Sveikata
03.29. Kokių vaistinių žolių galime pasirinkti pavasarį?
Paprastoji kiaulpienė
Ji labai vertinama įvairių šalių liaudies medicinoje, vadinama net gyvybės eliksyru. Kiaulpienė gerina medžiagų apykaitą, valo ir stiprina organizmą, yra turtinga antioksidantų. Visos jos dalys yra valgomos.
Kiaulpienių šaknys kasamos pavasarį arba rudenį, nuvalomos, pašalinami lapai, nuplaunamos šaltu vandeniu, storos perskeliamos išilgai. Jos vytinamos, kol perpjovus nebeteka pieno sultys, o paskui džiovinamos pavėsyje ar gerai vėdinamoje patalpoje. Šaknyse yra karčiųjų glikozidų, dervų, inulino, sacharidų, vitamino C, karotinoidų, flavonoidų, organinių rūgščių.
Jauni lapeliai gali būti vartojami kaip įprastos salotos, jais gardinami mėsos, žuvies patiekalai. Iš kiaulpienių verdamos sriubos, gaminami įdarai.
Kad lapai nebūtų kartūs, prieš vartojant juos reikia nuplauti ir pusvalandį palaikyti sūdytame šaltame vandenyje.
Pavasarį užmiestyje patariama prisirinkti kiaulpienių žiedų ir užšaldyti šaldiklyje. Rudenį ar žiemą retkarčiais virškinimui pagerinti galėsite paskanauti užplikytų šaldytų kiaulpienių žiedų arbatos. Iš žiedų taip pat gaminamas pienių medus ir naminis pienių vynas.
Daržinė žliūgė
Tai smulki, įkyri daržų piktžolė. Tačiau ji yra pirmoji valgoma vaistingoji žaluma, kurios galima pasirinkti vos nutirpus sniegui. Joje yra vitaminų E ir C, saponinų, karotino, kalio ir chloro druskų. Tai tikras špinatų pakaitalas. Maistui tinka visas augalas. Ja galima paskaninti salotas, sriubas, troškinius.
Liaudies medicinoje šutinta žliūgė dedama ant skaudamų vietų sergant radikulitu, reumatizmu, susimušus ar pasitempus raiščius. Žliūgės žolės sultys naudojamos esant vidiniam kraujoplūdžiui, kankinant hemorojui, išsivysčius avitaminozei ar sergant diabetine katarakta.
Paprastoji garšva
Taippat daržų piktžolė, tačiau puikus vitaminų šaltinisankstyvą pavasarį. Šiame augale daug vitamino C,mineralinių medžiagų, baltymų, eterinių aliejų.
Nuo senų laikų garšva buvo vertinama dėl maistinių ir vaistinių savybių, seniau liaudies medicinoje buvo vartojama podagrai gydyti, daug jų buvo auginama vienuolynų soduose. Rinkti jaunus garšvos lapelius galima nuo ankstyvo pavasario. Žalius lapelius galima dėti į salotas, troškinius. Garšvos lapelių sriuba skoniu primena kopūstų sriubą.
Didžioji dilgėlė
Vienas naudingiausių laukinių augalų. Liaudies medicinoje nuo seno žinoma kaip vaistinis augalas. Tačiau tai ne tik vaistas, bet ir maistas.
Šviežiose dilgėlėse yra daug mineralinių medžiagų (kalio, natrio, magnio, geležies), organinių rūgščių, vitaminų (C, K, B; E). Ji labai vertinga (savo verte prilygsta ankštinėms daržovėms), gero skonio, lengvai paruošiama.
Gerina bendrą savijautą, ypač tinka nusilpusiam po žiemos organizmui stiprinti.
Geriausia dilgėles skinti, kai stiebeliai dar jauni - 10-15 cm. Jas reikia gerai nuplauti, nuplikyti verdančiu vandeniu ir susmulkinti. Gauta žalia masė naudojama maistui gaminti.
Vertingiausi yra jaunų dilgėlių lapeliai, surinkti pavasarį. Iš jų verdamos sriubos, arbatos, spaudžiamos sultys, jų dedama į salotas.
Dilgėlių užpilai ir ekstraktai naudojami it kosmetikoje - plaukams stiprinti, pleiskanojimui mažinti.
Kaip rinkti vaistažoles nedarant žalos gamtai?
Prasidėjęs kalendorinis pavasaris primena: pats laikas pradėti rinkti naudingas žoleles, kurios dažnai laikomos tik piktžolėmis, augančiomis daržuose, soduose, miškuose, laukuose ar vandens telkinių pakraščiuose.
Renkant vitaminingąsias ir vaistingąsias žoles būtina atsižvelgti į paros laiką ir oro sąlygas.
