Sveikata
05.28. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja
Mokslininkai gausų įvairių cukrų vartojimą sieja su širdies ir kraujagyslių ligomis, sumažėjusiu imunitetu, vėžiu, smegenų insultu, diabetu, antsvoriu, virškinimo sutrikimais, dantų ėduonimi, todėl sveikos mitybos specialistai rekomenduoja kuo mažiau vartoti daug cukrų turinčių produktų.Taigi, jei vartojate tokius produktus, pagalvokite apie pasekmes sveikatai, primena Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). O ar žinote, kaip pasirinkti maisto produktus, kad cukrų juose būtų mažiau?
Skanu, bet nesveika
Cukrūs‒tai monosacharidai ir disacharidai, esantys maisto produktuose. O pridėtiniai cukrūs−tai gėrimo ar patiekalo gamybos metu įdėta sacharozė, fruktozė, gliukozė, gliukozės sirupas, fruktozės sirupas, gliukozės-fruktozės sirupas ir kitų formų monosacharidai bei disacharidai, taip pat cukrūs, esantys meduje, sirupuose, vaisių sultyse ir vaisių sulčių koncentratuose.
Ši maisto medžiaga ne tik tiekia mums energiją arba kalorijas, bet ir suteikia maistui saldų skonį. Kai kraujyje padidėja cukraus kiekis, stimuliuojama nervų sistema, trumpam gali pagerėti nuotaika, žmogus jaučia malonumą. Tikriausiai todėl žmonės taip mėgsta saldžius produktus, kurių vartojimui palaipsniui atsiranda priklausomybė. Beveik visi maisto produktai, išskyrus gyvūninės kilmės, turi cukrų, todėl, maitindamiesi kaip dabar, Lietuvos gyventojai jų kas dieną gauna vidutiniškai 22 proc. daugiau nei rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Vaikai suvartoja dar daugiau – kai kurių tyrimų duomenimis, net iki 400 proc., lyginant su norma.
„Tačiau dėl mažo fizinio aktyvumo mūsų organizmas nepajėgia panaudoti tokio didelio cukrų kiekio, gaunamo su maistu, todėl dalis nepanaudotos energijos virsta riebalais ir kaupiasi jame. Prie gausaus produktų saldinimo daug prisideda maisto pramonė, todėl SAM iniciatyva neseniai buvo pasirašytas susitarimas su grupe įmonių – maisto produktų gamintojų dėl cukraus kiekio jų gaminiuose, visų pirma, skirtuose vaikams, mažinimo. Tikimės, kad neilgai trukus Lietuvos rinkoje atsiras daugiau nesaldžių, sveikatai palankių maisto produktų – sulčių gėrimų, gaiviųjų gėrimų, konditerijos bei duonos ir kitų gaminių“, – pasakoja SAM Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas.
Be to, naujame maitinimo organizavimo darželiuose, mokyklose, stovyklose ir socialinės globos įstaigose tvarkos apraše, kurį šį mėnesį patvirtino sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, nustatyti didžiausi leidžiami cukrų ir druskos kiekiai bei privalomas skaidulinių medžiagų kiekis vaikams tiekiamuose maisto produktuose ir patiekaluose. „Todėl nuo šių metų rugsėjo1 d.šiose įstaigose vaikai gaus sveikesnį ir kokybiškesnį maistą“, – sako A. Kranauskas.
Kur kiek cukraus įdėta
Su maistu per parą turėtume gauti ne daugiau kaip 50 g cukrų, arba ne daugiau kaip 10 proc. paros maisto davinio energinės vertės, o Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja siekti, kad šis kiekis sumažėtų perpus ir neviršytų 25 g arba 5 arbatinių šaukštelių per parą, įskaitant esantį visuose produktuose.
1 saldainis gali turėti vidutiniškai 7–8 g arba apie 1,5 arbatinio šaukštelio cukrų, o kadangi jo yra ir kitur, nepastebėsite kaip pasieksite ir viršysite paros normą, jei negyvensite aktyviai.
