Sveikata
03 30. Neišeik iš savo gyvenimo. Išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi (2 dalis)
Jeronimas LAUCIUS
Konsultantas Aleksandras Alekseičikas, gydytojas psichoterapeutas
Spausdiname ištraukas iš rašytojo pozityvisto Jeronimo Lauciaus knygos „Neišeik iš savo gyvenimo, išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi“. Tai žmonių, patyrusių ir fatališkų išgyvenimų, patirtys, kaip vėl sugrįžti į gyvenimą, kaip vėl laimėti save sau ir kitiems. Plačiau www.tryszvaigzdutes.lt. Norintiems pabendrauti tel. 8 687 75147.
Tikėjau, rodos, visu protu, visa širdimi, bet maldose prašiau vieno – kad Dievas pasiimtų mane pas save, kad man padėtų be nuodėmės pereiti iš nepavykusio žemiško gyvenimo į dangiškąjį.
Prašiau, laukiau Dievo pagalbos, bet susilaukiau tik savo vidinių kaltinimų. Kaltinimų sau pačiai. Maniau, jog savižudybė būtų nuodėmė tik tuomet, jei tai padaryčiau pati. Todėl prašiau pagelbėti paties Dievo, kuris davė man gyvenimą. Prašiau Jo, kad tai atliktų už mane. Tačiau sielos gilumoje jaučiau, kad pats prašymas – jau padaryta didelė nuodėmė.
Rašytojas Pozityvistas Jeronimas Laucius
Nuo tų minčių pasijutau dar labiau pasimetusi. Jaučiausi esanti giliai nuodėminga kūnu, kurį žalojau, nuodėminga mintimis, kad nesirgdama jokiomis somatinėmis ligomis norėjau išbėgti iš sveiko kūno. Buvau nuodėminga net ir tikėjimu savo sielos gelbėtoju, kuriuo norėjau pasinaudoti kaip kokiu įrankiu.
Visa tai mane slėgė vis labiau, vis labiau kamavo nuolatinė baimė, nerimas. Nebegalėjau ir nebenorėjau nei dirbti, nei mokytis, nors kartais tyliai pasvarstydavau, gal vis tik verta tęsti mokslus, nes man teliko mokytis tik porą metų. Juk vienareikšmiai teigiama, kad psichologas turi nusileisti iki ligonio lygmens, kitaip jo nesupras. O man niekur nusileisti nė nereikėtų. Matyt, tektų dar net pakilti, o kildama galbūt tempčiau ir save, ir kitus gyvenimo niekintojus, tokius pačius kaip aš.
Taip vis labiau netekau atramos ir tarp žmonių, net tarp artimųjų, ir savyje. Mano pasimetimas persidavė ir jiems. Tėvai, brolis buvo ir yra dar silpnesni, spręsdami gyvenimo problemas, nei aš pati. Aš, nors ir būdama tokios būsenos, tvarkiau namus, rūpinausi kiek beišgalėdama buitimi. Kai nebeliko jėgų nė tam, nutariau išbandyti Vasaros 5 ligoninę, apie kurią buvau nemažai girdėjusi. Griebiausi jos, kaip skęstanti šiaudo.
Iš pradžių ligoninėje pasijutau tarsi akvariume. Pripratusi nemažai laiko praleisti užsidariusi vienumoje, čia turėjau bendrauti: kur beeisi – visur užkliūsi už žmogaus. Kurį laiką slėpiausi po antklode, dengiausi veidą šaliku, norėjau turėti tą musulmonišką apsiaustą, iš po kurio kyšo tik dvi akys. Man būtų pakakę ir vieno siauro plyšelio. Žiūrint viena akimi, žmonės tarsi nutolsta. Būna ramiau ir saugiau.
Tačiau po savaitės panorau išlįsti iš savo pabodusio kiauto ir ėmiau dairytis. Bandžiau suprasti gydytojų pastangas, greta manęs esančias kažkiek panašias į mane ligones. Su viena, vardu Greta, net artimiau susidraugavau. Ji net penkis kartus bandė palikti savo jauną ir gražų kūną. Jos niekas nesuprato. O aš ją supratau. Ir, rodos, ji mane suprato.
Deja! Pasirodo ji tebuvo apsimetėlė ir išdavikė. Po kurio laiko mudvi susitarėme susitikti ir iš širdies pasikalbėti taip, kaip begali pasiguosti vienodo likimo draugės. O ji, begėdė, tos pačios dienos rytą vėl išgėrė didelę vaistų dozę ir, kaip kokia ponia, atsigulė į reanimaciją! O aš, vargšė, ištikimai jos laukiau sutartoje vietoje! Nutraukiau su ja visus ryšius. Susitarimų reikia laikytis!
