Religija
01 21. Vladimiro (prie Kliazmos) katalikų piligrimystės Lietuvoje atgarsiai
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2013 m. rugsėjo 25 – spalio 26 d. „Lietuvos Aide“ spausdintas 10-ties straipsnių ciklas „Pirmoji piligrimystė M. Reinio vardo įamžinimo keliais ir jos įprasminimas“ rubrikoje „Piligrimystė M. Reinio keliais“, kuriame detaliai pristatyti piligrimai – Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijos atstovai. Gausiai iliustruotuose „Lietuvos Aido“ puslapiuose kartu su piligrimais pabuvota įvairiose M. Reinio įamžinimo vietose Lietuvoje – kur buvo galima suspėti per gana trumpą penkių dienų laiką: 2013 m. balandžio 29 – gegužės 3 dienas.
„Lietuvos Aido“ numeriai su piligrimystei skirtais straipsniais pasiekė ir Vladimirą. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijiečiai: rusai, lenkai, ukrainiečiai ir kitų tautybių katalikai nedavė ramybės Vladimire gyvenančiam lietuviui verslininkui Ramūnui Babenskui, kad jis išverstų nors tuos laikraščio puslapius, kuriuose jie rasdavo savo nuotraukų.
R. Babenskas dažnai lankosi Lietuvoje – Kaune gyvena jo šeima. Kovo 3 d., išvykdamas iš Lietuvos, R. Babenskas dalyvavo susitikime su piligrimystės rėmėjais, jos organizatoriais. Susitikime buvo aptartas tolesnis piligrimystės garsinimas ir naujų piligrimysčių galimybės. Pasitarime dalyvavo Vilniaus dekanato dekanas Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Medardas Čeponis, Visų Šventųjų bažnyčios klebonas kun. Vytautas Rapalis, Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas, UAB „Vilava“ generalinis direktorius – vienas minėtos piligrimystės mecenatų Antanas Vilūnas, Ramūnas Babenskas ir straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė.
Pirmojo pasitarimo piligrimystės tęstinumui dalyviai. Iš dešinės: Visų Šventųjų bažnyčios klebonas kun. Vytautas Rapalis, Vilniaus dekanato dekanas Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Medardas Čeponis, Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas, UAB „Vilava“ generalinis direktorius Antanas Vilūnas ir Ramūnas Babenskas. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
M. Reinys yra glaudžiai susietas su Šv. Mikalojaus bažnyčia – apie tai plačiai rašyta „Lietuvos Aide“ (2013. Gruodžio 4. Nr. 271, 272, 273. P. 6–7), tad neatsitiktinai nuo 2004 m. šios bažnyčios klebonu dirbantis kun. M. Čeponis puoselėja M. Reinio atminimą: parapijiečių susitikimas su atvykusiais piligrimais, paskaitos, skirtos M. Reiniui, kiti renginiai...
Visų Šventųjų bažnyčia ir jos parapijos salė tapo Lietuvių Švietimo draugijos „Rytas“ įkūrimo vieta, o M. Reinys – du kartus rinktas šios draugijos pirmininku. Be to, kun. V. Rapalis LEU Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedros kapelionas, o minėtame universitete veikia koplyčia, be to, 2005 m. įkurtas Arkivyskupo M. Reinio krikščioniškosios antropologijos tyrimų centras, 2008 m. atidaryta M. Reinio auditorija. Kun. V. Rapalis ne tik sutiko į LEU atvykusius piligrimus, kartu su jais meldėsi koplyčioje, bet ir pirmininkavo susitikimui su universiteto bendruomene, o taip pat dalyvavo aptariant piligrimystės rezultatus, išlydėjo per Maskvą į Vladimirą grįžtančius maldininkus.
Antanas Vilūnas 2010 m. rudenį keliavo į Vladimirą ir mecenavo visų, tuo metu vykusių, kelionę. Jo dėka atvykusieji piligrimai važiavo po svarbias vietas ne tik Vilniuje, bet pasiekė Uteną, Daugailius, Madagaskarą, Skapiškį, Kupiškį, Kryžių kalną, Šiluvą, Kauną ir vėl sugrįžo į Vilnių.
Tad visiems, atvykusiems į susitikimą, piligrimystė ir M. Reinys yra savi.
Atvykusieji į susitikimą galėjo susipažinti su surinktais ir segtuve patalpintais piligrimystei skirtais straipsniais periodikoje ir mokslo leidiniuose. Kalbėta apie mokslo populiarinimo knygos, skirtos piligrimystei, išleidimą dviem kalbom: lietuvių ir rusų. Šio leidinio pagrindu taptų praplėsti straipsniai, spausdinti „Lietuvos Aide“. Diskutuota, ar būtų verta, reikalinga ir tikslinga atlikti pažodinį vertimą į rusų kalbą. Siūlyta rusų kalba parašyti plačią apžvalgą – reziumė.
Kalbėta, kad šis mokslo populiarinimo leidinys, skirtas pirmajai piligrimystei M. Reinio vardo įamžinimo vietomis galėtų būti išleistas mecenuojant ne tik LEU, Utenos rajono savivaldybei (meras Alvydas Katinas palaiko šią idėją), Šv. Mikalojaus, Visų Šventųjų parapijoms, bet ir Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijai. Tai būtų gražus lietuvių ir rusų katalikų bendras leidinys lietuviui, ir per storas kalėjimo sienas iki pat mirties skleidusiam dvasingumą, kuris ženklus ir praėjus daugiau pusei amžiaus.
Utenos rajono mero kabinete. Padėka už mecenatorystę pirmajai Piligrimystei M. Reinio įamžinimo vietomis Utenos rajono merui Alvydui Katinui (kairėje). Dešinėje – piligrimystės organizatorė dr. Aldona Vasiliauskienė
Pasitarime nutarta kreiptis į turizmo firmą, kad ji, rengdama planus turistinei kelionei Rusijos „Aukso žiedu“, į lankytinus objektus įtrauktų M. Reinio įamžinimo vietas Vladimire. Ir Lietuvoje, o ypač Vilniuje, turistinių grupių ekskursijų vadovai turėtų daugiau žinoti apie Dievo tarną arkivyskupą M. Reinį ir lankydami Vilniaus Arkikatedrą, abejingai nepravestų ekskursantų pro Tremtinių koplyčią, kurioje po M. Reinio bareljefu įmūryta žemių sauja iš Vladimiro miesto kapinių (primintina, kad jo palaidojimo vieta nežinoma).
Kalbėta ir apie M. Reinio vardo įamžinimo paminklinėmis lentomis prie namų, kur jis gyveno ir dirbo būtinybę. Tikrai gėda, kad Vilniuje iki šios dienos nėra nei vienos M. Reinio atminimą primenančios memorialinės lentos.
Šis pirmas pasitarimas subūrė dar vieną, naują M. Reinio atminties įamžinimo grupelę, kuri puoselės naujus raiškos būdus ir formas, kurios apjungtų ir pritrauktų platesnius dvasininkų ir pasauliečių sluoksnius taip labai reikalingam darbui garsinant Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardą.
Atgal
