Sveikata
03 28. Neišeik iš savo gyvenimo. Išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi (1 dalis)
Spausdiname ištraukas iš rašytojo pozityvisto Jeronimo Lauciaus knygos „Neišeik iš savo gyvenimo, išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi“. Tai žmonių, patyrusių ir fatališkų išgyvenimų, patirtys, kaip vėl sugrįžti į gyvenimą, kaip vėl laimėti save sau ir kitiems. Plačiau www.tryszvaigzdutes.lt. Norintiems pabendrauti tel. 8 687 75147.
Jeronimas Laucius
Konsultantas Aleksandras Alekseičikas, gydytojas psichoterapeutas
Vilties spinduliais nutiestas Gyvenimo kelias
Neišeik iš savo gyvenimo, išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi.Šie iš širdies merginos ištarti ir adresuoti nelemties draugei žodžiai, kuriais ir „pakrikštyta“ ši knyga, gali sugrąžinti į gyvenimą, gali sustabdyti kiekvieno, patekusio į likimo sūkurį, į nebesuvaldomą minčių tėkmę, paversti įsitikinimų monologą gyvenimo atradimų dialogu.
Monologas – tai tarsi važiavimas be stabdžių. Jis gali baigtis autoavarija. O tai, kad Lietuvos keliuose žūsta nors ir daug žmonių, tačiau savo valia pasitraukia iš gyvenimo dar daugiau, vaizdžiai rodo, kad tas monologinis minčių vairavimas yra dar rizikingesnis, pavojingesnis nei lėkimas, sėdint už vairo „be galvos“.
Mąstymas – tai dialogas. Dialogas su savimi, su savo mintimis, su savo jausmais, su savo siela. Juk niekas kitas nevaldo žmogaus minčių, tik pats žmogus – jų savininkas ir jų kūrėjas!
Kai, pavargus nuo gyvenimo tempo, tampa per sunku pačiam atrasti tas prie atverto lango (geriausiai būtų prie pirmo aukšto) vedančias mintis ir įkvėpti gydančio sielą gaivaus oro, tuomet į pagalbą ateina psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai.
O tiems, kurie nesiryžta kreiptis (tokių, deja, dar gana daug) į tuos sielos gydytojus, gali padėti ir artimųjų žmonių atidumas, įsiklausymas į jų problemas, mylinčių žmonių noras suprasti ir padėti.
Ir šios tikros čia aprašytos giliai išgyventos istorijos, kuriose žmonės nors ir ėjo link suicidinių minčių, nors ir bandė išeiti iš gyvenimo, tačiau vis tiek rado savyje jėgų atsispirti, grįžti į Gyvenimą, yra vertinga psichoterapinė pagalba ne tik dar besiblaškantiems tarp vilties ir nevilties, bet ir visiems, juos atjaučiantiems ir norintiems jiems padėti.
Tais savo pavyzdžiais jie stiprina mūsų visų tikėjimą, tikėjimą savimi, žmonių, gydytojų pagalba ir kartu tą viltingą tikėjimą, su kuriuo gyvena šios knygos herojai, perduoda kiekvienam skaitytojui. Toks ir yra šios knygos tikslas – kiekvienam, nors ir suklupus, bet nuolat pakylant, nueiti visą ilgą ir nepakartojamą Gyvenimo kelią.
Gydytojas psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas, rašytojas pozityvistas Jeronimas Laucius
Žmonėms, kurie mūsų nesupranta, galiu pasakyti, kad juos suprantu
Mano skausmas prasidėjo, kai mane išprievartavo. Kai man teko patirti tą grubią prievartą, buvau tik dvylikos metų. Aklinoje tamsoje man teko jausti, kaip manimi naudojasi. Būdama dvylikametė, išgyvenau tikrą siaubą, baimę keliančius prisilietimus.
Maža kukli mergaitė staiga turėjo tapti suaugusia moterimi.
