Sveikata
05 31. Ar gydytojas turi teisę lemti negimusio žmogaus gyvybės likimą?
Prof.habil.med.dr. Leonas Laimutis Mačiūnas
Dabartinėje pasaulinėje visuomenėje gydytojas gydo ne tik sergantįjį, bet jis yra įstatymų įpareigojamas teikti ir ne gydomąsias paslaugas: atlikti abortą, eutanaziją, eksperimentus su embrionais, dar daugelį procedūrų su jais, propaguoti kontraceptikus ir t.t. Tačiau, reikia pripažinti, o tai dažnai buvo ir yra užmirštama, kad gydytojas, kaip ir bet kuris kitas visuomenės narys, privalo turėti tas pačias teises ir laisves, kurias skelbia visuotinė žmogaus teisių ir laisvių deklaracija, kurią yra ratifikavusi ir mūsų valstybė jau 1995 m. Lietuvos Konstitucijos 18 straipsnis pripažįsta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tai reiškia, kad gydytojas turi turėti galimybę savo darbe vadovautis elgesiu, kurį diktuoja jo sąžinė, pasaulėžiūra, jo religiniai įsitikinimai.
Šiandien aš kalbėsiu apie gydytoją-gydytoją akušerį-ginekologą, kuris turi nėščiosios moters pageidavimu atlikti abortą. Tą jos norą gydytojas turi tenkinti dar okupacijos metu-1955 m. lapkričio 23 d sveikatos apsaugos ministro pasirašytu įstatymau dėl aborto įteisinimo. Studentą-mediką, būsimą minėtos specialybės specialistą, abortą mokėti atlikti įpareigoja mokymo programa.
2010 m. spalio 7 d. mus, kovojančius už gyvybės kultūrą-gydytojus katalikus, pasiekė džiugi žinia, kad Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja priėmė rezoliuciją „Dėl sąžinės išlygos teikiant teisėtą medicininę pagalbą“, kurioje tvirtai nurodoma, kad „joks asmuo, ligoninė ar institucija neturi būti verčiami, laikomi atsakingais ar diskriminuojami dėl to, jog atsisakė atlikti, suteikti patalpas, padėti ar nukreipti abortui, persileidimo sukėlimui, eutanazijai ar bet kokiam veiksmui, kuris gali sukelti vaisiaus ar embriono žūtį, nesvarbu dėl kokių priežasčių“. Šis rezoliucijos priėmimas buvo susijęs su ilgu paruošiamuoju darbu, kurį įtakojo Šventasis Sostas, Europos vyskupų konferencija, Pasaulinė gydytojų katalikų federacija-FIAMC (o ypač jos Europos asociacijų federacija-FEAMC, kurios nariu esame ir mes- Lietuvių katalikų mokslo akademijos-LKMA gydytojai katalikai).
Minėta žinia, kaip nurodoma 2010 m spalio 13 d. Lietuvos Vyskupų konferencijos pareiškime, sutampa ir su mūsuose vykstančiomis diskusijomis. kuriose priekaištaujama Katalikų Bažnyčiai, „kuri neva kišasi į Valstybės gyvenimą, nurodinėja ir primetinėja savo nuostatas bei pozicijas, kurių privalo laikytis sveikatos apsaugos srityje, kuomet kalbama apie labai jautrias medicinos sritis, kaip gyvybės apsaugos, dirbtino/pagalbinio apvaisinimo, akušerių ir ginekologų gydytojų darbo praktikas.“ Tačiau tokie priekaištai yra nepagrįsti, nes daugelyje Europos valstybių, įskaitant valstybes, kuriose vyrauja liberalus požiūris į nėštumo nutraukimą, įstatymuose yra įtvirtintos nuostatos, leidžiančios gydytojui atsisakyti atlikti nėštumo nutraukimo procedūrą, jei tai prieštarauja jo sąžinei ar religiniams įsitikinimams. Tokios nuostatos yra įtvirtintos Danijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kt. valstybių įstatymuose.
