Sveikata
05.25. Lietuvos gyventojams trūksta jodo
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta įspėjimų apie druskos žalą, bet beveik nė vienas stalas neapsieina be druskos, nes tai nuo seno kasdien vartojamas maisto pagardas. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad jei jau vartojama druska, ji turi būti joduota. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir mitybos specialistai atskleidžia, kuo ši druska skiriasi nuo kitų ir kodėl rekomenduojama vartoti būtent ją.
Jodas žmogui būtinas
Jodas yra vienas iš 15 žmogaus organizmui būtinų mikroelementų. Jis dalyvauja vystantis nerviniam audiniui žmogaus embrione, teigiamai veikia atminties procesus, jis reikalingas, kad normaliai funkcionuotų skydliaukė ir būtų pagamintas reikiamas hormonų, reguliuojančių medžiagų apykaitą, kiekis, todėl žmogaus organizmas jodo nedideliais kiekiais turi gauti kasdien.
„Tačiau anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvoje gėlame vandenyje bei dirvožemyje beveik nėra jodo, todėl kaip ir kitose šalyse, kur šio mikroelemento yra nedaug, gyventojai su vietiniu augalinės ir gyvūninės kilmės maistu gauna nepakankamą jo kiekį. O kai žmogaus organizmui trūksta jodo, jis rizikuoja susirgti įvairiomis ligomis, nes skydliaukė turi įtakos ir širdies, smegenų, kepenų, inkstų, lytinių ir kitų organų darbui, nuo jos hormonų priklauso mūsų išvaizda, kūno masė, emocijos, mąstymas, vaisingumas“ – aiškina SAM Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas. Jis priduria, kad yra mokslininkų, kurie teigia, jog kai kuriuose regionuose gyvenančių žmonių, nuolat gaunančių per mažai jodo, intelekto koeficientas yra žemesnis.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos ir kitų šalių patirtis rodė, kad geriausias būdas likviduoti jodo trūkumą yra privalomas joduotosios druskos vartojimas. Lietuva taip pat pasirinko tokį kelią spręsti jodo trūkumo problemą ir maistui, kaip ir kaimyninėse šalyse, pas mus rekomenduojama vartoti tik joduotąją druską. Maždaug prieš dešimtmetį buvo įtvirtinta, kad mūsų šalies parduotuvių maisto skyriuose turi būti parduodama tik joduotoji valgomoji druska. „Dabar jau akivaizdu, kad tai pasiteisino, nes šiandien daugeliui gyventojų pirkti ir vartoti būtent joduotąją druską tapo savaime suprantama. Tokia druska dedama ir į duonos gaminius bei į viešojo maitinimo įstaigose gaminamus patiekalus. O nejoduota druska vartotina tik techninėms, buities reikmėms“, – sako A. Kranauskas.
Joduotoji druska kompensuoja jodo trūkumą
Joduotoji druska skiriasi nuo paprastos valgomosios druskos tuo, kad ji yra papildyta jodu, o paprastoje druskoje jodo nėra.
„Siekiant saugoti Lietuvos gyventojų sveikatą nuo ligų, galinčių atsirasti dėl mūsų šalies teritorijai būdingo jodo trūkumo, parduotuvėse parduodama, o viešojo maitinimo ir duonos gamybos įmonėse naudojama tik joduotoji valgomoji druska, turinti 20–40 mg/kg jodo“, – sako Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro (SMLPC) Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja dr. Roma Bartkevičiūtė.
Ji aiškina, kad vartojant tiek joduotosios druskos, kiek rekomenduojama, t. y., neviršijant per dieną 5 g arba vieno arbatinio šaukštelio (įskaitant suvartojamą su visais maisto produktais), gaunama tiek jodo, kiek jo reikia žmogui per parą. „Nedaug jodo gali būti vandenyje ir ore, tačiau su įkvepiamu oru net prie jūros gauname ne daugiau kaip 2 proc. reikalingo organizmui jodo kiekio, todėl pagrindinis jodo šaltinis – maisto produktai, su kuriais galima būtų gauti iki 94 proc. reikiamo paros jodo kiekio. Būtent dėl to, kad Lietuvoje jodo trūksta, ir rekomenduojama maistui vartoti tik joduotąją druską“, – aiškina ji.
Pirkdami ir vartodami joduotąją druską, atkreipkite dėmesį:
*ar nepasibaigęs joduotosios druskos tinkamumo vartoti terminas, nes tokioje druskoje nebebus jodo;
*ar sandari druskos pakuotė;
*joduotąją druską reikia laikyti ir vartoti kitaip, nei įprastą valgomąją druską. Laikykite šią druską sandariuose induose, nes jodas – lakus mikroelementas, todėl laikant druską nesandariuose induose, jis išgaruoja;
*jodo junginiai karštyje skyla, todėl geriausia joduotąja druska barstyti jau pagamintus patiekalus arba įberti jos baigiant gaminti.