Slėpiau savo skausmą nuo tėvų, draugų ir psichiatrų. Niekas nė neįtarė, kodėl besišypsanti mergaitė staiga paniro į savo tamsos pasaulį, kuris iki šiol manęs nepaleidžia.
Po to įvykio pajutau beprotišką trauką vyrams ir mano gyvenime jų atsirado daugybė. Net pati to nesuvokdama bandžiau atkartoti tą prievartos sceną. Iš naujo išgyventi ir galbūt pasveikti. Tačiau taip patekau į priklausomybės nuo sekso spąstus. Vyrų reikėjo vis daugiau, sekso nuolat buvo per mažai. Net negalėčiau suskaičiuoti, kiek vyrų turėjau. Tačiau vieną iš jų aš mylėjau. Meilė buvo be atsako ir neįmanoma. Tarp mūsų buvo dvidešimties metų skirtumas. Bet niekada nepamiršiu tų pašnekesių prieš miegą.
Po kiek laiko man prasidėjo manijos būsena. Tuomet lyg sotindama savo nesuvaldomą aistrą, ėmiau šokti striptizą, pasaulį matyti ryškiomis spalvomis, mėgautis kiekviena akimirka. Tapau hiperaktyvi. Galvoje sukosi begalė idėjų. Jaučiausi esanti lygi su Dievu. Euforija, kurią jutau, buvo persmelkianti visą mano pasaulį. Kartu jutau ir meilės skonį. Tai taip pat laikiau savo euforija. Mano meilės sapnai buvo auksiniai. Kodėl auksiniai? Nes jie man labai brangūs ir skaudūs iki šiol.
Vargu, ar kada pamiršiu tuos skrydžius motociklu. Tuos jaukius pašnekesius paryčiais. Tas euforijos pilnas širdis.
Buvau šokanti vėjyje. Skriedavom motociklu vėjo greičiu. Tapdavau vėjo princese. Išskėtę rankas į šonus mes apglėbdavom visą pasaulį. Mes rėkdavom „Aaaaa...“, kad visi mus išgirstų ir pajaustų, kaip mudviem gera, kad susilietume su pasaulio garsais.
Būdama įsimylėjusi, turėjau lytinių santykių ir su kitais. Juk tas mano draugas buvo baikeris, ir aš visą savo laiką leisdavau su jo draugais baikeriais. Tuomet, būdama vos 16 metų, aš pastojau. Sumišau. Ir džiaugiausi, ir baiminausi. Pastojusi net nežinojau, nuo kurio laukiuosi vaikučio. Tačiau tvirtai žinojau, kad tikrai gimdysiu. Ir pagimdžiau nuostabų berniuką, vardu Vėjas. Pasidariusi DNR tyrimus, išsiaiškinau, kas mano vaikelio tėvas. Dabar jis mažai bendrauja su vaiku. Tik kartais manimi iš įpročio pasinaudoja.
Būdama nėščia, iš pradžių pergyvenau sunkią depresiją. Vis kartodavau pilve esančiam mažyliui, kad „viskas bus gerai“.
Pagimdžiusi pradėjau augti kartu su savo vaiku, išgyventi daug stebuklingų akimirkų. Šiandien mums jau 3,5 metų.
Dabar mano gyvenimą trikdo nuolat besikartojančios depresijos ir manijos. Kamuoja balsai galvoje, kurie stumia mane prie gyvenimo atstūmimo ribos. Bet kartais ir atgal traukia. Su visu tuo padeda kovoti ligoninėje įgyta patirtis.
„Šypsokis, Alma“, – pataria man čia psichoneurologinės ligoninės medicinos sesutės. O šypsenos kaip nėr, taip nėr. Skęstu savo tamsos pasaulyje ir nerandu išėjimo. Tik kai man atveža sūnelį, jaučiuosi kaip naujai gimusi. Ir tamsos šešėliai ima trauktis. Nors trumpam, bet tai jau pasiekimas. Tamsa vis dar pasiglemžusi visą mano kūną ir sielą. Sergu ir valgymo sutrikimais. Liga užvaldo mano mintis ir kūną. Matau save iškreiptai ir tai mane gąsdina.
