Sveikata
10.14. Ugdant sąmoningumą – keičiasi žmonių gyvenima
Jorūnė Daunorienė
Mokslininkai ir filosofai iki šiol bando išsiaiškinti, kaip protas veikia ir yra veikiamas kūno. Kelia klausimus, kaip sąmoningos mintys ir jausmai gali atsirasti iš smegenų, kaip sprendimai, norai ar įsitikinimai gali priversti kūną judėti būtent taip, o ne kitaip.
Šiandien į šiuos klausimus galima išgirsti įvairių atsakymų, tačiau sunku pasakyti, kuris yra teisingiausias. Kaip ten bebūtų, visi specialistai sutinka dėl vieno – kad sąmoningumą galima ugdyti ir tai būtina daryti.
Sąmonę apibūdina įvairiai
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje Vydūno draugijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neurochirurgijos klinikos Galvos smegenų chirurgijos skyriaus gydytojas neurochirurgas docentas dr. Juozas Šidiškis skaitė paskaitą „Sąmonė ir sąmoningumas: nuo Vydūno iki dabarties“.
Jis kalbėjo, kad sąmonės sąvoka iki šiol daugumai yra didelė paslaptis. Vieni mano, kad tai yra žmogaus savęs suvokimas ir santykis su aplinka. Kiti įžvelgia kažką gilesnio ir sako, kad sąmonė – tai šviesa, apimanti visą mūsų asmenybę.
Mąstant racionaliai, atrodo, kad bandant apibrėžti sąmonės sąvoką, teisingiausia vadovautis logika. Štai mes visi turime kūną, kuriuo kontaktuojame su aplinka. Paklūstame savisaugos, mitybos, dauginimosi instinktams. Išsiskiriame sudėtinga smegenų ir nervų sistemos refleksine veikla, apimančia pačias įvairiausias kūno funkcijas: medžiagų apykaitą, cirkuliaciją, miegą, budrumą ir t. t.
Neurochirurgo teigimu, visa tai yra visiškai priklausoma nuo smegenų veiklos. Nuo vieno stipraus smūgio į galvą žmonės krenta be sąmonės. Tuomet jie nebegali pajudėti, išlaikyti pusiausvyros, kontaktuoti su aplinka, atsiduria komos būsenoje, tačiau net ir tokiu atveju širdies veikla ir kvėpavimo sistema išlieka efektyvi. Kita vertus, žmogaus gyvenimas neapsiriboja vien kūno gyvybingumą užtikrinančia fiziologija ir instinktais.
Neurochirurgas sutinka, kad egzistuoja ir dvasinė sąmonė, kuri pasireiškia mintimis, veiksmais, emocijomis. Tik kiekvieno žmogaus dvasinė arba asmenybinė sąmonė yra savita ir unikali.
Tai, kad dvasinė sąmonė iš tiesų egzistuoja, rodo gebėjimas kontroliuoti savo mintis ir jausmus. Žmonėms kartais į galvą lenda įkyrios mintys, kurių sunku nusikratyti, tačiau tai įmanoma padaryti.
„Jeigu pasitelkdami valią atkreipsite dėmesį į savo mintis, pamatysite, kad galite jas iš dalies kontroliuoti ir pakreipti visai kita kryptimi“, – akcentavo J. Šidiškis.
Panorėjus galima pakeisti ir savo emocinę būklę, aišku, tai nėra taip lengva, bet tam skyrus daugiau dėmesio ir praktikos – viskas įmanoma. Mokytis kontroliuoti savo mintis ir jausmus labai svarbu, juk ne veltui sakoma, kad visos ligos nuo nervų. Gydytojo teigimu, tie asmenys, kurie tai daro, yra sveikesni ir laimingesni.
Neįprastai jaučia pasaulį
Tai, kad dvasinė sąmonė egzistuoja, įrodyta dar praėjusio šimtmečio pradžioje. Tuomet vienas Kanados mokslininkas atliko eksperimentą ir operacijos metu, šalindamas epilepsijos židinius smegenų žievėje ir stimuliuodamas tam tikras smegenų paviršiaus sritis, įrodė, kad dvasinė sąmonė išlieka. Tokia išvada padaryta, kai nepaisant to, kad operacijų metu buvo atliekamas tik vietinis nuskausminimas ir nepaisant to, kas buvo daroma su smegenimis, žmonės vis tiek išliko sąmoningi. Eksperimento metu įrodyta, kad smegenys yra sudėtingas prietaisas, pats sudėtingiausias kompiuteris, kurį valdo sąmonė. Smegenys yra tik priemonė žmogaus sąmonei reikštis.
Apie tai, kad dvasinė sąmonė egzistuoja įrodo ir asmenų, išgyvenusių klinikinę mirtį, patyrimai. Medicinai labai pažengus į priekį, vis daugiau ir daugiau žmonių grįžta nuo klinikinės mirties slenksčio.
Paskaitos dalyviai kėlė klausimus, susijusius su sąmoningumu
J. Šidiškis sakė, kad dvasinė sąmonė visiškai nepriklauso nuo smegenų funkcijos
Artūro Staponkaus nuotraukos
Du žmonės, itin populiarinę idėją, kad pomirtinė patirtis yra pomirtinio gyvenimo įrodymas, – Elizabeth Kübler-Ross ir Raymond Moody. Pastarasis parašė keletą knygų apie gyvenimą po mirties. Pagal R. Moody, tipišką pomirtinę patirtį sudaro neįprasto pasaulio pajauta, jausmas, kad plauki virš savo kūno ir jo stebėjimas iš viršaus, perėjimas tuneliu į ryškią šviesą, mirusių žmonių, Kristaus su šventaisiais, angelais ir taip toliau susitikimas, stebėjimas prieš akis prabėgančio viso gyvenimo ir pajautimas, kad viskas yra taip puiku, kad nebesinori sugrįžti į kūną.
