Sveikata
04 13. Neišeik iš savo gyvenimo. Išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi (3 dalis)
Spausdiname ištraukas iš rašytojo pozityvisto Jeronimo Lauciaus knygos „Neišeik iš savo gyvenimo, išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi“. Tai žmonių, patyrusių ir fatališkų išgyvenimų, patirtys, kaip vėl sugrįžti į gyvenimą, kaip vėl laimėti save sau ir kitiems. Plačiau www.tryszvaigzdutes.lt. Norintiems pabendrauti tel. 8 687 75147.
Jeronimas LAUCIUS
Konsultantas Aleksandras Alekseičikas, gydytojas psichoterapeutas
Mano laiškas sau pačiai
Brangioji Alma, rašau Tau, nors negaliu suprasti, suvokti, kas su tavimi vyksta. Negaliu aš, negali ir kiti. Užrakinta savo pačios minčių akliname narve, tu lieki viena. Lieki viena šiame audringame pasaulyje. Tu skęsti viduryje jūros, tau kiti bando padėti, bet tu nevalingai priešiniesi. Tavo noras numirti, išeiti iš šio pasaulio tampa stipresnis už norą gyventi.
Kai tu įsipjauni į ranką, kraujas tave ramina, ir vienintelė tada mintis – savižudybė.
Tu taip stipriai stengiesi save nužudyti, patekti į tau nežinomą, nepažįstamą karalystę, kad akimirkomis išnyksta realus pasaulis. Tu seki mirties pėdomis. „Kur jos veda?“ – klausi savęs. Iškyla mintys apie tuštumą. Savižudybė – tai tuštuma. Iš kur žinai? Tu nežinai.
Žinau, kad tuomet tu jauti saldų norą pasitraukti į tą mums nepažįstamą šalį, apsigobti nežinomybės skraiste, nes neatrandi, o gal jau pavargai ieškoti būdų gyventi kitaip.
Tuo metu, kai renkiesi mirtį, tarsi dingsta geros emocijos, visi geri prisiminimai. Atrodo, lyg skęstum tuštumoje.
Tuomet gyvenimas atrodo nepakeliamas, savižudybė tampa vieninteliu sprendimu.
Tu taip stipriai laikaisi šio sprendimo, kad, atrodo, niekas tavęs nesustabdys. Bet sustabdo meilė. Meilė sūneliui, meilė sau, meilė tėvams, meilė draugams. Tuo metu, kai visos mintys sukasi apie išėjimą, širdyje išlieka meilė. Ir tik ji yra tvirčiausia priežastis, sulaikanti nuo nežinomybės skraistės – savižudybės.
Aš nenoriu norėti išeiti iš gyvenimo
Mano vardas Rima. Man tik dvidešimt penkeri. Aš, kaip ir kiekvienas likimo nuskriaustas žmogus, bandau atrasti, kas kaltas dėl įvykusios nelaimės, dėl viso mano nelemto gyvenimo.
Mano sielą grubiai sužeidė pačioje vaikystėje, kai man tebuvo septyneri. Tuomet pradėjau lankyti pirmąją klasę. Kartu ėmiau mokytis ir muzikos mokykloje groti smuiku. Kadangi mano mama menininkė, aš irgi nutipenau jos keliu. Ir ten sutikau savo pragaištį – muzikos mokytoją. Man vos suklydus, ji imdavo grubiai šaukti, tyčiotis, grasino pakabinti mano rankas ant lubų. Aš manau, kad ta mokytoja pati sirgo depresija ir savo ligą padovanojo man. Tos raganos žodžius aš suprasdavau tiesiogiai ir mane apimdavo siaubas. Vėliau manyje tai išaugo į negyjantį pyktį ir kerštą.
