Sveikata
03 06. Pasaulinė inkstų diena
Sandra Baužaitė
Kovo 8-ąją yra minima tarptautinė inkstų diena. Šia diena siekiama atkreipti žmonių dėmesį į mūsų sveikatai labai svarbų organą - inkstus. Juk lėtinėmis inkstų ligomis serga ne taip jau mažai žmonių - 5-11proc. populiacijos. Ir jų gyvenimas dėl to tampa labai apsunkintas.
Kuo gi tokie svarbūs inkstai? Atrodytų tokie maži - vos kumščio dydžio - organai yra reikalingi kenksmingoms medžiagoms, vandens ir druskų pertekliui šalinti, svarbūs mūsų kaulams ir kraujo ląstelėms, taip pat reguliuoja kraujo spaudimą. Jie kasdien apie 40 kartų išvalo visą kraują. Gera jų funkcija - būtina sveikatai palaikyti.
Inkstų ligas pastebėti yra nelengva, žmonės ilgai nežino, kad jiems gyvybiškai svarbūs inkstai pamažu nustoja gerai dirbti. Jie nesupranta, iš kur atsirado bendras silpnumas, galvos skausmai, patinimai. Gal neišsimiegojo, persidirbo ar išgėrė per daug vandens? Taip jie spėlioja, kol gydytojai pasako diagnozę – inkstų funkcijos nepakankamumas, ir tai būna ilgo gydymo pradžia. Žmonės delsia kreiptis pas gydytojus dėl tokių ,,menkų simptomų”.
Ligoninėje sutiktam Kauno r. gyventojui vos 24 m., tačiau jam tenka gulėti ligoninėje ir su nerimu laukti, kas bus toliau. Vaikinas buvo pakviestas į privalomąją krašto apsaugos tarnybą, ir jam buvo atlikti medicininiai tyrimai. Atliktame šlapimo tyrime buvo rasta baltymo (o jo būti neturi), tačiau tada jaunas vyras tik pagalvojo gal ‚,persisportavo‘‘. Po tarnybos išvyko uždarbiauti į Angliją. Apie savo inkstus nė nesusimąstydavo, o atsiradusius pirmuosius stiprius skausmus ir silpnumą gydė vaistais nuo skausmo. Kol vieną naktį pabudo nuo pykinimo ir nepakeliamo galvos skausmo. Jaunas vyras net neprisimena, kaip atsidūrė ligoninėje, prasidėjo tyrimai, gydytojai pradėjo ieškoti didelio kraujospūdžio priežasties, pasakė, jog reikės paimti inksto audinio gabalėlį, tačiau vis delsė... Tuomet neapsikentęs jaunuolis pasakė, jog vyksta į Lietuvą, iškart nusipirko bilietus, po poros dienų jau grįžo namo ir iškart pateko pas gydytojus. Greitai buvo nustatytas negrįžtamą inkstų pažeidimą sukėlęs glomerulonefritas. Kol kas jaunam vyrui dializės dar nereikalingos, tačiau jis supranta, kad laikui bėgant jos taps būtinos. Ką jis gali padaryti dabar? Vengti valgyti kalio turinčių produktų (bananų, vynuogių, negerti daug skysčių). Pokalbio metu aplankyti sūnaus atvyko motina, ji jam atnešė pietus – nesūdytus maisto gaminius. Ar buvo galima susekti ligą anksčiau - sunku pasakyti, nes kaip jau minėta, inkstų ligos progresuoja lėtai ir nepastebimai. Reikia tikėtis, kad jaunas žmogus sugebės kuo ilgiau išlaikyti gerą gyvenimo kokybę ir jam neprireiks dializių.
