Sveikata
01 24. Šventvaldė ir sveikata
Gyd. Alvydas Repečka
Šventvaldė - t.y. hierarchija (gr. hieros - šventas + arche - valdžia) - daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant nuo viršaus iki apačios, sudaro griežtai reglamentuotus pavaldumo ir priklausomybės laiptus. Pažymėtina, kad svarbus griežtumas, nes vežimas griežtai statomas už arklio. Jei nesilaikyti šventvaldės, nukentės arklio sveikata. Ko gero, arklys išprotės, jei sumanytume vežimą statyti prieš arklį. Žmogus, kad būtų laimingas, turi būti sveikas, todėl privalo žinoti ir taikyti šventvaldę. Juk mes dažniausiai linkime sveikatos. Susitikę sveikinamės, t.y. linkime sveikatos, ar nusičiaudėjus, o ypač dažnai šio neginčytino gėrio linkime, kilnodami taures. Rūpindamiesi savo sveikata, žmonės neretai supranta sveikatą kūnine prasme, netgi psichinę - kaip smegenų ar nervų tvarkingą veiklą. Manau, daugiausiai naudos sveikatai teikia buvimas šalia dvasingų žmonių. Todėl reikia stengtis kiek įmanoma daugiau laiko būti šalia tokių, kurie niekada nesiskundžia laiko trūkumu, jų akys kupinos nuostabos, juose matosi gyvenimo pilnatvė. Tokių dvasingų yra daug... Tai vaikai. ,,Būkite kaip vaikai“, - sako Jėzus. Dvasingųjų gausu tarp paauglių ir jaunuolių, vėliau senstant, tolydžio mažėja. Tai tie, kurie, pabudę po nakties miego, šypsosi, visame kame jaučia saiką, patys sau dainuoja, visada išlieka smalsūs, neklausiami nedalina patarimų, kalbėdami visada kvėpuoja per nosį. Kadaise lietuvių kalboje dvėsuoti reiškė kvėpuoti. Kalbu apie ypatingą kvėpavimą - įkvėpimą. Gyvenantys su įkvėpimu nepraranda sugebėjimo stebėtis ir svajoti, nepavargsta mokytis. Tokie turi tvirtą pamatą sveikatai, jie visada kūrybingi: ar kurdami simfonijas, ar skaldydami malkas. Ypač verta dažniau būti šalia vyresnių žmonių, kurių gyvenimo patirtis puikiai dera su jaunatviškumu. Atlaikę sovietinį bukinimą ir nepasidavę šių laikų svaigių pokyčių gaivalui, jie žino ir taiko esminę harmonijos, lietuviškai sakant, darnos, taisyklę – šventvaldę.
Žmogaus šventvaldėje aukščiausia pakopa yra dvasia, žemesnė yra siela, dar kita pakopa – kūnas. Dvasia – tai pradžių pradžia, tai dieviška kibirkštis žmoguje. Dvasia (lot. spiritus - dvelksmas, alsavimas) daugelyje kalbų etimologiškai siejasi su kvėpavimu, t.y. gyvybės pagrindu. Dvasia suprantama kaip amžinas sąmoningumas, kas skiria gyvą kūną nuo negyvo. Dvasios niekas nepavogs, neužgaus ir nesunaikins. Todėl dvasingumas - svarbiausioji savybė, kurią tereikia įsisąmoninti, nereikia jos ugdyti ar puoselėti. Juk nepripildysi labiau pilno kibiro.