Priimtoje rezoliucijoje kalbama apie sąžinę, apie atsižvelgimą į ją. Sąžinė-tai prigimtinė žmogaus savybė, Viešpaties dovana, įgalinanti žmogui suvokti savo elgesio atitikimą dorovei, įgalinanti skirti gera nuo blogio, įgalinanti jį daryti gera ir vengti blogio. Apie sąžinę buvo vengiama kalbėti okupacijos metu. Jos samprata buvo aiškinama pasąmonės poveikiu, nes tai buvo patogu, ateistams-materializmo
2
šalininkams, neigiantiems prigimtinę žmogaus savybę kritiškai vertinti savo elgesį. . Sutepęs sąžinę žmogus dažnai neranda vietos, kankinasi, graužiasi, negali nusiraminti, dargi net nusižudo. Todėl suprantama, kodėl gyvybės kultūros šalininkas-gydytojas nenori nusižengti savo sąžinei, ją sutepti. Galime suvokti, kodėl Europos Parlamento asamblėja, pagaliau suprasdama gydytojo teisę, vykdant gyvybės kultūrą, nors ir pavėluotai, tačiau priėmė minėtą rezoliuciją.
Taigi, kyla klausimas:ar gydytojas, o, ypač gydytojas, kovojantis už gyvybės kultūrą-gydytojas katalikas, remdamasis savo sąžine, savo pasaulėžiūra ir religiniais įsitikinimais, turi teisę savo darbe vadovautis gyvybės, o ne mirties kultūra? Ar jis turi teisę įtakoti žmogaus gyvybės likimą? Ar tikintis ginekologas-akušeris turi teisę dirbti šioje specialybėje?
Aiškindamiesi šiuos klausimus, aišku, susidursime su gyvybės ir mirties kultūrų šalininkais. Todėl, galime pažiūrėti, kas jų veiklą įtakoja:
1.Pasaulėžiūra. Gydytojo profesinis darbas yra glaudžiai susijęs su jo pasaulėžiūra. Tikintis gydytojas, suvokdamas, kad žmogaus gvyvybė yra gėris, Dievo kūrinys, Jo dovana, todėl gerbia jos orumą, šventumą, neliečiamumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; ją saugo, savo darbe ją puoselėja, neužsiiminėja eksperimentais su ja. Netikintis gydytojas, nors ir taip pat atsakingai gydo sergantįjį, kaip ir tikintysis, tačiau, laikydamasis skirtingos pasaulėžiūros, įsitikinimų, kad embrionas, kad negimęs vaisius yra dar ne žmogus, suteikia sau galimybę su juo eksperimentuoti, nutraukti jo gyvybę, o, atlikdamas eutanaziją, tarsi „padeda“ žmogui numirti, ypač, kai ši „pagalba“ yra vedina intereso. Nors apie abortą, eutanaziją dažnai visuomenėje ir žiniasklaidoje kalbama, tačiau jie neįvertinami gyvybės žudymu. Kyla klausimas: o kaip pavadinti gydytoją, dalyvaujantį tame procese? Visuomenė yra pripratinta manyti, kad abortas tai nėra gyvybės žudymas, kad tai nepavojinga intervencija moters organizmui, kad tai nėra net ir nusikaltimas, nes jis yra teisiškai įteisintas. Panašiai kalbėti galima ir apie eutanaziją.
Vyresniosios kartos gydytojų Lietuvoje pasaulėžiūra buvo kuriama marksizmo-materializmo-ateizmo dvasioje. Šį nudvasinimo procesą skatino dar okupanto platinamas bendražmogiškų vertybių naikinimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo, iš Vakarų plintanti globalizacija su savo reliatyvizmo bei liberalizmo idėjomis, laisve be reikiamos atskomybės už ją, labai įtakojo ir dabar įtakoja mirties kultūros plėtojimąsi. Aukščiausiu gyvenimo principu laikomas egoizmas, savo įgeidžių tenkinimas, dorovės nepripažinimas. Visa tai veikė ir dabar veikia dalies gydytojų, ypač jaunesniųjų, pasaulėžiūros formavimąsi į ateistinę-liberalią.