Rašytojas Jeronimas Laucius ir gydytojas psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas
Savo jausmus slėpiau savyje ir dabar manau, kad galbūt tai ir buvo mano lemtinga klaida, nes man subrendus tie jausmai kartą sprogo ir mane nubloškė ant pačios bedugnės krašto. Manau, kad ne mažiau kalti ir mano artimieji, kurie nesugebėjo pajusti mano slepiamų pergyvenimų. Jie net nepabandė sužinoti iš kur ant mano rankų atsirado pirmieji pjaustymosi ženklai. Jiems pasakiau, kad tai katytės darbas ir to užteko. Neklausinėsi, nesigilinsi – nevarginsi savęs.
O aš vargau viena pati, ir su sužalota siela, ir su savo šėlsmu, kurį psichologai vadina perfekcionizmu. Įgrisus muzikai (mano mokytojai), aš ėmiau energingai sportuoti, treniruotis.
Treniruodamasi stengiausi taip pavargti, kad mąstyti apie savo bėdas liktų kuo mažiau laiko. Užsiėmiau kovos menais. Norėjau būti stipri, kad įveikčiau dvasinius sunkumus, o tapau agresyvi. Nežinojau į ką nukreipti manyje kylančią agresiją. Nuo manęs kliūdavo kitiems, tekdavo ir man pačiai. Nuo savęs pačios. Vis gilėjo iki šiol likę randai sieloje ir ant kairės rankos dilbio.
Vieną dieną manyje švystelėjo mintis, kad ir kiek besitreniruočiau, vis tiek jokia čempione netapsiu. O save pačią nugalėti galiu ir be jokių treniruočių. Fiziškai esu stipri ir dabar, bet kas iš to?
Nuo to momento mano buvusi varomoji gyvenimo mašina – fizinė jėga tapo nebereikšminga ir aš įsistačiau kitą gyvenimo variklį – ėmiau domėtis sielos pasauliu. Pradėjau studijuoti psichologiją universitete.
Kartu su vadovėliais, dėstytojais ilgai klaidžiojau po minčių ir sielų tamsumas, jausmų labirintus. Pažinau daug ligų, kurios visos turėjo vietos ir manyje. Man atrodė, kad tie sielos ėduonys – nerimas, baimė, liūdesys, agresija manyje tūnojo, kaupėsi nuo pat vaikystės ir vienu metu sprogo. Pasijutau visai bejėgė. Paskendau baimės rūke, bijojau net išlipti iš lovos, sunku buvo atsispirti norui išeiti iš gyvenimo – tarsi į kokį svajingą ramybės uostą.
Mečiau mokslus – koks tikslas mokytis tos psichologijos, jei manęs – psichės – nepažino nei mano dėstytojai, nei profesoriai. Vėl nusivylimas!
Taigi nepadėjo man fizinės jėgos variklis – kovos menai. Nepadėjo ir sielos pasaulio labirintų – psichologijos pažinimas. Tuomet pasukau savo minčių ir jausmų vairą į trečiąjį gyvenimo lygmenį.
Iš vadovėlių, iš psichologų, ir iš tikinčiųjų žmonių žinojau, kad tikėjimas duoda žmogui nepaprastų jėgų, padeda atrasti save, gydo sielą ir kūną. Tikėjau, rodos, visu protu, visa širdimi, bet maldose prašiau vieno – kad Dievas pasiimtų mane pas save, kad man padėtų be nuodėmės pereiti iš nepavykusio žemiško gyvenimo į dangiškąjį.
Prašiau, laukiau Dievo pagalbos, bet susilaukiau tik savo vidinių kaltinimų. Kaltinimų sau pačiai. Maniau, jog savižudybė būtų nuodėmė tik tuomet, jei tai padaryčiau pati. Todėl prašiau pagelbėti paties Dievo, kuris davė man gyvenimą. Prašiau Jo, kad tai atliktų už mane. Tačiau sielos gilumoje jaučiau, kad pats prašymas – jau padaryta didelė nuodėmė.
Nuo tų minčių pasijutau dar labiau pasimetusi. Jaučiausi esanti giliai nuodėminga kūnu, kurį žalojau, nuodėminga mintimis, kad nesirgdama jokiomis somatinėmis ligomis norėjau išbėgti iš sveiko kūno. Buvau nuodėminga net ir tikėjimu savo sielos gelbėtoju, kuriuo norėjau pasinaudoti kaip kokiu įrankiu.
