Sveikata
10 14. Būkime sveiki
Birutė Silevičienė
Gintaras gydo
Gintaru šiuolaikinėje kristaloterapijoje gydomi įvairūs sveikatos sutrikimai, virškinamojo trakto bei endokrininės sistemos organų ligos, klausos sutrikimai, astma, reumatas, maliarija, plaučių ir bronchų ligos, viršutinių kvėpavimo takų kataras ir peršalimas, žarnyno, šlapimo pūslės ir akių uždegimai, traukuliai. Nuo šių ligų veiksmingiausiai padeda gintaro eliksyras. Jį gaminant, gintaro gabalėlius reikia merkti ne į šaltą, o į kambario temperatūros vandenį ir laikyti jame visą dieną, nes gintaras mėgsta saulę. Gintaro „dulkių“, gautų sumalus jo gabalėlius, ir trintos cinamono žievės dedama į sąnarių, reumato bei kitokio pobūdžio skausmus malšinančius tepalus. Nešlifuoto natūralaus juodojo gintaro karoliai – vieni veiksmingiausių vaistų nuo skydliaukės hiperfunkcijos. Pastaba: užsidėjus karolius, juos reikia aprišti natūralaus pluošto kaklaskare, nes veikiamas saulės spindulių, juodasis gintaras gali sukelti svaigulį ar net galvos skausmą. Beje, nenustebkite, jeigu nuimti nuo kaklo karoliai bus tarsi suminkštėję – tai įrodo, jog tikrai turite skydliaukės veiklos sutrikimų. Nusiėmę karolius, būtinai nuplaukite juos tekančiu šaltu vandeniu ir palaikykite saulės šviesoje. Gintariniai karoliai ne tik saugo nuo peršalimo, reguliuoja kraujo spaudimą bei gydo nuo daugelio širdies ligų, bet ir „sugaudo“ bei neutralizuoja į žmogų nukreiptas negatyvias energijas.
***
Nesmarkiai apsinuodijus maistu, pirmiausia viduriavimą galima pamėginti stabdyti liaudies medicinos žinovų siūlomais receptais. Tačiau jei ligonio būklė negerėja, reikia nieko nelaukiant kreiptis į gydytoją.
Apsinuodijus maistu, ligonis dažniausiai ne tik viduriuoja, bet ir vemia. Todėl netenka daug skysčių ir mineralinių medžiagų. Tai ypač pavojinga vaikams ir pagyvenusiems žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi. Kad neišsivystytų dehidratacija, reikia gerti daug vandens (rekomenduotina dažnai po truputį gurkšnoti mineralinį vandenį).
Siekiant kompensuoti prarastą mineralų kiekį, reikia sumaišyti 2 apelsinų sultis, 0,5 arbatinio šaukštelio druskos, 2 šaukštelius medaus, 0,5 l vandens, ir šį mišinį gerti po 1 stiklinę kas pusę valandos, ko pagerėja savijauta.
Pradėjus viduriuoti, pirmosiomis dienoms rekomenduojama laikytis bado dietos. Gerėjant savijautai, galima pradėti valgyti. Iš pradžių rekomenduotini lengvai virškinami produktai - ryžių nuovirai, ryžiai, kepti obuoliai, gerai sunokę bananai. Vėliau galima pamažu grįžti prie įprastos mitybos. Labai naudinga kasdien valgyti jogurtų su gyvosiomis bakterijomis, kurios padeda normalizuotis žarnyno mikroflorai.
Mityba ir dietos
Paprastai žmonės atsigeria ką tik pavalgę. Bet būtent tuomet gerti labiausiai nerekomenduojama. Ypač turint antsvorio. Atskiestas maistas greičiau pasišalina iš skrandžio, todėl greičiau pradeda kamuoti alkis. Ką tik pavalgius išgerti skysčiai „išplauna“ fermentus arba sumažina jų efektyvumą, jie gali sukelti rėmenį. Jeigu ir šiaip kartais kamuoja rėmuo, gerti galima tik praėjus 2-3 valandoms po valgio, be to, negausiai – po 3-4 gurkšnius kas 20-30 minučių. Privalgius baltymingo maisto, geriausiai atsigerti po 1,5-2 valandų, privalgius vaisių arba daržovių – po 0,5-1 valandos. Visus gėrimus, ypač sultis, rekomenduojama gerti likus 15-40 minučių iki valgio. Nuryti skysčiai skrandyje „užtrunka“ tik 10 minučių. Po to jie patenka į plonąją žarną, kurioje pasisavinamos visos naudingos medžiagos. Gerti po valgio verta tik privalgius sauso, aštraus arba labai riebaus maisto. Tokį maistą geriausia užgerti paprastu arba mineraliniu vandeniu, o dar geriau – šilta žolelių arbata.