2. Hipokrato priesaika. Ji, siekdama sureguliuoti gydytojo ir ligonio santykį, buvo pagrįsta ilgamete žmonijos patirtimi. Amžių bėgyje, kintant gyvenimo sąlygoms, plintant liberalizmo idėjoms, progresuojant medicinai, jos nurodymai, o ypatingai liečiantieji žmogaus gyvybę, kito. Naujose priesaikose pasižadėjimas saugoti žmogaus gyvybę keičiamas įžadu ją slaugyti, gerbti ar tik kreipti dėmesį į ją. Todėl kai kurie gyvybės „globotojai“ įžadą ar priesaiką derina su legalaus aborto ar eutanazijos galimybe, pvz.:dėl ekonominių sąlygų, svarbių pareigų atsiradimu, mokslo tęstinumu ir t.t
Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje Hipokrato priesaika buvo „užmiršta“ ir tik paskutiniame dešimtmetyje buvo leista naudotis 1948 metų Ženevos gydytojo įžodžiu. 1997 m.Pasaulinės gydytojų „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija paviešino atnaujintą krikščionišką Hipokrato priesaiką, kurią pasirašė 42 medicinos profesoriai. Joje akcentuojamos ne tik gydytojo moralinės savybės, bet ir žmogaus gyvybės oruno vertė, gyvybės saugojimas nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties. Iš 12191 Lietuvoje praktikuojančių gydytojų, dirbančių specialistais, pagal ją iki šiolei prisiekė apie 3000 gydytojų. Tenka tikėti, kad jie yra gyvybės kultūros šalininkai. Galima paklausti: kokią kultūrą propaguoja likusieji 9 tūkstančiai gydytojų? Žinoma, kad dalis jų aiškiai propaguoja mirties kultūrą.
3. Yra eilė dokumentų, kuriais grindžiama gyvybės kultūros esmė, jos svarba ir būtinumas ją diegti visame pasaulyje. Paminėtini dokumentai: 1. „Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija“, priimta 1995 m.; 2. „Gyvybės evangelija“-1995 m.; 3. pradėto vaiko teisių deklaracija-2002 m.; 4. FIAMC ir FEAMC rezoliucijos, priimtos paskutiniame dešimtmetyje, dalyvaujant jų veikloje LKMA medicinos skyriaus ir pasaulinės gydytojų “Už žmogaus gyvybę“ gydytojams, 5. šių-minėtų Lietuvos organizacijų nutarimai. Suprantama, kad mirties kultūros propaguotojai minėtais dokumentais nesivadovauja.
4. Besivystančios medicininės technologijos, taikomos sprendžiant šeimos nevaisingumo problemas kėlė ir kelia naujas etines, moralines, teisines problemas, kurias skirtingai sprendžia gyvybės ir mirties kultūrų šalininkai. Kadangi daugelio valstybių įstatymų leidėjai nutarė nebausti šių gyvybei prieštaraujančių veiksmų ir net visiškai juos įteisino, tai,suprantama, kodėl yra geros sąlygos plisti mirties kultūrai
5. Siekiant gyvybės kultūros įgyvendinimo, yra labai svarbus visuomenės dvasinės kultūros lygis, kuris Lietuvoje iki šiolei yra nepakankamas po minėtų 50 okupacijos metų neigiamo poveikio ir dabar plintančios globalizacijos idėjų. Jas uoliai platina žiniasklaida, neįvardindama, kad mirties kultūra reiškia nekaltos, prasidėjusios, negalinčios savęs apginti, gyvybės žudymą. Ji nekalba apie vykdomą socialinę nuodėmę, pasireiškiančią įteisintu blogu, destruktyviu savo pasekmėmis ir potekste, elgesiu: tai religijos diskriminacija, sisteminis smurto, melo, korupcijos propagavimas, atsisakymas pripažinti asmeninę atsakomybę visam tam. Savo ruožtu visuomenę ji moko suvokti abortą, kaip „medicininę pagalbą“, nedarančią jokios žalos moters organizmui (būna persileidimas, priešlaikinis gimdymas, nevaisingumas, krūties vėžys, depresija ir kt.). Mirties kultūra turi būt suvokiama kiekvieno ją propaguojančio nuodėme.
Visuomenės dvasingumo lygio kėlimą įtakoja šeimos, mokyklos edukacinių, bendruomeniškumo problemų sprendimas, valstybės požiūris į jas. Mirties kultūra plinta valstybėse, kurių vadovai nesudaro sąlygų plisti gyvybės kultūrai. Visi minėti faktoriai įtakoja gydytojo elgesį, sprendžiant gyvybės klausimus. Gyvybės kultūra oficialiai yra remiama eilėje valstybių: Europoje-Airijoje, Lenkijoje, Maltoje; kitur pasaulyje-dar 44-iose šalyse.