Nes dializės agresyviai keičia žmogaus gyvenimą, jam tris kartus per savaitę apie keturias valandas tenka gulėti prijungtam prie specialaus aparato, ‚,dirbtinio inksto‘‘, kuris iš kraujo pašalina nereikalingas medžiagas ir vandens perteklių. Prastėja žmogaus gyvenimo kokybė: juk pasikeičia gyvenimo ritmas, neretai tenka atsisakyti savo darbo, mėgstamos veiklos, tenka tapti nuolatiniu medicinos įstaigų lankytoju. Tokie pacientai yra įvairaus amžiaus: ir labai jauni, ir seni - inkstų ligos žmogaus nesirenka. Tačiau susidūrus su tokia liga, stengiamasi žmogui padėti, ieškoma geriausio gydymo varianto. Inksto persodinimas laikomas geriausia gydymo alternatyva. Todėl šiais metais minint inkstų dieną, norima supažindinti žmones su inkstų transplantacija. Su persodintu inkstu žmogus gali sugrįžti į normalų gyvenimą, dirbti, nors visą gyvenimą tenka vartoti imunitetą slopinančius vaistus, norint, kad organizmas neatmestų jam naujo organo.
Klinikoje užkalbintas 56 m. kaunietis jau buvo susiruošęs išvykti namo, tačiau paprašytas papasakoti savo ,,inksto istorijos” neatsisakė. Vyras, dirbęs statybininku, niekada nebuvo gulėjęs ligoninėje, niekada niekuo nesiskundė, tačiau prieš penkerius metus pradėjo jaustis silpnai, pavargęs, ėmė tinti kojos, kilti kraujo spaudimas. Eilinio pokalbio metu bendradarbis pasiūlė nebekentėti ir nueiti pas šeimos gydytoją. Po atliktų tyrimų buvo nusiųstas į klinikas. O tada ir prasidėjo... Visą gyvenimą jokių sveikatos sutrikimų neturėjusiam žmogui buvo rastas inksto auglys, kitas inkstas taip pat buvo ligotas ir nebevykdė savo funkcijos. Auglį pašalino, tačiau teko pradėti hemodializių procedūras. Paguldytas į nefrologijos skyrių vyras stebėjosi, ,,kas čia per kosmonautai su antenomis vaikšto‘‘ - taip jis apibūdino kitus dializuojamus pacientus, kurie turėjo specialius laikinus kateterius, reikalingus dializėms. Tokią anteną gavo ir jis. Ponas Zenonas greitai susitaikė su mintimi, kad kas antrą dieną teks vykti į dializes, bet organizmui tai buvo tikras iššūkis, krentant spaudimui, dažnai netekdavo sąmonės, nebeturėjo jėgų. „Tačiau šeštadienis ir sekmadienis būdavo didelė šventė,“ - pažymi gerai nusiteikęs vyras. 4 m. jis dializavosi, kartu ir dirbo, šeima apsiprato su pasikeitusiu režimu, priprato valgyti mažiau druskingą maistą, pats Zenonas laikėsi gydytojų paskirtų dietų ir visada gyveno viltimi, kad atsiras donoras, kad jo gyvenimas bus toks kaip ir anksčiau. Tris kartus buvo pakviestas atsiradus donorui, tačiau tik ketvirtojo metu atitiko visi tyrimų rezultatai, ir inkstas buvo persodintas. Vyras gerai prisimena, kaip vieną praeitų metų rugpjūčio dieną pirmą valandą nakties sulaukė skambučio. „Galvojau, kad panelėms per vėlu skambinti“, - tai buvo gydytojos kvietimas į klinikas. Po operacijos inkstas iškart pradėjo veikti. Zenonas gerai prisimena vieną moterį iš pajūrio, mat ji buvo jo palatos kaimynė arba kitaip, kaip jis ją vadina, jo inksto sesuo. Jie gavo vieno donoro inkstus. Abu girdėjo, kad tai buvo jauno žuvusio vaikino organai. „Jei žinočiau vardą, iš kokio miesto, nuvažiuočiau aplankyti kapą,“ - dėkingumo neslepia vyras, gavęs antrąjį pilnaverčio gyvenimo šansą. Vyras neslepia, prieš susergant niekada negalvojęs apie organų donorystę, kuri ji išgelbėjo, dabar gi pripažįsta, kad jei organas dar gali išgelbėti žmogų, jis turi likti čia – Žemėje.
