Religija
01 08. Kryždirbystės kūriniai ir paminklai
Birutė Silevičienė
Mano kraštietis architektas-dailininkas Jonas Lukšė, dabar gyvenantis Kaune, stebina savo darbštumu Lietuvai, jos istorijai. Jis - jau antros knygos „Kryždirbystės kūriniai ir mediniai paminklai“ piešinių autorius. Knyga buvo pristatyta plačiajai Vilniaus visuomenei Vytauto Didžiojo universitete. Visi buvo sužavėti jo darbu, surinktais istoriniais faktais apie kryždirbystę, jo pasakojimu, praplėtusiu žmonių mintis ir vaizdus.
Knygos autorius sakė: „Pavieniai ar nedidelius kompleksus sudarantys darbai lyg sustingę istorijos liudytojai, kurie ilgai laukė rašytinio paviešinimo. Tam darbui jį skatino turistai, pažįstami, jie norėdavo turėti kokį nors leidinį ar lankstinuką. Bet į lankstinuką nesutalpinsi visų medinių kryžių Kaune. Ir tokių lankstinukų ar knygų nebuvo.“
Daug kryžių ir koplytstulpių yra Kaune prie VI-ojo forto. Pradžioje autorius norėjo parengti bukletą apie šį kompleksą, bet idėjos negalėjo įgyvendinti.
Jonas Lukšė ta tema kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojais, V.Kudirkos bibliotekos darbuotojais, jį ragino sudaryti viso Kauno rajono objektų albumą. Kai Kultūros paveldo departamentas pažadėjo finansinę paramą, darbai įgavo pagreitį. Buvo organizuotos tų kryžių parodos autoriaus piešiniuose.
„Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, su dideliu entuziazmu skubėta įamžinti Lietuvos įvykius, žymius asmenis. Meniniai istorijos ženklai buvo pamiršti. Tai kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės.
Medžio skulptūra – unikaliausia tautodailės sritis, kuri pelnė pasaulinį pripažinimą. Šis pripažinimas įpareigoja šį paveldą saugoti ir populiarinti. Deja, nematyti, kad kūriniai yra tinkamai prižiūrimi. Be priežiūros jie ims pūti ir visai gali sunykti.
Dievdirbystė buvo neatsiejama kraštovaizdžio dalis. Liaudies meistrai savo kūriniuose išreiškė žmonių džiaugsmus, negandas, puošė savo buitį.
Tiems meistrams teko garbingas tautos dvasinio gyvenimo reiškėjo-metraštininko vaidmuo.
Kryžai ir kiti paminklai buvo statomi mirusiems, svarbiems įvykiams atminti, istorinėms vietoms įamžinti, žymioms asmenybėms pagerbti, įvairiems prašymams ir linkėjimams. Kūrinių paskirtis ir jų dekoratyvinis apdaras pabrėždavo krikščionybės dominantę, čia tilpdavo ir meniniai stabmeldystės elementai. Įvairių švenčių metu kryžiai buvo puošiami gėlėmis, želdiniais. Taip žmonės tarsi sutvirtindavo savo ryšį su mirusiaisiais, tai atspindėjo pusiausvyrą tarp realios tikrovės ir žmogaus dvasinio gyvenimo.
Baltų tautų antkapinius paminklus pirmą kartą 1426 m. paminėjo vyskupas Mykolas Jungė, teigdamas, kad Bažnyčiai jie nepriimtini.
XVII a. apie paminklus yra rašęs lenkų istorikas kalvinas Jonas Lasickis. Tokiai kūrybai nepritarė ir vyskupas A.Tiškevičius. Prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas kryždirbystėje matė pagoniškų bruožų.
Po 1863 m. sukilimo kryžius imta statyti sukilėlių žūties vietose. Caro gubernatorius V.Muravjovas- Korikas juos naikino ir draudė statyti naujus. iki 1932 m. jau daugiau kaip 40 procentų paminklų buvo sunykę. Ir sovietmečiu kryžiai bei koplytstulpiai, kaip neatitinkantys komunistinės ideologijos uždavinių, masiškai naikinti. Išliko tiktai vienetai, kuriuos suspėta paskelbti liaudies dailės paminklais.