Visi gydytojai turi suvokti, kad pacientas yra ne tik medicinos, bet ir kaip asmens-„aš“ problema, pasižyminti orumu bei individualumu. Todėl atkreiptinas dėmesys į Pasaulinės gydytojų katalikų Europos federacijos kreipimosi į Europos Sąjungos Tarybą dėl gydytojo, kaip piliečio teisių įgyvendinimo, nuorodą, jog visuomenėje yra moterų, kurios, spręsdamos negimusios gyvybės likimo klausimą, nori bendradarbiauti, pasitarti su tikinčiu ginekologu-akušeriu. Kreipinyje nurodoma, jog joms būtina sudaryti tokią galimybę.
6.Reikia tikėtis, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija bus pagalba ir Lietuvos gyvybės šalininkams, siekiantiems, kad jų teisės būtų įteisintos ir Lietuvos sveikatos apsaugos įstatymuose, o studentų medikų-mokymo programose.
Taigi, atsakydami į pranešimo pradžioje iškeltus klausimus, galime konstatuoti, kad:
1. gydytojas katalikas (tame tarpe ir ginekologas-akušeris) turi teisę, remdamasis „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija“ ir Lietuvos respublikos Konstitucija, išpažinti savo įsitikinumus ir pagal juos siekti gyvybės kultūros plėtojimo savo veikloje, turi teisę ginti negimusią, ar eutanazijai ruoiamą žmogaus gyvybę;
2. gelbstint negimusią gyvybę, mirties kultūrą vykdančių medicinos darbuotjų tarpe turi būti ir gyvybės kultūrą puoselėjančių gydytojų (akušetių –ginekologų), kad jie galėtų įtakoti nėščiąją moterį savo apsisprendime;
3. gydytojai, siekiantieji gyvybės kultūros sėkmingesnio plėtojimo mūsų šalyje, turi burtis ir dalyvauti visuomeninėse medicinos organizacijose-LKMA medicinos skyriaus (kartu ir Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos Europos asociacijų-FEAMC) ar Pasaulinės gydytojų „Už žmogaus gyvybę“ veikloje.
Turime aiškiai suprasti, kad nėštumas nėra liga, kurios „gydymas“ pasireiškia nekalto vaisiaus žudymu. Todėl į šį „gydymą“nereikia įtraukti gydytojo, kuris dėl savo tikėjimo, sąžinės, moralinių įsitikinimų nenori tame „gydyme“ dalyvauti. Sveikatos apsaugos administracijai nereikia pergyventi dėl gydytojų, atliekančių abortą, skaičiaus mažėjimo ir kelti klausimo, kas tada atliks abortą, nes ji turėtų suvokti, kad plėtojantis gyvybės kultūrai, bręs visuomenė ir nyks mirties kultūra.
Baigti savo pasisakymą noriu įžanginiais žodžiais rezoliucijos, priimtos 2006 m. lapkričio 14 d. XXII-ame FIAMC kongreso metu Barselonoje: „Mes, gydytojai krikščionys, aiškiai suprasdami žmogaus gyvybės prasmę bei vertę, kurią pripažįsta krikščioniška tradicija, suvokiame dabartiniu metu vis didėjančius į ją pasikėsinimus. Todėl mes pageidaujame, kad šis pareiškimas, liečiantis pagarbą žmogaus gyvybei ir jos orumui, būtų išplatintas visuomenei, o, ypač gydytojams profesionalams. Mes norime, kad, skleisdami gyvybės kultūrą ir priešindamiesi mirties kultūrai, galėtume bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis.“
Telydi mūsų darbus Viešpaties malonė!
Priimtoje rezoliucijoje kalbama apie gydytojo sąžinę, apie atsižvelgimą į ją. Sąžinė-tai viena iš nuostabiausių ir intymiausių žmogaus dvasinio pasaulio fenomenų. Bendrai apie sąžinę buvo vengiama kalbėti okupacijos metu: jos samprata buvo aiškinama pasąmonės poveikiu, nes tai buvo patogu materializmo šalininkams, neigiantiems prigimtinę žmogaus savybę kritiškai vertinti savo elgesį. Sovietinėje enciklopedijoje nurodoma, kad „sąžinė tai etikos kategorija charakterizuojanti asmenybės galimybę įgyvendinti moralinę savikontrolę, savystoviai suformuluoti savo moralines pareigas, reikalauti iš savęs jų išpildymo ir įvertinti atliekamą elgesį, pasireiškiantį įvairiomis emocijomis“.
Atgal