Mano palinkėjimas panašaus likimo draugams: „Nepraraskit savo stiprybės! Net kai stovite ant paskutinio laiptelio, visada galite kopti aukštyn.“
Tai ilgas ir sunkus kelias, bet visi mes pajėgūs jį įveikti. Daug kartų suklupsime, tačiau vėl atsikelsime. Vardan savo vidinės stiprybės.
O žmonėms, kurie mūsų nesupranta, galiu pasakyti, kad juos suprantu. Nepatyrus psichikos ligų, neįmanoma suprasti, ką tai reiškia. Sunku suvokti, kas vyksta sergančio žmogaus sieloje. Bet, įsiklausęs į mūsų išgyvenimus, kiekvienas gali pajusti bent dalelę skausmo, to dvasinio skausmo, kuris, lyg koks neprašytas įnamis, gyvena mumyse. Mes, norime ar nenorime, turime su tuo nelemtu nuomininku dalintis savo sielos namais, vykdyti jo valią, paklusti jo kartais ir grubiai prievartai.
Jausmas, kad tas sielos prievartautojas gali ir niekada tavęs nepalikti ramybėje, vargina ir kankina.
Ypač mums sunku, kai su to įnamio baime tenka kovoti mums vieniems.
Artimo žmogaus supratingumas, ar bent noras mus suprasti, lengvina mūsų kančias, tiesia gyvybės siūlą, už kurio ir bandome laikytis.
Mano laiškas sau pačiai
Brangioji Alma, rašau Tau, nors negaliu suprasti, suvokti, kas su tavimi vyksta. Negaliu aš, negali ir kiti. Užrakinta savo pačios minčių akliname narve, tu lieki viena. Lieki viena šiame audringame pasaulyje. Tu skęsti viduryje jūros, tau kiti bando padėti, bet tu nevalingai priešiniesi. Tavo noras numirti, išeiti iš šio pasaulio tampa stipresnis už norą gyventi.
Kai tu įsipjauni į ranką, kraujas tave ramina, ir vienintelė tada mintis – savižudybė.
Tu taip stipriai stengiesi save nužudyti, patekti į tau nežinomą, nepažįstamą karalystę, kad akimirkomis išnyksta realus pasaulis. Tu seki mirties pėdomis. „Kur jos veda?“ – klausi savęs. Iškyla mintys apie tuštumą. Savižudybė – tai tuštuma. Iš kur žinai? Tu nežinai.
Žinau, kad tuomet tu jauti saldų norą pasitraukti į tą mums nepažįstamą šalį, apsigobti nežinomybės skraiste, nes neatrandi, o gal jau pavargai ieškoti būdų gyventi kitaip.
Tuo metu, kai renkiesi mirtį, tarsi dingsta geros emocijos, visi geri prisiminimai. Atrodo, lyg skęstum tuštumoje.
Tuomet gyvenimas atrodo nepakeliamas, savižudybė tampa vieninteliu sprendimu.
Tu taip stipriai laikaisi šio sprendimo, kad, atrodo, niekas tavęs nesustabdys. Bet sustabdo meilė. Meilė sūneliui, meilė sau, meilė tėvams, meilė draugams. Tuo metu, kai visos mintys sukasi apie išėjimą, širdyje išlieka meilė. Ir tik ji yra tvirčiausia priežastis, sulaikanti nuo nežinomybės skraistės – savižudybės.
Aš nenoriu norėti išeiti iš gyvenimo
Mano vardas Rima. Man tik dvidešimt penkeri. Aš, kaip ir kiekvienas likimo nuskriaustas žmogus, bandau atrasti, kas kaltas dėl įvykusios nelaimės, dėl viso mano nelemto gyvenimo.