Dauguma vaisių, uogų bei daržovių turi nemažai cukrų, bet jie nedaro žalos organizmui, nes šie produktai turi daug skaidulinių medžiagų, kurių dėka lėčiau vyksta cukrų įsisavinimas ir organizmui neprireikia jų versti riebalais. Be to, juose yra vitaminų, mineralinių ir kitų organizmui reikalingų medžiagų. Tačiau kadangi vaisių sultys skaidulinių medžiagų praktiškai neturi ir cukrūs iš jų greit patenka į kraują bei verčiami riebalais, jos nelaikomos tokiomis naudingomis kaip vaisiai. Todėl sulčių verčiau negerti kartu su kitu maistu.
Norint sužinoti, ar į maisto produktą papildomai įdėta cukraus arba kiek jame iš viso yra cukrų, reikėtų skaityti maisto produktų etiketes ir žiūrėti, ar sudedamųjų dalių sąraše įrašyta ,,cukrus“, ,,gliukozė“, ,,fruktozė“, ,,gliukozės sirupas“ ir pan., ir kiek cukrų yra 100 g produkto.
„Jei maisto produkto etiketėje užrašyta ,,mažai cukrų“, vadinasi, 100 g kieto produkto yra ne daugiau kaip 5 g arba 100 ml skysto produkto yra ne daugiau 2,5 g cukrų, o jei į produktą nebuvo įdėta jokių cukrų, taip ir rašoma – ,,nepridėta cukrų“. Tačiau, jei maisto produkte natūraliai yra cukrų, šalia gali būti nurodyta „produkto sudėtyje yra natūralių cukrų“, – aiškina Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro (SMLPC) Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja dr. Roma Bartkevičiūtė.
SAM bei SMLPCrekomenduoja rinktis maisto produktus, pažymėtus „Rakto skylutės” simboliu. Juose yra įdėta mažiau cukrų (taip pat druskos ir riebalų), lyginant su kitais tos pačios grupės maisto produktais.
ES vartotoju tyrimas
Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) pakvietė europiečius išsakyti savo nuomonę apie kylančias rizikas maisto grandinėje ir kaip jie norėtų būti apie tai informuojami.
EFSA iniciatyva buvo apklausti 6268 vartotojai 25 ES valstybėse narėse ir paprašyti išsakyti savo nuomonę apie galimas rizikas, susijusias su maisto sauga. Kiekvienoje šalyje apklausoje dalyvavo po 250-253 respondentus.
Tyrime buvo panaudoti trys kylančios rizikos pavyzdžiai: žalieji kokteiliai (iliustruoja kylančią riziką dėl pasikeitusių ar naujų vartotojų įpročių), plastikiniai ryžiai (iliustruoja kylančią riziką dėl maisto klastočių) ir nanotechnologijos (iliustruoja kylančią riziką dėl naujų mokslinių atradimų ir technologinių inovacijų).
Lietuvos vartotojų pageidaujami komunikacijos apie kylančią riziką terminai yra panašūs kaip ir visoje ES – dauguma (43 proc.) vartotojų pageidauja gauti informaciją apie kylančias rizikas kaip galima anksčiau, kai tik rizika nustatoma. Lietuvoje gerokai daugiau vartotojų (32 proc.) nei bendrai ES (21 proc.) norėtų gauti informaciją po to, kai rizika jau yra gerai išnagrinėta mokslininkų.
Vartotojų pageidavimai informacijos turinio atžvilgiu taip pat atitinka kitų ES šalių pasirinkimą. 73 proc. Lietuvos respondentų norėtų gauti bendrą informaciją apie riziką, 67 proc. norėtų informacijos, kaip elgtis siekiant išvengti rizikos, 62 proc. norėtų žinoti, kaip rizika juos paveiks.
Lietuvos vartotojai labiau nei bendrai ES vartotojai domėjosi, kur galėtų gauti papildomos informacijos (52 proc. lyginant su 41 proc.). Lietuvos vartotojai labiausiai pasitikėjo mokslininkų (66 proc.), šeimos ir draugų (65 proc.) informacija. Jie gerokai mažiau pasitikėjo ūkininkų informacija palyginus su ES vidurkiu (atitinkamai 33 proc. lyginant su 48 proc.) ir maisto produktų gamintojų informacija (atitinkamai 15% lyginant su 26%).