Visa tai mane slėgė vis labiau, vis labiau kamavo nuolatinė baimė, nerimas. Nebegalėjau ir nebenorėjau nei dirbti, nei mokytis, nors kartais tyliai pasvarstydavau, gal vis tik verta tęsti mokslus, nes man teliko mokytis tik porą metų. Juk vienareikšmiai teigiama, kad psichologas turi nusileisti iki ligonio lygmens, kitaip jo nesupras. O man niekur nusileisti nė nereikėtų. Matyt, tektų dar net pakilti, o kildama galbūt tempčiau ir save, ir kitus gyvenimo niekintojus, tokius pačius kaip aš.
Taip vis labiau netekau atramos ir tarp žmonių, net tarp artimųjų, ir savyje. Mano pasimetimas persidavė ir jiems. Tėvai, brolis buvo ir yra dar silpnesni, spręsdami gyvenimo problemas, nei aš pati. Aš, nors ir būdama tokios būsenos, tvarkiau namus, rūpinausi kiek beišgalėdama buitimi. Kai nebeliko jėgų nė tam, nutariau išbandyti Vasaros 5 ligoninę, apie kurią buvau nemažai girdėjusi. Griebiausi jos, kaip skęstanti šiaudo.
Iš pradžių ligoninėje pasijutau tarsi akvariume. Pripratusi nemažai laiko praleisti užsidariusi vienumoje, čia turėjau bendrauti: kur beeisi – visur užkliūsi už žmogaus. Kurį laiką slėpiausi po antklode, dengiausi veidą šaliku, norėjau turėti tą musulmonišką apsiaustą, iš po kurio kyšo tik dvi akys. Man būtų pakakę ir vieno siauro plyšelio. Žiūrint viena akimi, žmonės tarsi nutolsta. Būna ramiau ir saugiau.
Tačiau po savaitės panorau išlįsti iš savo pabodusio kiauto ir ėmiau dairytis. Bandžiau suprasti gydytojų pastangas, greta manęs esančias kažkiek panašias į mane ligones. Su viena, vardu Greta, net artimiau susidraugavau. Ji net penkis kartus bandė palikti savo jauną ir gražų kūną. Jos niekas nesuprato. O aš ją supratau. Ir, rodos, ji mane suprato.
Deja! Pasirodo ji tebuvo apsimetėlė ir išdavikė. Po kurio laiko mudvi susitarėme susitikti ir iš širdies pasikalbėti taip, kaip begali pasiguosti vienodo likimo draugės. O ji, begėdė, tos pačios dienos rytą vėl išgėrė didelę vaistų dozę ir, kaip kokia ponia, atsigulė į reanimaciją! O aš, vargšė, ištikimai jos laukiau sutartoje vietoje! Nutraukiau su ja visus ryšius. Susitarimų reikia laikytis!
Aš pati iš Vasaros 5 Psichoterapinio skyriaus išėjau, rodos, pravėdinta galva ir siela. Apimta panašių jausmų, dabar ir aprašau savo gyvenimą, nes to manęs paprašė rašytojas, kuris ruošiasi išleisti knygą apie mus. O kas tie mes? Tokie patys kaip ir visi: vieną kartą gimėme, vieną kartą ir mirsime.
Ach... kažkodėl atsidusau. Iš naujo perskaičiau, ką parašiusi. Parašiau tikrą tiesą. Tačiau dabar suabejojau, ar lygiagrečiai neegzistuoja ir dar viena tiesa? Kaip gražiai parašiau!
O gal vis tik imti ir dar pabūti šiame gyvenime ir paieškoti tos kitos tiesos? Ir kol nepersigalvojau, parašysiu trečiąją tiesą – aš nenoriu norėti išeiti iš gyvenimo. Taip ir pavadinsiu savo rašinį. Gal taip vadinasi ir visas mano gyvenimas. Mano gyvenimas.
Atgal
