Sveikata
04 18. Neišeik iš savo gyvenimo. Išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi (3 dalis)
Jeronimas LAUCIUS
Konsultantas Aleksandras Alekseičikas, gydytojas psichoterapeutas
Spausdiname ištraukas iš rašytojo pozityvisto Jeronimo Lauciaus knygos „Neišeik iš savo gyvenimo, išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi“. Tai žmonių, patyrusių ir fatališkų išgyvenimų, patirtys, kaip vėl sugrįžti į gyvenimą, kaip vėl laimėti save sau ir kitiems. Plačiau www.tryszvaigzdutes.lt. Norintiems pabendrauti tel. 8 687 75147.
Kaip gyvenimo koridorius
Aš niekada nesu bandžiusi pakelti rankos prieš save, tačiau tokios mintys mane retsykiais aplankydavo. O kai gyvenime pasitaikydavo sunkesnių momentų, tos mintys priartėdavo jau pavojingu atstumu. Man teko išgyventi ir vyro išdavystę, ir draugės klastą, ir darbo netektį.
Tarsi pašalinės stebėtojos akimis įsivaizduoju, kaip tos klastingos mintys man vyniojasi apie kojas, paskui pakyla ligi liemens, ir laukiu nelaukiu, ar jos nepakils iki kaklo.
Tačiau praeitą vasarą gydytojai man įtarė onkologinę ligą ir teko gulti į ligoninę. Po to, ką aš ten pamačiau, supratau, kokia buvau kvailė! Čia žmonės, išgyvenantys net ketvirtą vėžio stadiją, grūmėsi su likimu, visaip bandė kibti į gyvenimą. Vieni neprarado vilties pasveikti, kiti vylėsi dar išgyventi bent pusmetį, mėnesį. O vienas pusamžis vyras, kuris skausmą pakėlė tik prie nugaros priklijuoto skausmą malšinančio pleistro dėka, prašė Dievo ir gydytojų pagalbos, kad dar galėtų sulaukti po dviejų savaičių vyksiančių savo vienturtės dukros vestuvių dienos.
Dieve, kokią aš gėdą pajutau dėl savo ankstesnių minčių. Čia patekęs, kur didžiausia vertybė yra ne turtai, pinigai, pareigos, o tik Gyvenimo laikas, man atrodo, pasikeistų ir pats didžiausias gyvenimo niekintojas.
Išėjusi iš tos ligoninės, pasikeičiau ir aš. Supratau, kad jeigu yra vėžio – artėjimo prie nebūties stadijos, yra ir kitos – gyvenimo džiaugsmo stadijos. Bent viena jų aš tikrai pakilau. Dabar aš pati stengiuosi padėti tiems, kurie puola į liūdesio glėbį, grimzta į paskutinę nevilties stadiją. Gaila, bet tokių žmonių, kuriems reikalinga ir mano pagalba, netrūksta. Jų net daugėja.
Jais besirūpindama užmirštu ir savo depresiją, kuri, tarsi kokia mano sesė, vis kažkuo nepatenkinta, priešgyniauja, kartais ir pikčiau užsipuola. Bet su ja visuomet galima susitarti, ją suprasti ir gyventi kartu.
Besitaikydama, besitardama su ta savo nepaklusnia sese vis garsiau išmokstu suprasti ir tuos žmones, kurie pykstasi su pačiu Gyvenimu. Mano onkologinė ir depresinė patirtis atranda tuos žodžius, kuriuos jie galėjo ištarti ir patys sau.
Kai pavargstu kalbėti, arba kai mano žodžiai nepasiekia tų užsibarikadavusių sielų, aš kai kam patariu bent pereiti onkologinės ligoninės koridoriumi. Padeda.
Jeigu jūs einate keliu, kuriame matote tik juodą spalvą, pabandykite pereiti tuo kitų žmonių skausmo koridoriumi. Jis gali tapti ir sugrįžimu į Gyvenimą.
Atgal