Nėra tarptautinių standartų, visuotinai suklasifikuojančių pomirtinę patirtį, visgi 1980 m. buvo išskirtos 5 apibendrinančios pomirtinių potyrių stadijos: taikos ir pasitenkinimo, ramybės pojūtis, atsiskyrimo nuo kūno pojūtis, įėjimas į tarpinį tamsos pasaulį (greitas judėjimas tuneliu, „tunelinė patirtis“), ryškios šviesos pasirodymas, „panirimas į ta ryškią šviesą“. Neurochirurgas sakė, kad po tokių potyrių prabudę žmonės vėliau pakeičia savęs ir aplinkos suvokimą ir pradeda gyventi visai kitokį gyvenimą.
Taip pat yra tokių, kurie prisimena savo praėjusį gyvenimą. Lietuvoje išleistoje knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą. Nepaprastos ankstesnį gyvenimą prisimenančių vaikų istorijos“ pateikiama įvairių tyrimų rezultatų, vaikų pasakojimų apie praėjusius gyvenimus ir taip bandoma patvirtinti ne tik egzistavimą po mirties, bet ir galimybę dar kartą sugrįžti į gyvenimą.
Knygos autoriaus pasakojamose istorijose vieni vaikai staiga prabyla niekam negirdėta tolimos šalies kalba, kiti tiksliai nurodo gyvenamąją vietą, artimų žmonių vardus ir kitas svarbias ankstesnio gyvenimo detales.
Dažniausiai apie buvusius gyvenimus prisimena dvejų-šešerių metų vaikai. Būtent tokio amžiaus jie pasakoja neįtikėtinas istorijas, kurios gali sietis su jų ankstesniais gyvenimais.
Vis dėlto neaišku, kodėl ne visi žmonės prisimena savo ankstesnius gyvenimus. Neurochirurgas svarstė, kad galbūt taip yra, nes ne visų smegenys yra pasiruošusius tai atsiminti arba tokiu būdu smegenys stengiasi apsisaugoti nuo galimų prisiminimų padarinių.
Egzistuoja ir „nušvitusiųjų“ fenomenas. Kai kurių žmonių gyvenimui ryškų poveikį turi anapusinis pasaulis. Pavyzdžiui, iki šiol neaišku, iš kur Žana d'Ark gavo nurodymą ir galią išgelbėti Prancūziją nuo visiškos katastrofos.
Taigi dvasinė sąmonė valdo sudėtingą mūsų kūno, jausmų, minčių, valios „gyvatą“. Dvasinė sąmonė reiškiasi savo raiškos kokybe, kurią galima pavadinti sąmoningumu.
Sąmoningumą svarbu ugdyti
Manoma, kad kiekvienas žmogus sąmoningumą atsineša iš bendro šviesos ir sąmonės šaltinio, bet jis kiekvienoje individualioje sąmonėje skiriasi savo intensyvumu. Nuo to intensyvumo ir priklauso žmogaus etinės bei intelektinės savybės.
„Šis sąmoningumo ugdymo procesas yra pagrindinė mūsų gyvenimo užduotis. Jeigu sąmoningumo neugdome, jis gali gesti, silpnėti, o ugdant – intensyvėti. Tai priklauso nuo mūsų bendros gyvenimo kokybės ir valingų pastangų“, – pabrėžė J. Šidiškis.
Anot jo, sąmoningumą galima ugdyti užsiimant aktyvia pažintine ir darbine veikla. Taip pat sąmoningumą stiprina teigiamos, taurios mintys, skaistūs jausmai, kilni elgsena.
Sąmonę temdo neveiklumas, žalingi įpročiai, žemos aistros, pyktis, godumas, egoistiškumas, piktavališkumas. Tai savybės, kurios turėtų būti kontroliuojamos. Pavyzdžiui, godumą reikėtų pakeisti altruizmu, pyktį – atlaidumu ir t. t.
Taip pat yra išskiriamos keturios praktikos, kurios gali padėti sąmoningumą ugdyti. Pirmąja praktika sakoma, kad labai svarbu dirbti mėgstamą darbą, jį atlikti su džiaugsmu ir siekiant kilnaus tikslo. Antroji – susijusi su minčių ir jausmų kontrole. Labai svarbu sekti savo mintis ir išmokti jas valdyti. Tuomet gyvenimas gali tapti daug įdomesnis. Svarbu neužmiršti ir religinės praktikos. Kiekvienas žmogus turėtų atsigręžti į šviesos šaltinį, visą aprėpiančią sąmonę ir jai atsiverti. Tai padaryti galima per meditaciją ar maldą.
Ketvirtoji praktika yra susijusi su išmintimi. Manoma, kad šį lygį galima pasiekti tik atliekant visas aukščiau išvardytas praktikas.
Reziumuodamas J. Šidiškis dar kartą akcentavo, kad dvasinė sąmonė visiškai nepriklauso nuo smegenų funkcijos. Anot jo, būties pagrindas yra sąmonė, todėl labai svarbu sąmoningumą ugdyti. Tai ir yra pagrindinis kelias į laimę ir visišką nušvitimą.
Atgal