Sekanti žemesnė pakopa - siela - savarankiška substancija (lot. substancia - būtis, esmė), egzistuojanti kiekvieno žmogaus viduje. Manau, siela –gležna (subtili), t. y. nepačiupinėjama būtis - tai, kas riša milijardus žmogaus kūno dalelių, paprastai pasakius, kad tos dalelės neišsibarstytų. Sielą galima laikyti visą persmelkiančia energija, kuri reikalinga kūno egzistavimui. Nors kiekvienas žmogus užgimdamas gauna sielos dovaną, jai reikia ypač rūpestingos globos ir priežiūros. Nesuvokus dvasios pirmumo, nukenčia siela, jei nesirūpinama sielos švara, nukenčia kūnas. Neretai dvasia painiojama su siela ar klaidingai dvasia ir siela nusakomos kaip sinonimai, arba visai neigiamas jų būvimas. Žmogaus sielos priedermė - gyvenimo eigoje atsakyti sau į amžiną esminį klausimą: kodėl aš gyvenu. Nėra ir nebuvo tokio žmogaus, kuriam nekiltų toks klausimas, nekalbu apie idiotus. Ieškojime atsakymo į šį klausimą ir pasireiškia sielos kaip dvilypio (gėrio ir blogio) prado esmė. Iš blogio prado - egoizmo (juk reikia atsakyti sau, kodėl aš gyvenu) - kyla visos galvojimo ir veikimo paskatos, geismai, norai, kurių giluminė priežastis - baimė. Juk tik iš baimės meluojama, vagiama, pavydima, nes juk tai mano gyvenimas, bijoma, kad nesuspėsiu įgyvendinti norų. Iš to kyla besaikis turto, valdžios, šlovės troškimas, pavydas. Kokias beišvardinčiau ydas, visos kyla iš baimės. Tokia gyvuliška žmogaus prigimtis, neveltui siela (lot. anima) reiškia gyvulys. Iš gėrio prado – meilės kyla norai ir siekiai suvaldyti gyvulį savyje (teisingumas, atjauta, pasiaukojimas, išmintis). Nuolatinė pastanga žmogiškumo virsmo žmoniškumu, jo mastas ir tempas rodo sielos švarumo laipsnį, o tai savo ruožtu lemia kūno sveikatą. Nors amžina siela yra kaip didelės talpos, nuolat, savaime pasikraunantis akumuliatorius, tai visgi dovana, kurią netinkamai naudojant, t.y. švaistant energiją veltui: barniams, bėgimui voverės rate, geidulių ir ydingų įpročių spąstuose, gūdžios vienatvės pinklėse ir t.t., nukenčia laikinas kūnas, apninka ligos, kaip tėvų sielos negalios tenka nekaltiems vaikeliams. Daugeliui žinoma sentencija: ,,Mens sana in corpore sano est“ - „Sveika siela sveikame kūne“ (Juvenalis), bet ne visi žino, kad tik esant sveikai sielai, bus sveikas kūnas ir niekada - atvirkščiai. Jei norime būti sveiki, sielos ugdymas ir puoselėjimas turi tapti kasdieniu sakramentu (lot. sacramentum – priesaika, įsipareigojimas) – ritualiniu veiksmu, suteikiančiu Dievo malonę. Klaidingai manome, kad sielovada yra tik bažnyčios priedermė. Mamos švelni ranka ir žvilgsnis ar mylinčio tėvo griežtas žodis, tinkamas pavyzdys argi neugdo vaiko sielos? Ar sunku pasisveikinti su daugiabučio kaimynu ar pakelti šiukšlę, nusišypsoti nepažįstamajam, padėti vargstančiajam, nuoširdžiai pagailėti tūlo, nors aptekusio turtais, bet blogai miegančio. Sielos reguliari mankšta svarbesnė už kūno mankštą, ypač sveikata pasitaiso, kai daugiau rūpiniesi kitais. Sielos skaidrumas labiausiai padeda ištverti negandas, pakelti savo ir artimųjų ligas ir netektis, kenčiant padeda neįsileisti nevilties ar pykčio. Įkvėpimas - geriausias sielos maistas arba malda, meditacija, susikaupimas – nesvarbu, kaip pavadinsi (kad pakeltume svorį, pirma turime įkvėpti, kad išspręstume uždavinį, turime susikaupti). Mokymas ir auklėjimas, iš kartos į kartą perduodami papročiai per proto ir jausmų lavinimą, kultūra dvasingumo prasme įtakoja būtent sielos grynumą. Tam naudojami du sielos įrankiai: sąžinė ir valia. Klaidingai sakoma, kad tas tai neturi sąžinės. Sąžinė – tai savęs žinojimas. Skirtingų žmonių - skirtingos sąžinės, t.y. skirtingas sielos švarumas. Vienas save žino kaip sočiai pavalgantį, patenkinantį lytinius instinktus ir mėgstantį riebius anekdotus, o jei prievartaujama moteris ar maža mergaitė - tai ne jo reikalas. Jis sąmoningai save tokį žino, jo tokia sąžinė. Kitas atjaučia, kiek galėdamas padeda kitiems, su malonumu dirba - jo kitokia sąžinė. Valia - aštriausias sielos ginklas, reikalingas gyvulio suvaldymui savyje. Vienų atšipęs, kitų - nuolat pagalandamas.
Trečia pakopa - kūno sveikata, kuri labiausiai priklauso nuo to, kiek esame žmoniški. Svarbu suvokti, kad kūno priežiūra bus veiksminga tik kaip dvasios šventovės. Tai universalus kūninės sveikatos receptas. Kai nesaugoma sava, tai nevertinama nė svetima sveikata ir net gyvybė. Tą rodo kraupūs smurto, žudynių, blaivių ir girtų avarijų, savižudybių skaičiai. Nevalyvumas, judėjimo - plaučių vėdinimo - stoka, įvairūs piktnaudžiavimai ir kaip atsvara - besaikis noras gydytis ir pagyrūniški skundai prasta sveikata, kaltinant gydytojus, valdžią. Kenčia sveikata tų, kurie lito negaili kūno gydymui ir tik centą skiria sielai.