Sultingų augalų lapų, žiedų negalima rinkti po lietaus ar anksti ryte, o augalų antžemines dalis geriausia rinkti giedrą dieną po pietų.
Dažnai žolelės renkamos rankomis, tačiau kad jų nepažeistumėte, privalu turėti reikiamus įrankius: kastuvus, sodo peilius, žirkles.
Renkant reikia stengtis kuo mažiau žaloti augalus, nenurinkti visų augalų.
Kasant požemines augalo dalis, reikia nuvalyti smulkias šakneles ir palikti jas augalo augimvietėje.
Šaknis ir šakniastiebius galima kasti tik tų augalų, kurių visos dalys gerai išsivysčiusios.
Nuo medžių ar jų šakų vaistinę žaliavą reikia rinkti atsargiai, jų nežalojant.
Nupjaunamos medžių šakelės, surišamos ir džiovinamos vėsioje vietoje, gerai vėdinamoje patalpoje.
Išdžiūvę pumpurai nuskinami nuo šakučių ir išvalomi.
Skinti pumpurus ir lupti žievę galima tik miško kirtimo vietose nuo nupjautų medžių ar krūmų.
Pušų renkami tik šoniniai pumpurai, kad galėtų augti ūgliai.
Surinktas augalo dalis būtina greitai ir kokybiškai išdžiovinti, nes džiovinimo tikslas yra konservuoti augalinę žaliavą, t. y. pašalinti vandenį ir sustabdyti fermentų veiklą. Tik tada augalinė žaliava bus kokybiška.
Lapus, žiedus, žolę būtina džiovinti pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje.
Augalinė medžiaga laikoma išdžiūvusi, kai stiebai, žievė, šaknys ir šakniastiebiai lenkiant lūžta traškėdami, lapai ir žiedai lengvai susitrina į miltelius.
Kokybiška žaliava turi jai būdingą spalvą, kvapą, neturi nemalonaus kvapo ir priemaišų.
Kada renkami vaistiniai augalai?
Vaistiniai augalai renkami tada, kai juose yra daugiausiai veikliųjų medžiagų.
Stiebai su lapais ir žiedais renkami jų žydėjimo pradžioje, pjaunama viršutinė 25-30 cm. ilgio dalis.
Pumpurai - beržo, pušies, tuopos - pjaunami su šakutėmis anksti pavasarį, kai pradeda brinkti.
Lapai skinami tik pražydę. Vaistams vartojamas visas žiedynas - ramunės, liepos, šlamučio, graižai - medetkos arba tik žiedo dalys - rugiagėlės vainiklapiai.
Vaisiai renkami visiškai prinokę, išskyrus kmyną, krapą, kalendrą, kurie pjaunami ne visai prinokę, džiovinami, vėliau kuliami.
Šaknys ir šakniastiebiai kasami pavasarį arba rudenį, kai sunyksta antžeminės augalo dalys.
Žievę geriau lupti pavasarį, dar lapams neišsiskleidus. Vaistinei žaliavai tinka nesueižėjusi, neapsamanojusi iki 4 metų amžiaus ąžuolo, šaltekšnio, putino žievė.
Lapų, žiedų negalima spausti, nes jie greitai tamsėja, kaista ir dėl to juose mažėja veikliųjų medžiagų.
Vaistinių augalų paruošimas
Vaistažoles turėtų rinkti tik tie, kurie jas labai gerai pažįsta.
Vaistinei žaliavai netinka kenksmingomis medžiagomis užteršti augalai (augantys prie cheminių gamyklų, kelių, elektrinių, tvartų, mieste, sąvartynuose), taip pat apdžiūvę, dėmėti, pažeisti ligų ar kenkėjų.
Surinkta žaliava džiovinama gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje ar tamsioje patalpoje arba spec. džiovykloje.
Augalai, turintys daug eterinių aliejų (pipirmėtė, čiobrelis), džiovinami iki35°C temperatūroje, turintys glikozidų (adonis, pakalnutė) - 50-60°C, turintys vitamino C (erškėtis) - 80-90°C temperatūroje.
Sultingi lapai apvytinami, po to džiovinami 70-80°C.
Šaknys ir šakniastiebiai prieš džiovinimą valomi, plaunami, stori - supjaustomi išilgai.
Žaliava išdžiūsta per 3-5 dienas. Išdžiūvusi sudedama į maišus, dėžes ar uždarus indus (kvapi) ir laikoma tamsiose sausose patalpose.
Antžeminės vaistažolių dalys tinka vartoti 2 metus; žievė, šaknys ir šakniastiebiai -3metus.
Parengė Birutė Silevičienė
Atgal
