Religija
12 20. Virpančios sielos tikrumas
Justas Jasėnas
Kalnynuose paskendęs Betliejaus miestelis – mažytis ir niekam nežinomas gausioms kareivijoms užtraukus „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms (Lk 2,14) vienu akimirksniu ir turbūt visiems žemės laikams tapo šviesus ir artimas. Atlydėjo mus čia ne tik Raštuose suguldytos pranašystės, šlovės gyrių trimituojantys angelų pulkai, danguose užsižiebusi žvaigždė, sumišę piemenys, bet ir gležnas Kūdikėlis, sudaigintas amžinojo Tėvo plane. Prasidėjo nauja, Dangaus ir Žemės palaiminta ir perkeista žmogaus kelių istorija: nelengva, miglota, persipynusi, be aiškių ribų. Taip tuomet nutiko, taip ir šiandien. Esame pakviesti savąją istoriją kurti, lipdyti naujai mokantis pasitikėti šalia esančiu, naujai mokantis viltis Dangaus pažadais. Mažas vaikelis Betliejaus ėdžiose – Golgotos erškėčių vainike paguldytas (toks jo patalėlis!) žvelgia, verkia ir juokiasi, tiesia rankutes. Kvepia žmogiškumu... Ateiname ir mes prie jo – truputį išsigandę, žaizdoti, pasiilgę, trokštantys priėmimo ir meilės, norintys taisyti ir sutvirtinti dužlią kasdienybę. Šį sykį susitinkame prie lopšio, paprastumu suvienyti, sutelkti ir pašventinti. Nuščiuvę tik dairomės – gyvenimas mums dovanojamas. Virpančios sielos tikrumą pasitikę dar sykį išgiedos angelai – už save ir už mus.
Atgal