Kūninės sveikatos šventvaldėje, manau, ypač reikia rūpintis savo oda. Tai svarbiausias kūno rūbas, kitas - drabužiai (turi būti patogūs, tinkami metų laikui, žodžiu, sveiki, tik po to gražūs). Svarbu suvokti, kad oda- tai nemirtingos sielos rūbas, kuris turi būti pats puošniausias. Vienodai svarbu rūpintis ne tik išoriškai matoma oda (ją prausti, saugoti nuo sužeidimų), bet ir viduje esančia oda, kuri yra žymiai didesnė nei matoma jos dalis. Ir plaučių kvėpuojamasis paviršius, siekiantis apie 80 kv. metrų, ir milžiniškas virškinamojo trakto bei kitų kūno ertmių gleivinės plotas irgi yra oda. Todėl taip svarbu, kuo kvėpuojame, ką valgome. Kai dar įsčiose vystosi gemalas, tai oda ir smegenys su nervais išsivysto iš to paties gemalinio lapelio, tik nervų sistema lieka viduje, o oda - išorėje (daug tiesos pasakyme - visos ligos nuo nervų).
Kitas žmogaus rūbas yra šeima (namai), dar didesnis - miestas (ar kaimas), t.y. bendruomenė, kurioje visiems jos nariams turi būti saugu ir patogu gyventi, laikantis sutartų elgesio taisyklių. Toliau šventvaldės eilėje – visų mūsų rūbas - valstybė ir tik po to Europa, galop pasaulis, sprendžiant bendražmogiškus sugyvenimo ir išlikimo klausimus. Nebus sveikatos, jei taupydami valgysime šlamštą, bet išlaidausime kosmetikai. Negalima drabužiais rūpintis labiau nei oda. Ko vertas rūpestis namais (brangūs tapetai), jei persišaldom dėl netinkamos aprangos. Ko verta karjera, jei sūnus įklimpęs į narkotikus. Kitas sukčiaudamas pasistato pilaitę, bet jam prakiūra skrandis. Tūlas tiek jėgų skiria valstybės reikalams, kad neužtenka jėgų savo žmonai. Kenčiame visi, nes tokiam atsiranda dar daugiau laiko valstybės reikalams. Nors mūsų sveikata pirmiausiai priklauso nuo mūsų pačių sąžinės ir valios, bet neabejotiną įtaką turi sprendžiantieji bendruomenei ar tautai svarbius klausimus, jų šventvaldės supratimas (nesupratimas) įtakoja piliečių sveikatos būvį. Per dvi dešimtis metų teisingumui netapus valstybės pamatu, daugeliui aukštų vairininkų gyvuliška sielos prigimtis užgožė žmoniškumą. Jie tik žmogiški: godūs, pavydūs, mėgstantys liaupses. Mikliai pakito žodžių prasmės. Buvo sakoma bendras ir buvo bendras, t.y. visų. Dabar, kai sakoma „viešas“, tuoj kyšo privačios ausys. Kas turėtų būti vieša, t.y. visiems žinotina, tapo ypatingai slapta. Teisingumą pavertę teisine guma, klestint neatsakingumui ir nebaudžiamumui, ir kaip to pasekmė - baimė realios savivaldos, kurios nebuvimas ypač graužia piliečių savigarbą, dėl ko dyla tautos dorovė. Ne pasiaukojantis darbas bendram labui tapo garbės matu, bet neuždirbti turtai ir paikas blizgesys, pasitelkus tralialia kultūrą. Gudruoliai pasmerkė kaimą girtuoklystei, kai išsiderėjo skatikus, kad žmogus nedirbtų žemės, nelaikytų karvės. Ką jie bešnekėtų, jų šventvaldėje Europa svarbesnė už Lietuvą. Dar kitiems tiek rūpi palestiniečių laisvė, kad atrodytų, jog Lietuvos piliečiai jau tapo nepriklausomi nuo godžių monopolininkų ir jų kišenėse sėdinčių politrukų, kai didelė darbščios tautos dalis paversta išlaikytiniais arba išvaryta iš Tėvynės. Nežinojimas ir nesilaikymas šventvaldės, atskirą žmogų veda į nedarną - ligą, o žmonių bendruomenę (gentį, tautą, valstybę) per suirutę - į išnykimą. Jas sugeria sveikesnės tautos ar valstybės. Jei nors keliolika žmonių susimąstys apie šventvaldės taikymo nešamą naudą, ne žodžiais, o savo gyvenimo pavyzdžiu užkrės kitus, netrukus pastebėsime bendrą laimės indekso kilimą Lietuvoje.
Šie pamąstymai ne teologinis ar medicininis traktatas, tai tik pastanga pažvelgti, kiek šventvaldės paisymas svarbus visų mūsų sveikatai. Beje, japonai pastebėjo kad dukters gyvenimo trukmė priklauso nuo mamos, o sūnaus - nuo tėvo ilgaamžiškumo. Daugiau būkime su vaikais ir pasirūpinkime senoliais. Būkime sveiki.