Pasitikėjimas valstybės institucijomis, susijusiomis su maisto sauga, Lietuvoje siekė 65 proc., bendrai ES šalių pasitikėjimo vidurkis buvo 55 proc.
Informacijos kanalų pasirinkimas atitiko bendrą ES šalių pasirinkimą – 75 proc. rinkosi televizijos žinias ir laidas. Žurnalai ir laikraščiai buvo populiaresni nei bendrai tarp europiečių (54 proc. lyginant su 42 proc.), taip pat populiaresnė socialinė medija (47 proc. lyginant su 35 proc.).
Vartotojų pasitikėjimas informacijos šaltiniais
Tyrimas atskleidė, kokiais informacijos apie maistą šaltiniais vartotojai pasitiki labiausiai. Daugiausiai pasitikima buvo gydytojais ir kitais sveikatos specialistais (70 proc. vartotojų teigė labai pasitikintys arba pakankamai pasitikintys), šeima ir draugais (60 proc.), mokslininkais (60 proc.), vartotojų organizacijomis (59 proc.), nacionalinėmis bei Europos institucijomis (56 proc.).
Gamintojai ir prekiautojai, socialinė medija bei tradicinė medija buvo tie šaltiniai, kuriais vartotojai pasitiki mažiausiai. Šie rezultatai atitiko ir prieš tai atliktų Europos tyrimų rezultatus.
Visuomenės pasitikėjimas
Vartotojai buvo apklausti, kiek jie pasitiki institucijomis, organizacijomis, medija ir kitais su maisto sauga susijusiais subjektais.
Europos šalyse bendras vartotojų pasitikėjimas mokslininkais, ES institucijomis ir nacionalinėmis institucijomis buvo panašus. Šiek tiek daugiau nei pusė respondentų (54-58 proc.) pareiškė manantys, kad šios institucijos užtikrina, kad maistas būtų saugus. Didžiausias pasitikėjimas buvo mokslininkais. Tyrimas parodė, kad mažai pasitikima maisto pramone ir žiniasklaida – daugiau nei pusė respondentų teigė nepasitikintys maisto pramone (53 proc.) ir žurnalistais (59 proc.).
Pasitikėjimas nacionalinėmis institucijomis atskirose ES šalyse skyrėsi labai ženkliai – nuo labai žemo Rumunijoje (30 proc.) iki aukšto Vengrijoje (79 proc.). Tyrimas taip pat atskleidė, kad šiuo klausimu žmonės kai kuriose šalyse turi itin griežtą nuomonę, tiek nepasitikėjimo (Bulgarija, Kroatija, Rumunija), tiek pasitikėjimo (Lietuva, Italija) atžvilgiu.
(Ne)pavojingos skruzdėlės: kaip apsisaugoti
Visai neseniai Boreo saloje (Pietryčių Azija) mokslininkai atrado naują „sprogstančių“ skruzdėlių rūšį. Užpulta priešo ši skruzdėlė sprogsta, taip sunaikindama užpuoliką (-us) ir apsaugodama savo koloniją. Laimei, Lietuvoje ši rūšis neaptinkama, tačiau juodosios, faraoninės bei geliančios skruzdėlės, stiprios ir sumanios, šiltuoju metų laiku neretai tampa tikru iššūkiu.
Skruzdėlės – mažosios galiūnės
Skruzdėlės – plėviasparniai vabzdžiai – laikomi bendruomeniniais vabzdžiais. Jos gyvena kolonijomis, informaciją viena kitai perduoda per kvapus, gali pakelti neįtikėtinus svorius ir dažniausiai laikomos visai nepavojingomis. Deja, kasmet namų ūkiai ir verslas patiria nemenkus nuostolius dėl šių kenkėjų.
