Sveikata
09 20. Homoterapija. Užmirštas, nesamas ar atrastas stebuklas?
Loreta Nikolenkienė
Man teko ne kartą dalyvauti rašytojo-pozityvisto Jeronimo Lauciaus vedamosiose seminaruose, jo įkurto Lietuvos „Žinijos“ draugijoje Pozityvistų klubo suėjimuose. Sužinojusi, kad sekančiame klubo suėjime bus kalbama apie homoterapiją, susidomėjau ir paprašiau rašytojo apie tai papasakoti mūsų skaitytojams.
J. Lauciaus vedamų seminarų metu vyrauja kūrybiška atmosfera
Homoterapija – man negirdėtas žodis. Kas slypi po šiuo žodžiu?
Homoterapija – sudurtinis žodis. Homo (lot.)– žmogus. Terapija (gr. therapeia) – rūpestis, slaugymas, gydymas.
Atkreipkite dėmesį – pirmoji terapija žodžio reikšmė yra rūpestis. Taigi, homoterapija – paties žmogaus rūpestis savimi, ryšiais su kitais žmonėmis, kurie ir neleidžia susirgti sielai, mintims, emocijoms.
Senais ir nelabai senais laikais žmonės (kai nebuvo TV, interneto, konkurencijos) nuolat bendravo su kaimynais, artimaisiais, gyveno nuolatiniuose bendrystės su jais ir savimi ryšiais, kurie ir stiprino, gaivino sielą, mintis, jausmus.
Kartu su XXI-uoju amžiumi pasikeitė ne tik gyvenimo ritmas, bet ir jo modelis, prioritetai. Šiuolaikinis žmogus tapo labiau priklausomas nuo virtualinio pasaulio (kuris yra mūsų nevaldomas) nei nuo realybės, kuriai pažinti, į ją integruotis nelieka nei laiko, nei pastangų. Žinių gausa išeliminavo kūrybiškumo prasmę, būtinybė suktis konkurencijos smagratyje sutraukiojo žmoniškosios bendrystės ryšius. Tos ir kitos priežastys ir nulėmė, kad mes pirmaujame savižudybių, alkoholikų, kalinių, antidepresantinių vaistų vartojimo, depresiją sergančių, emigracijos gausa.
Keista, tačiau esant tokiems negatyviems pokyčiams nevyksta jokios prevencinės programos, mūsų pavargusioms sieloms nemetamas joks gelbėjimosi ratas. Psichologinė higiena, kaip ir kūno higiena, turi būti nuolatinis žmogaus ir visuomenės rūpestis, prasmingas ir malonus rūpestis.
To nesant, atrodo, kad mes tesirūpiname, kad psichoterapeutai, psichiatrai, antidepresantinių vaistų gamintojai turėtų kuo platesnę rinką, didesnį pelną. Jiems darbo ir be mūsų pastangų užtenka.
O kaip jūs susidomėjote šia problema?
Jau trečius metus lankydamasis gydytojo psichoterapeuto A. Alekseičiko Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro (Vasaros 5) vedamuose seminaruose su depresiją besigydančiais intensyviu psichoterapiniu būdu pacientais įsitikinau, kad daugelis žmonių susirgo, nes ilgą laiką nesaugojo savo dvasinės sveikatos. Jie visai ją nesirūpino, apie ją nieko net nemąstė, o kai prireikė dvasinės paramos, sielos pagalbos, kelio į sielą nebesurado. Paklydusios mintys, mąstymas ne į naudą vedė blaškymosi, liūdesio, kaltinimų sau ir kitiems keliu, kuris baigiasi dvasinė nesveikata, depresija.
Psichologai priskaičiuoja kelis šimtus dvasinių, depresijos ligų. Dar daugiau yra dvasinės sveikatos sveikatingumų. O tas paskutinis – pats žemiausias, jau prisiliečia prie dvasinės nesveikatos, kur jau reikia psichoterapeuto, psichiatro paramos ir pagalbos.
Vesdamas seminarus Lietuvos edukologijos universiteto Profesinių kompetencijų tobulinimo institute, bendruomenėse, Lietuvos „Žinijos“ draugijoje mano įkurto „Pozityvistų klubo“ suėjimose, dalindamasis su klausytojais homoterapijos principais, aš panorau žvilgtelėti į internetą, pasidomėti homoterapine kitų pozityvistų veikla. Deja, monitoriuje tepasirodė klausimas, ar aš ieškau žodžio chemoterapija. Ir tik mūsų svetainėje www.tryszvaigzdutes.lt patalpinęs skyrelį apie tai, internete atradau mūsų puslapius ir ištisą virtinę skyrelių... serbų kalbomis. Vadinasi, mes net nebandome kurti žmogiškųjų bendravimo ryšių tinklo, neieškome to, kas senovėje buvo natūralu – natūrali homoterapija, t. y. žmogiškas bendravimas su gamta, savimi, kitais žmonėmis.
Žodžioterapija pirmoji reikšmė – rūpestis. Surinkime paieškos sistemoje žodį terapija. Kokių tik nerasime terapijų: masažo, šviesos, garso, spalvų, magneto, pasakų, jojimo, lėlių, bičių, delfinų, gyvūnų ir t. t. terapija. Yra dešimtys terapijos rūšių. Trūksta tik žmogaus – homoterapijos. Netrūksta tik antidepresantų, suicido, depresijos... O gal dėl to ir netrūksta, kad mūsų gyvenime trūksta to, kas svarbiausia...
Apie tai ir kalbamės seminarų, susitikimų, individualių pokalbių metu.
Kokiais pagrindiniais principais jus remiatės kalbėdamas šia sudėtinga tema?
Žmonės, lyg susisiekiantys indai, gali (turi) perduoti vieni kitiems tai, ko jie gyvenime įgijo daugiau, tai, kas jiems patiems padėjo, kuo dabar jie gali pasidalinti:
*Atradęs gyvenimo kelią – klaidžiojančiam;
*Atradęs gyvenimo paslaptis – jų ieškančiam;
*Žinantis kelią – paklydusiam;
*Daugiau patyręs – mažiau patyrusiam;
*Ramus – besiblaškančiam;
*Turintis jėgų – pavargusiam;
*Stipresnis – silpnesniam;
*Pastabus – išsiblaškiusiam;
*Perskaitęs didžių žmonių išmintis – to dar nežinančiam;
*Pergyvenęs skausmą, išsiskyrimą, išdavystę, netektį – stovinčiam ant to likimo išbandymo slenksčio.
Ir aš, būdamas rašytojas-pozityvistas, turiu kuo pasidalinti su norinčiais daugiau atrasti pozityvumo tiek realybėje, tiek savyje.
Atgal
