Sveikata
05 04. Šuo – pagalbininkas, draugas ir gydytojas
Labiausiai paplitusi gyvūnų terapijos sritis - gydymas šunimis. Ji dar vadinama kanisterapija arba dogoterapija (nuo lotyniško žodžio kanis arba angliško žodžio dog, reiškiančio šunį).
Šuo –protingiausias, emocionaliausias ir labiausiai linkęs bendrauti iš visų naminių gyvūnų, užtat nekeista, kad ši gydymo gyvūnais rūšis paplitusi labiausiai.
Šiuolaikinis gydymas gyvūnais ir prasidėjo nuo psichoterapeuto, kuris savo pacientus gydydavo... kartu su savo šunimi. Tai buvo amerikiečių vaikų psichoterapeutas Borisas Levinsonas, 1962 m. atgaivinęs nuo senovės žinomą, tačiau naujaisiais laikais buvusį pamirštą gydymo būdą.
Kanisterapijos draugijų yra JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse. Kaimyninėje Lenkijoje šis gydymo būdas smarkiai patobulėjęs. Susibūrusios specialistų grupės, įsteigtos specialios klinikos, vykdomi šios srities mokymai ir šunų atrankos. Pasak tokia veikla užsiimančių psichoterapeutų, išmanyti reabilitaciją, veterinariją, mediciną ir kinologiją nepakanka. Siekiant teigiamo rezultato, reikia daug dirbti ir gilintis į šuns ir žmogaus santykius.
Remiantis praėjusių metų ataskaitomis, tai veikia. Nustatyta, kad aktyvus bendravimas su šunimi skatina smegenų veiklą ir kelia stiprius emocinius išgyvenimus. Užfiksuoti neįtikėtini atsitikimai, kai gydymo šunimis metu prabilo nebyliai ir nusijuokė emociškai nejautrūs ligoniai.
Šuo – draugas namuose
Šuo namuose yra puikus „vaistas“nuo hipodinamijos, nejudraus gyvenimo būdo. Pasivaikščiojimai su šunimi sumažina širdies ir kraujagyslių ligų (miokardo infarkto ir kitų) riziką. Šuo bent dalinai kompensuoja bendravimo trūkumą, atstoja vienišiems žmonėms gimines ir draugus, taip pat padidina šeimininko savivertę, pagerina jo bendravimą su kitais žmonėmis, išsprendžia ar sušvelnina šeimos konfliktus. Šuo sustiprina šeimininko pasitikėjimą savimi, sumažina baimes. Žaidimai su šunimi mobilizuoja judėjimo aparatą, vysto motorines funkcijas, taip pat sumažina psichologinę įtampą. Šuns (kaip ir katės) seilėse yra fermento lizocimo, kuris naikina kenksmingus mikroorganizmus.
Manoma, kad žmogaus požiūris į šunis susiformuoja 6–13 gyvenimo metais, o tai reiškia, kad šuo gali būti labai naudingas, jei namuose yra nedidelių vaikų. Šuo dažnai atsiduria šeimos dėmesio centre, ir vaikas išmoksta ne tik pats gauti dėmesio, bet ir rodyti jį kitam, pasirūpinti gyvūnu, mokosi pasiaukojimo ir altruizmo. O tai aktualu, kai šeimose mažai vaikų, ir ne kiekvienas turi galimybę pasirūpinti jaunesniu broliuku ar sesute. Tik retais atvejais šuniui jaučiamas pavydas ir konkurencija, kai jaunesniems broliams ar seserims šis jausmas labai dažnas. Šuo ypač gali padėti nekalbiems ir nesocializuotiems vaikams, kaip ir uždariems nelinkusiems bendrauti suaugusiems žmonėms. Šuns draugijoje jie tampa atviresni, daugiau kalba, lengviau parodo savo emocijas, lengviau randa kontaktą su aplinkiniais. Aišku, šuo neturi būti agresyvus ir jo negalima laikyti, jei namuose yra alergiškų gyvūnų plaukams žmonių.
Nepamirškime ir šuns vilnos gydomųjų savybių. Platus šuns vilnos diržas ar kojinės gali būti puiki gydymo priemonė nuo stuburo juosmens srities ar sąnarių skausmų.