Aš pati iš Vasaros 5 Psichoterapinio skyriaus išėjau, rodos, pravėdinta galva ir siela. Apimta panašių jausmų, dabar ir aprašau savo gyvenimą, nes to manęs paprašė rašytojas, kuris ruošiasi išleisti knygą apie mus. O kas tie mes? Tokie patys kaip ir visi: vieną kartą gimėme, vieną kartą ir mirsime.
Ach... kažkodėl atsidusau. Iš naujo perskaičiau, ką parašiusi. Parašiau tikrą tiesą. Tačiau dabar suabejojau, ar lygiagrečiai neegzistuoja ir dar viena tiesa? Kaip gražiai parašiau!
O gal vis tik imti ir dar pabūti šiame gyvenime ir paieškoti tos kitos tiesos? Ir kol nepersigalvojau, parašysiu trečiąją tiesą – aš nenoriu norėti išeiti iš gyvenimo. Taip ir pavadinsiu savo rašinį. Gal taip vadinasi ir visas mano gyvenimas. Mano gyvenimas.
Kaip gyvenimo koridorius
Aš niekada nesu bandžiusi pakelti rankos prieš save, tačiau tokios mintys mane retsykiais aplankydavo. O kai gyvenime pasitaikydavo sunkesnių momentų, tos mintys priartėdavo jau pavojingu atstumu. Man teko išgyventi ir vyro išdavystę, ir draugės klastą, ir darbo netektį.
Tarsi pašalinės stebėtojos akimis įsivaizduoju, kaip tos klastingos mintys man vyniojasi apie kojas, paskui pakyla ligi liemens, ir laukiu nelaukiu, ar jos nepakils iki kaklo.
Tačiau praeitą vasarą gydytojai man įtarė onkologinę ligą ir teko gulti į ligoninę. Po to, ką aš ten pamačiau, supratau, kokia buvau kvailė! Čia žmonės, išgyvenantys net ketvirtą vėžio stadiją, grūmėsi su likimu, visaip bandė kibti į gyvenimą. Vieni neprarado vilties pasveikti, kiti vylėsi dar išgyventi bent pusmetį, mėnesį. O vienas pusamžis vyras, kuris skausmą pakėlė tik prie nugaros priklijuoto skausmą malšinančio pleistro dėka, prašė Dievo ir gydytojų pagalbos, kad dar galėtų sulaukti po dviejų savaičių vyksiančių savo vienturtės dukros vestuvių dienos.
Dieve, kokią aš gėdą pajutau dėl savo ankstesnių minčių. Čia patekęs, kur didžiausia vertybė yra ne turtai, pinigai, pareigos, o tik Gyvenimo laikas, man atrodo, pasikeistų ir pats didžiausias gyvenimo niekintojas.
Išėjusi iš tos ligoninės, pasikeičiau ir aš. Supratau, kad jeigu yra vėžio – artėjimo prie nebūties stadijos, yra ir kitos – gyvenimo džiaugsmo stadijos. Bent viena jų aš tikrai pakilau. Dabar aš pati stengiuosi padėti tiems, kurie puola į liūdesio glėbį, grimzta į paskutinę nevilties stadiją. Gaila, bet tokių žmonių, kuriems reikalinga ir mano pagalba, netrūksta. Jų net daugėja.
Jais besirūpindama užmirštu ir savo depresiją, kuri, tarsi kokia mano sesė, vis kažkuo nepatenkinta, priešgyniauja, kartais ir pikčiau užsipuola. Bet su ja visuomet galima susitarti, ją suprasti ir gyventi kartu.
Besitaikydama, besitardama su ta savo nepaklusnia sese vis garsiau išmokstu suprasti ir tuos žmones, kurie pykstasi su pačiu Gyvenimu. Mano onkologinė ir depresinė patirtis atranda tuos žodžius, kuriuos jie galėjo ištarti ir patys sau.
Kai pavargstu kalbėti, arba kai mano žodžiai nepasiekia tų užsibarikadavusių sielų, aš kai kam patariu bent pereiti onkologinės ligoninės koridoriumi. Padeda.
Jeigu jūs einate keliu, kuriame matote tik juodą spalvą, pabandykite pereiti tuo kitų žmonių skausmo koridoriumi. Jis gali tapti ir sugrįžimu į Gyvenimą.
Atgal
