų metų asmenines ir dvasines vertybes, atlikti viso gyvenimo analizę, ir jeigu jums nesisekė – pakeisti savo įsitikinimus, požiūrį į gyvenimą ir daug ko atsisakyti. Daugelis ima arba turi pasiėmę iš bankų kreditus – ši sritis turi ir savo ydų, nes ši ekonomikos sritis pagal analitikų apskaičiavimus sėkmingai klesti. Bet tik... 30 proc. sugeba užgesinti paskolas ir sėkmingai toliau skolintis... Likusieji 70 proc. krenta į amžinų skolų duobę, net bankrutuoja. Dideli pinigai (ar turtas), kaip ir skurdas, yra sunkus išbandymas šeimai (jei ją turi), pačiam tų pinigų (ar turtų) valdytojui, egzaminas sielai ir kūnui. Išlaisvinti savo ego iš materijos pančių ir puikybės ir eiti dvasinio tobulėjimo keliu mums trukdo mūsų ydos ir puikybė. Taigi, nesigvieškime eutanazijos, kurios klausimą – įteisinti ją ar ne – iškėlė žmonių nemeilė sau. Įteisindami eutanaziją, įteisintume nemeilę sau, gyvenimui, gamtai, likusiems šioje gražioje žemėje.
Antra, pavyzdžiui, D.Kedys savo vadinamus priešus „nubaudė“ be teismo – paprasčiausiai pats sumokėjo. Koks bebūtų teismas – jis turi būti! Žmogus žmogaus be teismo negali bausti. Toji „pedofilija“ jau kainavo kelių žmonių gyvybes. Nelyginkime eutanazijos prie nusikaltėlių bandos. Panašu, kai gydytojas praneša ligoniui, kad tos rūšies vaistų visiems ta pačia ar panašia liga sergantiems neužteks, arba jis nebeturi tokių vaistų, kuriais galėtų likusius išgydyti – jis neieškos – kam vargti – žmogus pats susiras, jei... sugebės! Ar tai nepanašu į neįteisintą eutanaziją?!
Tai tokie mano atsakymai žmonėms, klausiusiems apie eutanaziją iš Vilniaus, Jonavos, Kėdainių, Elektrėnų, Kauno, Klaipėdos, Ignalinos, Telšių ir Jurbarko. Įsiskaitykite ir pasvarstykite, ką toliau daryti: laukti įteisinimo ar imtis priemonių, kad ši „teisė“ ateityje, jei protingai gyvensite, nebus reikalinga, ir tokios mintys nebekils, nes tokių nelaimingų žmonių nebebus.
Kas slypi po veido ir kūno makiažu? Tuščia galva, nuvargusi moteris (o gal dar mergina), dirbtinis grožis – vargšams vyrams „vilioti“. Pasaulinio garso „žvaigždės“ laikomos neprilygstamomis gražuolėmis, vertomis svajonės. Bet pakanka nusivalyti makiažą, ir iš grožio ikonų jos tampa eilinėmis, blankiomis moteriškėmis. Aha... kai dirba ištisa grožio specialistų komanda, gražuole būti gana paprasta. Atsiminkite tai, vyrai, kurie gaudote dirbtines „gražuoles“. Jos – jūsų pralaimėjimas!
Atgal