Mano sielą grubiai sužeidė pačioje vaikystėje, kai man tebuvo septyneri. Tuomet pradėjau lankyti pirmąją klasę. Kartu ėmiau mokytis ir muzikos mokykloje groti smuiku. Kadangi mano mama menininkė, aš irgi nutipenau jos keliu. Ir ten sutikau savo pragaištį – muzikos mokytoją. Man vos suklydus, ji imdavo grubiai šaukti, tyčiotis, grasino pakabinti mano rankas ant lubų. Aš manau, kad ta mokytoja pati sirgo depresija ir savo ligą padovanojo man. Tos raganos žodžius aš suprasdavau tiesiogiai ir mane apimdavo siaubas. Vėliau manyje tai išaugo į negyjantį pyktį ir kerštą.
Savo jausmus slėpiau savyje ir dabar manau, kad galbūt tai ir buvo mano lemtinga klaida, nes man subrendus tie jausmai kartą sprogo ir mane nubloškė ant pačios bedugnės krašto. Manau, kad ne mažiau kalti ir mano artimieji, kurie nesugebėjo pajusti mano slepiamų pergyvenimų. Jie net nepabandė sužinoti iš kur ant mano rankų atsirado pirmieji pjaustymosi ženklai. Jiems pasakiau, kad tai katytės darbas ir to užteko. Neklausinėsi, nesigilinsi – nevarginsi savęs.
O aš vargau viena pati, ir su sužalota siela, ir su savo šėlsmu, kurį psichologai vadina perfekcionizmu. Įgrisus muzikai (mano mokytojai), aš ėmiau energingai sportuoti, treniruotis.
Treniruodamasi stengiausi taip pavargti, kad mąstyti apie savo bėdas liktų kuo mažiau laiko. Užsiėmiau kovos menais. Norėjau būti stipri, kad įveikčiau dvasinius sunkumus, o tapau agresyvi. Nežinojau į ką nukreipti manyje kylančią agresiją. Nuo manęs kliūdavo kitiems, tekdavo ir man pačiai. Nuo savęs pačios. Vis gilėjo iki šiol likę randai sieloje ir ant kairės rankos dilbio.
Vieną dieną manyje švystelėjo mintis, kad ir kiek besitreniruočiau, vis tiek jokia čempione netapsiu. O save pačią nugalėti galiu ir be jokių treniruočių. Fiziškai esu stipri ir dabar, bet kas iš to?
Nuo to momento mano buvusi varomoji gyvenimo mašina – fizinė jėga tapo nebereikšminga ir aš įsistačiau kitą gyvenimo variklį – ėmiau domėtis sielos pasauliu. Pradėjau studijuoti psichologiją universitete.
Kartu su vadovėliais, dėstytojais ilgai klaidžiojau po minčių ir sielų tamsumas, jausmų labirintus. Pažinau daug ligų, kurios visos turėjo vietos ir manyje. Man atrodė, kad tie sielos ėduonys – nerimas, baimė, liūdesys, agresija manyje tūnojo, kaupėsi nuo pat vaikystės ir vienu metu sprogo. Pasijutau visai bejėgė. Paskendau baimės rūke, bijojau net išlipti iš lovos, sunku buvo atsispirti norui išeiti iš gyvenimo – tarsi į kokį svajingą ramybės uostą.
Mečiau mokslus – koks tikslas mokytis tos psichologijos, jei manęs – psichės – nepažino nei mano dėstytojai, nei profesoriai. Vėl nusivylimas!
Taigi nepadėjo man fizinės jėgos variklis – kovos menai. Nepadėjo ir sielos pasaulio labirintų – psichologijos pažinimas. Tuomet pasukau savo minčių ir jausmų vairą į trečiąjį gyvenimo lygmenį.
Iš vadovėlių, iš psichologų, ir iš tikinčiųjų žmonių žinojau, kad tikėjimas duoda žmogui nepaprastų jėgų, padeda atrasti save, gydo sielą ir kūną.
Atgal