Pasak specialistų, geriausia gerti 18-45 laipsnių temperatūros gėrimus. Labai karšti gėrimai kenkia dantų emaliui, dirgina ryklės, stemplės ir skrandžio gleivinę. Dažnai geriant karštesnius negu 60 laipsnių temperatūros gėrimus, ilgainiui gali labai padidėti skrandžio gleivinės jautrumas. Todėl net labai sužvarbus, patartina gerti ne karštesnę nei 50 laipsnių C arbatą.
Gudobelių žiedų ir vaisių preparatų patariama vartoti po sunkių ligų. Jie naudingi pradinėje hipertoninės ligos stadijoje: esant nemigai, pasireiškus tachikardijai.
***
Kakavos gėrimas mažina kraujospūdį, todėl arterine hipertenzija sergantiems žmonėms rekomenduotina per dieną išgerti 3-5 puodelius kakavos.
***
Beržų pumpurai stimuliuoja šlapimo skyrimąsi, todėl rekomenduotini tuomet, kai yra pabrinkimų, atsiradusių dėl širdies veiklos nepakankamumo; nuo bronchito, ūminių kvėpavimo organų ligų.
***
Dirvinių asiūklių antpilas minkština inkstų akmenis. Valgomąjį šaukštą džiovintos žolės reikia užpilti stikline verdančio vandens, palaikyti 20 minučių, gerti ryte, prieš valgį. Vartoti 2-3 mėnesius.
***
Pušų ūgliai gydo bronchitą, slopina uždegimą, skystina gleives. Vienam puodeliui arbatos reikia 2 arbatinių šaukštelių žaliavos. Geriama kelis kartus per dieną.
Grožio receptai
Gražios rankos – tai pirmiausia prižiūrėti nagai. Pagal nagų formą ir būklę maksimaliai tiksliai galima nustatyti, kokiomis ligomis serga žmogus.
Lūžinėjantys nagai – ryškaus kalcio trūkumo rodiklis; dėl to vėliau gali sutrikti kaulų audinio būklė.
Vagelės ant nagų. Kuo jos gilesnės, nuo didesnė tikimybė, kad organizme vyksta reumatiniai procesai.
Sustorėję nagai – kraujo apytakos sutrikimo ir širdies ligų požymis.
Baltos dėmės ant nagų rodo geležies trūkumą organizme arba kokius nors hormoninius sutrikimus.
Kad nagai būtų stipresni, rekomenduotina valgyti produktų, kuriuose daug geležies ir fosforo.
Žmogaus nagas per mėnesį užauga vidutiniškai 3 mm.
Veido valymas
Šis valymo būdas tinka visų tipų odai. 1 stklinė avižų dirbsnių sumalama mėsmale ir laikoma sandariai uždengtame stikliniame inde. Prieš valymą miltai sumaišomi su vandeniu, ir gauta mase ištrinamas sudrėkintas veidas.
Truputį palaukus jis kruopščiai nuplaunamas vandeniu. Panašiai valomas ir juodos duonos minkštimu. Reguliariai darant šias procedūras, oda pasidaro švari ir švelni.
Eteriniai aliejai
Būdingi daugeliui vaistingųjų augalų – šios medžiagos saugo augalus nuo bakterijų bei grybelinių ligų, kenksmingų vabzdžių, nuo išdžiūvimo. Eteriniai aliejai turi antibiotinių savybių, todėl yra plačiai vartojami ne tik liaudies, bet ir tradicinėje medicinoje. Kai kurių augalų sudėtyje yra iki 10 proc. eterinių aliejų, didelė šių medžiagų koncentracija yra intensyvų aromatą skleidžiančiuose augaluose (rozmarinuose, čiobreliuose, šalavijuose, pankoliuose ir kt.). Skirtingų augalų eteriniai aliejai palankiai veikia skirtingas organizmo sritis: gerklę – šalavijas, plaučius – jonažolė, čiobrelis bei eukaliptas; inkstus ir šlapimo pūslę – kadagys, petražolė bei salieras; plonąsias žarnas – pankolis, pelynas be kmynai. Eterinių aliejų turintys augalai naudojami inhaliacijoms, vonioms bei įtrynimams, jų arbatos bei nuovirai ne tik geriami – jais galima skalauti gerklę, apiplauti žaizdas.