Mūsų šalyje žmonės, pritariantys organų donorystei, yra raginami įsigyti donoro kortelę. Dažniausiai į tokius raginimus atsiliepia jauni 25-35 m. žmonės, tačiau vyriausiam žmogui yra 83 m. Amžius nėra kriterijus, pagal kurį nustatoma, ar gali būti padovanotas organas. Viskas priklauso nuo žmogaus fizinės sveikatos. Gyvais donorais gali tapti tik artimi giminaičiai, taip pat sutuoktinis. Šiems žmonėms yra atliekami detalūs tyrimai, esant bent mažiausiai rizikai, organo persodinimo procedūra atliekama nebus. Daugelis žmonių sunkiai įsivaizduoja, kaip galima gyventi be vieno inksto, tačiau yra įrodyta, kad turint tik vieną inkstą, žmogaus organizmas puikiai susitvarko. O ką ir bekalbėti apie moralinį pasitenkinimą, žymiai palengvinus kito artimo žmogaus gyvenimą. Juk meilė, vienybė, solidarumas ir pagarba žmogaus orumui yra transplantacijos pagrindas.
Šiuo metu Lietuvoje donoro korteles turi vos 0,5proc. tai yra apie 15.000 žmonių. Nei vienas iš šios kortelės turėtojų nėra tapęs donoru, tai įrodo, kad gandai apie juodąją organų donorystės pusę ir pasipelnymą iš jos yra nepagrįsti.
Organų paėmimas iš mirusio žmogaus yra griežtai reglamentuotas. Organas gali būti paimtas iš mirusio žmogaus, kai jam yra konstatuota smegenų mirtis arba iš gyvo donoro. Iš mirusio žmogaus organus galima paimti tik gavus žmogaus artimųjų sutikimą arba jei mirusysis turėjo donoro kortelę. Kitose šalyse (kaip pavyzdžiui, Portugalijoje) egzistuoja neprieštaravimo taisyklė - jei žmogus nepasirašė nesutikimo formos, tai tampa potencialiu donoru.
Bendras ES donoro kortelių turėtojų vidurkis yra apie 12 proc. Daugiausiai donorų milijonui žmonių tenka Portugalijai, Ispanijai, Prancūzijai, Italijai. Šalims, kuriose yra aktyvi Katalikų bažnyčia. Aiškinama, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė, kad kūnas yra mums suteiktas Aukštesniųjų jėgų, todėl aukodami organus, siekiant išgelbėti kito gyvybę, yra vykdoma Dievo valia. Kitų religijų atstovai - stačiatikiai, musulmonai, judėjai - sutinka, kad būtų pažeistas kūno vientisumas, siekiant išgelbėti kito gyvybę. Mūsų šalies Bažnyčia donorystę laiko sveikintina ir skatinama.
Praeitais metais Lietuvoje atliktos 72 inkstų persodinimo operacijos, 3 iš jų - gyvo donoro. Šių metų pradžioje inkstų transplantacijos laukė 210 žmonių, iš jų penki - vaikai. Paprastai artimieji žino apie galimybę padėti savo artimajam, paaukojant inkstą. Nuo galimų komplikacijų nėra niekas apsaugotas, todėl po operacijos yra atidžiai stebimi tiek recipientas (asmuo, kuris gavo organą), tiek donoras.
Dializės ir inksto transplantacija yra tik inkstų ligų gydymas, todėl pirmiausia reikia rūpintis savo inkstais, stengtis užkirsti kelią jų ligoms. Rūpintis savo kūnu: atkreipti dėmesį į atsiradusį nuovargį, apetito sumažėjimą, silpnumą, pykinimą, patinimus, sutrikusį šlapinimąsi, skausmą juosmens srityje. Nedelsti apie tai pasikalbėti su gydytoju, kuris, atlikęs paprastus tyrimus, galės jums padėti. Nepamiršti paprastų priemonių, kurios gali padėti išsaugoti sveikatą: kasdien vartoti daug skysčių, mankštintis, atsikratyti žalingų įpročių, sveikai maitintis, vengti inkstų darbą bloginančių vaistų nuo skausmo, gydytis peršalimo ligas. Bei visada prisiminti, kad mūsų ir aplinkinių sveikata yra labai svarbi pilnaverčiam gyvenimui.
Atgal