Lietuvoje gyvena skruzdėlių. Tam, kad galėtume efektyviai kovoti su jomis, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kokios rūšies vabzdžiai kelia mums nerimą.
Juodosios (sodo) skruzdėlės dažniausiai gyvena soduose, jos ardo dirvožemį, keičia reljefą, „rausia“ žemes, todėl gali iškelti trinkeles, be to, perneša amarus, gali kąsti žmonėms. Juodųjų skruzdėlių kolonijoje yra tik viena motinėlė, jos rečiau apninka gyvenamąsias patalpas.
Faraoninės skruzdėlės, Lietuvoje gyvenančios tik būstuose, daug pavojingesnės – paprastai jos įsikuria sunkiai pasiekiamose vietose aplink kanalizacijos vamzdžius, sienose, tarp grindjuosčių, plytelių, virtuvėje, todėl jas būna sunku rasti, nors pavienės darbininkės ir šmirinėja po patalpas. Visaėdes faraonines skruzdėles vilioja įvairiose vietose susikaupę maisto likučiai, atliekos, o tai reiškia, kad jos gali platinti patogeninius mikroorganizmus, pavojingus žmogaus sveikatai.
Raudonosios skruzdėlės dažniausiai apninka netoli miškų įsikūrusius gyventojus, poilsiautojus, jų įgėlimas gyvūnams arba žmonėms itin skausmingas. Rečiau ugninės skruzdėlės sutinkamos miestuose.
Pasak UAB „Dezinfa“ biologo L. Grigaliūno, nuo skruzdžių gintis būtina, tačiau reikia įsidėmėti – netinkami metodai gali sukelti dar daugiau bėdų.
Kaimyno patarimas – tik laikinas sprendimas
Gyventojai su skruzdžių antplūdžiu itin dažnai kovoja vadovaudamiesi patarimais, rastais internete arba išgirstais iš kaimynų. Vienas iš populiariausių – jei patalpose po naikinimo nesimato skruzdžių, vadinasi, joms galas.
„Kartas nuo karto namuose rasdavosi skruzdėlių. Pasinaudodavau, kaip sakoma, liaudies patarimais. Matomas skruzdėles „pavaišindavau“ actu, cinamonu, jos laikinai dingdavo, tačiau po kurio laiko problema vėl iškildavo. Vadinasi, reikia imtis veiksmingesnių priemonių, kad skruzdėlės iš viso nenorėtų pas mus užsukti“, – atvirauja Vilniuje gyvenanti moteris.
Žinoma, actas, įvairūs chemikalai, verdantis vanduo, boro rūgštis ir kiti visuomenėje paplitę skruzdžių naikinimo būdai kartais būna veiksmingi, tačiau tai tik laikinas sprendimas.
„Kad galėtume skruzdžių atsikratyti ilgam, turėtume nustatyti kokio dydžio populiacija atsikraustė į patalpas, panaikinti visus lengvai pasiekimus maisto šaltinius (ypač saldumynus), laikyti švaros ir tvarkos, sandariai uždaryti šiukšles. Svarbiausias kovos tikslas – pasiekti skruzdėlių motinėlę ir ją pašalinti. Be motinėlės kolonija nyksta, todėl, tikėtina, į Jūsų namus nebegrįš“, – pataria kenkėjų kontrolės specialistas L. Grigaliūnas.
Profesionalūs kenkėjų naikinimo specialistai išduoda, kad geriausias kovos su skruzdėmis būdas – prevencija. Svarbu iš anksto užtaisyti įtrūkimas bei plyšius langų rėmuose, sienose, grindyse, per kuriuos skruzdžių armijos gali patekti į vidų, nelaikyti šiukšlių bei maisto likučių atvirai.
„Tvarka ir švara neabejotinai yra vienas svarbiausių kozirių kovoje su nepageidaujamomis ir pavojingomis skruzdėlėmis“, – sako pašnekovas.
Nors, kaip teigia biologas L. Grigaliūnas, skruzdėlių poravimosi pikas – vidurvasaris, negalima atmesti tikimybės, kad kenkėjų dauginimasis prasidės anksčiau.
Atgal