Ar verta baimintis nitratų daržovėse ir ir vandenyje?
Dažnas iš mūsų klausiam:
- Ar pavojingi nitratai, esantys daržovėse, vandenyje?
Į šį klausimą išsamiai atsako NMVRVI specialistai.
....Mažai nitratų (10–150 mg/kg) turi žalieji žirneliai, pomidorai, paprikos, česnakai, bulvės, cikorinės salotos, svogūnų ropelės, vėlyvosios morkos;
Vidutiniškai nitratų (150–700 mg/kg) turi agurkai, vėlyvieji gūžiniai kopūstai, lauke auginami svogūnų laiškai, cukinijos, moliūgai, aguročiai, patisonai, porai, rūgštynės, ankstyvosios morkos, pastarnokai, petražolių šakniavaisiai, žiediniai kopūstai (derlius nuimamas rudenį), gelteklės;
Daug nitratų (700–1500 mg/kg) kaupia ankstyvieji žiediniai ir gūžiniai kopūstai, burokėliai, brokoliai, salierai, griežčiai, ropiniai kopūstai, ropės, krienai, rabarbarai, lauko ridikėliai ir ridikai, Pekino kopūstai, šiltnamiuose auginami svogūnų laiškai;
Labai daug nitratų (1500–4000 mg/kg) kaupia salotos, garbanoti gūžiniai kopūstai, mangoldai, špinatai, šiltnamiuose auginami ridikėliai, petražolių, salierų ir burokėlių lapai;
Ypač daug nitratų kaupia gražgarstės (4700-4800 mg/kg).
EFSA yra nustačiusi nitratų paros suvartojimo normą nuo 0 iki 3,7 mg/kg kūno svorio. Kasdien su maistu gaunant tokį nitratų kiekį, jokios rizikos sveikatai nenustatyta. Apskaičiuota, kad leistina nitratų paros suvartojimo norma suaugusiam vyrui (sveriančiam 60 kg) yra iki 222 mg,
o vaikui (sveriančiam 15 kg) – iki 55 mg.
Skaidulinių medžiagų, vitaminų ir mineralinių medžiagų nauda, gaunama valgant daržoves, yra didesnė už galimą riziką dėl nitratų poveikio.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kasdien suvalgyti bent 400 g vaisių ir daržovių. Vadovaujantis Lietuvos suaugusiųjų gyventojų
faktinės mitybos, mitybos ir gyvensenos įpročių tyrimo duomenimis, per parą mūsų šalies gyventojai vidutiniškai suvartoja
apie 326 g daržovių, įskaitant gaunamas su sriubomis.
Mokslininkų ir gydytojų toksikologų manymu, didesnį susirūpinimą turėtų kelti ne nitratų koncentracijos daržovėse, o nitratais užterštas šachtinių šulinių ir negilių individualių gręžinių vanduo. Nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinimu, nei įprastiniais buitiniais vandens filtrais. Užterštas nitratais vanduo ypač pavojingas, kai naudojamas kūdikių maistui gaminti.
Patys jautriausi nitratų poveikiui yra kūdikiai iki trijų mėnesių amžiaus (manoma, kad dėl jų kraujyje esančio didesnės dalies vaisiaus hemoglobino, kuris greičiau oksiduojamas iki methemoglobino). Nitritams jungiantis su kraujo baltymu hemoglobinu susidaro methemoglobinas, kuris negali prisijungti deguonies. Organizme vystosi hipoksija (deguonies trūkumas). Methemoglobino koncentracijai kraujyje
pasiekus 10 procentų, pasireiškia klinikiniai simptomai: pykinimas, vėmimas, silpnumas, galvos skausmas ir kiti. Kūdikiams pamėlsta oda
aplink burną, rankos, kojos – pasireiškia „pamėlusio kūdikio sindromas“.
Deja, šachtinių šulinių vandens mėginiuose nitratų ir nitritų kiekiai neretai viršija didžiausias leistinas koncentracijas.
2016 – 2017 m. Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute atlikti 1354 šachtinių šulinių vandens tyrimai.
185 atvejais nitratų ir nitritų kiekiai viršijo leistinas koncentracijas, tai sudarė beveik 14 proc. visų atliktų šachtinių šulinių vandens tyrimų dėl nitratų ir nitritų. Sprendžiant šią problemą, didelis dėmesys turi būti kreipiamas į šachtinių šulinių ir jų aplinkos priežiūrą.
Atgal