Augalinius eterinius aliejus sudaro daugybė įvairių cheminių elementų. Jų veikimas labai įvairus, tačiau visi eteriniai aliejai turi antibiotinių, dezinfekuojamųjų savybių, skiriasi tik jų stiprumas. Be to, daugelis eterinių aliejų turi ir specifinių savybių – jie lengvina atsikosėjimą, atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo skyrimąsi, gerina virškinimo organų veiklą, kraujotaką bei stiprina širdį. Jie turi dar vieną puikią savybę – gerai pasisavinami per odą.
***
Paprastos kiaulpienės šaknų užpilas stimuliuoja tulžies skyrimąsi, žadina apetitą. Vieną valgomąjį šaukštą žaliavos reikia užpilti stikline verdančio vandens, 15 minučių pakaitinti, įstačius į indą su vandeniu, palaukti, kol nusistovės, perkošti ir gerti po 50 ml 3 kartus per dieną.
Senovinė priemonė nuo bronchito
Sumaišyti tarkuotą mėlynąjį svogūną su 1 kiaušinio baltymu. Vartoti po 1 valgomąjį šaukštą per dieną 50 dienų; kas dešimt dienų daryti 10 dienų pertrauką.
Geriausi vaistai – meilė
Pasaulio mokslo medicinos srityje viena spalvingiausių istorinių asmenybių buvo šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas (1493–1541) – žymiausias viduramžių gydytojų – gydytojas ir gamtininkas. Paracelsas nuolatos stulbindavo savo ekscentrišku elgesiu. Kartą per šventojo Jono šventę, kada pagrindinėje Bazelio aikštėje studentai pagal tradiciją kūreno laužus, jis demonstratyviai sudegino Galeno traktatus ir patį garsiausią bei visiems to meto gydytojams didžiulę pagarbą kėlusį Avicenos veikalą „Gydymo meno kanonas“. Šis grandiozinis Paracelso sukeltas skandalas turėjo reikšti, jog visos pasenusios medicinos teorijos turi nugrimzti užmarštin.
Pats isterikas, Paracelsas buvo nepaprastai teatrališka asmenybė. Jis kažkodėl labai nemėgo to meto mokslo pasaulyje pripažintos ir dažniausiai vartojamos lotynų kalbos, tad dėstė ir savo veikalus rašė gimtąja vokiečių kalba. Jis nuolat viešai kritikavo visuomenės pripažintus autoritetus, buvo nihilistiškai nusiteikęs maištautojas. Su geriausiais to meto mokslininkais ir universitetų profesoriais Paracelsas bendraudavo familiariai ir įžūliai, tačiau švelniai ir jautriai elgėsi su pacientais.
Pasak Paracelso, geriausi vaistai yra meilė. Jis nuolatos kartodavo, jog gydytojo galimybės sutramdyti ligą tuo didesnės, kuo artimesnis ryšys jį sieja su ligoniu, ir kad patys veiksmingiausi vaistai yra meilė.
Būdamas nepaprastai talentingas gydytojas bei mokslininkas, Paracelsas dažnai elgdavosi kaip avantiūristas ir paprasčiausias šarlatanas. Nei jo amžininkai, nei mūsų dienų tyrinėtojai negali suskaičiuoti visų šio genialaus žmogaus padarytų atradimų ir parašytų veikalų. Tačiau neabejojant galima teigti, kad dar prieš ketvertą šimtų metų iki Zigmundo Froido teiginių apie seksualinę kone visų nervinių sutrikimų priežastį, Paracelsas jau buvo pareiškęs labai panašių savo pastebėjimų.
Susidurdamas su žmonėmis, kurių ligos pagrindinė priežastis, jo manymu, buvo pernelyg audringa ligonio vaizduotė. Paracelsas siūlydavo savo pacientams nulipdyti iš vaško arba kitos tinkamos medžiagos savo figūrėlę, po to mintimis „perkelti“ į ją visus rūpesčius ir figūrėlę sudeginti. Ir iš tiesų daugumai žmonių atlikus šią juodosios magijos ritualą primenančią procedūrą, palengvėdavo. Taip Paracelsas padėdavęs savo pacientams atsikratyti, kaip mes dabar sakome, streso pasekmių bei liguistų pasąmonės būsenų.
Atgal