Po draudimų ir naikinimų kryždirbystė vėl atgydavo. Iš kaimų ir miestelių aplinkos ši tradicija pasklido ir miestuose. Natūralią erdvę ji rado kapinėse, bažnyčių šventoriuose. Į pirmykštį sudievintą gamtovaizdį įsipynė krikščioniškosios ikonografijos atributai ir simboliai. Baltiškosios stabmeldystės ir krikščionybės meniniai elementai darniai sugyvena ir nesukelia prieštaros. Tai akivaizdus požymis, kad demokratinė visuomenė pakanti įvairovei.
Sovietmečio saulėlydyje Kaune kryžiai pradėti statyti nuo 1988 m. Jų tematika labai įvairi: nuo lietuvių siekio iškovoti Nepriklausomybę iki komunistinio teroro aukų atminimo įamžinimo arba neapibrėžto turinio. Vieni pirmųjų atkurti dar prieškaryje Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje stovėję dekoratyviniai kryžiai. Masiškai juos pradėta statyti prie VI forto, pašalinus čia stovėjusį raudonarmiečių tanką. Nedideli stogastulpių kompleksai yra prie Taikomosios dailės mokyklos Linksmadvaryje, skvere prie tvenkinio.
Jono Lukšės albume pateikiama tik keletas kūrinių, esančių miesto kapinėse. Daug jų iškilo bažnyčių šventoriuose. Prie jų statybos prisidėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, kariškiai, mokyklos.
Knygos autorius nori tikėti, kad jo albumas bus naudingas moksleivijai, plačiajai visuomenei. menotyrininkus, etnokultūros specialistus paskatins kryždirbystę atidžiai tirti ir analizuoti. Gal bus atsakyta į opų klausimą: kokią kultūrinę ir sakralinę prasmę turi šie kūriniai, kaip veikia šiuolaikinį žmogų ir kaip jų likimas klostysis ateityje? Ar jie išlaikys prigimtinę paskirtį, ar, veikiant globalizacijai ir moderniajam menui, bus panaudoti vartotojiškai ir pramoginei industrijai? Tokių pavyzdžių irgi yra.
Visuminė kryždirbystės darbų apžvalga – ne tik visuomenės kūrybinių tradicijų proveržio konstatacija. Ji leidžia vizualiai praplėsti istorinę atmintį, pasidžiaugti meninių formų gausa, pajusti tautinį tapatumą.
Piešinių albume dominuoja kūriniai, stovintys viešosiose Kauno erdvėse. Nėra nė vieno, kuriam būtų suteiktas nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos juridinis statusas. Net sovietmečiu nestigo šviesuolių, įstengusių pasirūpinti, kad mūsų tautos istorinei atminčiai vertingus kūrinius saugotų valstybė. Neaišku, kodėl šiandieną delsiama suteikti apsaugą nors svarbiems kūriniams.
Ne pirmus metus vyksta mūsų ekspedicijos po buvusias SSRS teritorijas. Jų metu inventorizuojamos ir fiksuojamos jau išnykusios (apie 80 proc.) represuotų, ištremtų tautiečių kapinės. Ar tik nesulauks panašaus likimo ir kryždirbystės kūriniai Lietuvoje?
Ar mes, atsikratę nuožmaus sovietinio ateizmo jungo, nors kiek geriau pažinome tautines vertybes, ar kažką praradome negrįžtamai?
Albume atsiskleidžia kūrinių Kaune visuma ir, tikiuosi, atsako į klausimą, ar šie darbai prigijo, nesusvetimėjo urbanistinėse miesto erdvėse.“
Dėkoju garbiam knygos autoriui Jonui Lukšei už išsamų laišką, supažindinant siekį įamžinti kryždirbystės kūrinius ir medinius paminklus piešinių albume.
Linkėdama sėkmės prie naujų darbų, remiantis Jono Lukšės laišku, pristatau jį valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojams.
Atgal