Šunys gydo
Su šunimis būti dažnai malonu, bet ar buvimas kartu tikrai gydo? Kaip ir gydant vaistais, taip ir šiuo atveju siekiant įrodyti gydymo veiksmingumą į pagalbą pasitelkiami moksliniai tyrimai. K.Allen tyrė šunų psichologinį poveikį žmonėms su protine negalia. Gydymo metu šie žmonės teigė, kad jaučiasi „laisvesni“, mažiau priklausomi, saugesni, labiau mokantys išreikšti savo poziciją ir labiau pasitikintys savimi, jiems buvo mažiau būdingas vienatvės jausmas. 6 mėnesių gydymo su šunimis kursas padidino jų savivertę, sustiprėjo pacientų savikontrolė, pagerėjo jų psichologinė savijauta ir bendravimas.
Kitame tyrime dalyvavo 48 sunkiomis judėjimo ligomis sirgę žmonės (raumenų distrofija, išsėtine skleroze, po nugaros ir galvos smegenų pažeidimo). Pusė šių žmonių nuo pat gydymo kurso pradžios lankė kanisterapijos užsiėmimus, kita pusė –tik nuo antrų gydymo metų. Šios grupės nesiskyrė pagal amžių, lytį ir ligos sunkumą. Tyrimas parodė, kad jau po 6 mėn. gydymo grupės pradėjo skirtis pagal psichologinę būklę. Kanisterapijos grupėje labiau pagerėjo pacientų savivertė, psichologinė gerovė ir komunikabilumas. Tyrėjų nuomone, bendravimas su gyvūnais padėjo vienišiems, nelaimingiems, izoliuotiems žmonėms įveikti savo psichologines problemas, įgyti daugiau autonomijos, gauti darbą pagal savo jėgas arba grįžti mokytis, susirasti draugų ir susigrąžinti gerą psichologinę savijautą.
Kanisterapijos užsiėmimai paprastai vyksta 3-5 žmonių grupėse, dalyvaujant psichoterapeutui. Tačiau vis dažniau šunys naudojami ir individualaus psichologinio konsultavimo metu. Pacientų psichologines gynybas nugalėti padeda ir naujos priemonės, taip pat ir šunų pagalba. Jie tinka gydant tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, kuriems yra bendravimo problemų, kurie serga depresija, yra patyrę prievartą ar autistiškiems vaikams. Šunys padeda pasiekti geresnį bendradarbiavimą su klientu, psichoterapija sutrumpėja ir būna veiksmingesnė. Dirbant su vaikais, šunys gali būti naudojami kaip apdovanojimas.
Kanisterapijoje yra svarbu specialus šunų paruošimas. Paprastai tuo tikslu paimami maži šuniukai iš veislynų, tačiau toli gražu ne visi mokymo kursą pradėję šuniukai sėkmingai jį baigia, nes gydymui skirti šunys turi pasižymėti idealiu charakteriu ir aukštu intelektu.
Kokios veislės šuo tinka labiausiai
Manoma, kad teigiamai gali veikti bet kokios veislės šuo: rotveileris, škotų aviganis, buldogas, nykštukinis pinčeris ar paprastas kiemsargis. Svarbu, kad šuo būtų ramus, neagresyvus, stabilios psichikos. Tačiau vis dėlto kartais šuns veislė yra svarbu. Pavyzdžiui, yra duomenų, kad jei tenka gyventi šalia dirglaus ir ūmaus žmogaus, dažnai išvedančio iš pusiausvyros, geriausiai tiktų įsigyti šarpėjų. Šiai veislei daugiau kaip 2000 metų, ir šių šunų gydomos savybės yra pripažintos. Šie šunys ramina, jų buvimas šalia normalizuoja kraujospūdį, sumažina galvos skausmus. Jie tinka nervingiems žmonėms, kurie ir patys kenčia nuo savo būdo, ir kitiems sukelia daugybę neigiamų emocijų. Aišku, pats šuo negali turėti teigiamos įtakos, jei nėra su juo psichologinio kontakto. O tai, kaip minėta, dalinai priklauso nuo vaikystėje susiformavusio požiūrio.
Pagal „Lietuvos sveikata“
