Religija
10 04. Fikcijos ir mistifikacijos
arba dar kartą dėl ažiotažo aplink kai kuriuos okultizmo apologetus...
Aleksandras Kavoliūnas
Atsiverčiam 2013 m. rugpjūčio 29 d. Linos Kerbelytės publikaciją pavadinimu ,,Suklastota „Dėdės Tomo trobelė“: po vertimo likome „apvogti“. Kokios pirmos mintys kyla perskaičius?! Kad nieko naujo po dangumi – žmonės kaip tuokėsi, taip ir tuokiasi, gimsta, miršta... Dar meluoja ir nemeluoja.
Apie tuos, kurie meluoja. Melagiai buvo ir tebėra populiarūs. Tik anais laikais sovietų valdžia draudė ir sergėjo mus nuo užsienio užkrato – tikėjimo. Ir šios knygos vertimas, – geriausias tokios ,,dėmesingos“ apsaugos nuo Vakarų kapitalistų tikėjimo pavyzdys, kuris geriausiu atveju tinka tik kaimo bobutėms, bet ne visuomenės elitui...
O kaip yra iš tikrųjų? Cituoju (L. K. straipsnį): ,,Knygoje kalbama, jog Dievo meilės ir jo suteiktos vilties dėka mes galime rinktis gyventi krikščionišką gyvenimą net ir baisiausiomis aplinkybėmis...“
...Vėl ir vėl knygoje iškyla paralelės su Šventojo Rašto vietomis: Tomas yra lyginamas su Jokūbo sūnumi Juozapu iš Senojo Testamento, ir galiausiai, knygos gale, žvelgdami į jį mes matome išryškėjusį Kristaus paveikslą. Tomo galutinė auka ir jo pasirinkimas būti nuplaktam už kitą – tai ne bereikšmės altruisto klejonės ar kvailas pasipūtusio, savimi pasitikinčio vergo pasirinkimas. Tai – tikėjimo pasirinkimas: Tomas kenčia už kitus – pavargusius, sužvėrėjusius.... Netgi už tuos, kurie jį žudo. Todėl jo mirtis nėra bereikšmė: du nepataisomi, sužvėrėję vergai, išgirsta Evangeliją ir randa išgelbėjimą Dieve, keičiasi jų širdies nuostatos.
***
Mano tikslas – ne nagrinėti šios knygos adaptuotą, t. y. tragiškai iškarpytą ,,Dėdės Tomo trobelės“ lietuvišką versiją ano meto tarybinei visuomenei, bet atkreipti dėmesį į tai, kiek daug įvairaus melo mums yra įbrukama ir šiomis dienomis, kai rodos tiesos kalbėjimui nėra ir negali būti ribų... Tik ar iš tiesų taip yra?!
Vienas iš tokių visuomenei brukamų melų yra pranašystės apie pasaulio pabaigą ir tų pranašysčių šaltiniai.
Kalbu apie aiškiaregės Vangos taip vadinamas ,,pranašystes“. Apie pačią Vangą yra pakankamai prikalbėta ir prirašyta.
Šventasis Raštas sako, kad ,,Jis (Viešpats) išniekina žynių ženklus (aiškiaregių, astrologių, būrėjų ir kitų okultistų) ir burtininkus padaro kvailiais; Jis pašalina išminčius, o jų išmintį padaro kvailyste" (Iz 44, 25).
Ir su tuo negalima nesutikti... Žmonijos sielų ir didžiausias Dievo priešas specialiai pakužda kokiai okultizmo asei tam laikmečiui skirtą apreiškimą, kuris yra teisingas ar iš dalies atitinka kažkurią to laikmečio tiesą, o paskui prideda tiek klaidinančių ,,tiesų", kad sujauktų protus ir išvestų iš rikiuotės net Dievo išrinktuosius... Viena dalis tiesos, o paskui devynios melo.
Dvasinio pasaulio ,,tiesas“, kurias okultistai gauna iš tamsos pasaulio, gali suvokti ir įvertinti tik įgudęs dvasioje (Kristų pažįstantis) žmogus, nes ši informacija tokia, kaip vandens ženklai ant pinigų: jei nepačiupinėsi pinigo ir tų ženklų nepajusi pirštais, būsi apgautas. Nes didysis apgavikas, žmonių sielų ir Dievo priešas, yra itin įgudęs plagiatorius. Ir jis mielai naudoja įvairias aiškiareges savoiškreiptiems tikslams įgyvendinti! Prisiminkim, kad tiesą ir melą skiria labai plona gija...
Žmonės susižavi tokiomis aiškiaregėmis ir aikčiodami iš nuostabos praryja šiuos kabliukus – pseudopranšystes su gudriai užmaskuotu melu, o paskui tokių aukų dažnai nebegalima jau atvesti į tiesos kelią.
Priešo strėlės yra taip gudriai užmaskuotos, kad kažką lyg ir teisingai apreiškus, aukos toliau sektų tuo žmogumi ir juo sekant taip nugrybautų, kad galiausiai prarastų sielos išgelbėjimą...
Aiškiaregė bulgarė Vanga ir randasi tarp tokių aiškiaregių, kokių pilna visose tautose. Jų buvo ir yra mūsų tautoje, ir kaimyninėje rusų, – prisiminkim kad ir Rasputiną, ir t. t.
O dėl ,,babų vangų“, tai paskaitykim biblines pranašystes.
Biblijos pranašystės
Ar daugelyje pasaulio knygų (išskyrus Šventąjį Raštą) rasime tokių globalių pranašysčių kaip šita – apie Mesijo Kristaus gimimo vietą?!
,,O tu, Efrata – Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas" (Mch 5, 2). Šią pranašystę pranašas Michėjas užrašė maždaug prieš 2790 metų.
Arba ši pranašystė apie Babilono žlugimą. Pranašai Jeremijas ir Izaijas išpranašavo, kad Babilonas kris nuo medų ir persų rankos, – taip ir įvyko. Jį nukariavo valdovas Kiras (Iz 45, 1). Pažymėtina, kad Izaijo pranašystė apie šį įvykį buvo užrašyta apie 200 metų iki Babilono nukariavimo!
Istoriniai dokumentai patvirtina ir kitus šios pranašystės aspektus: Eufrato upės nusekimas nukreipus jo vandenis į dirbtinį ežerą (Iz 44, 27; Jer 50, 38).
„Kaip Dievas sunaikino Sodomą, Gomorą ir jų aplinkinius miestus, taip ir Babilonas bus sunaikintas…“ (Jer 50, 40). Jeremijo pranašystė, užrašyta apie 646 m. – 580 metus prieš Kristų.
Arba kitoj vietoj: ,,Babilonas, karalysčių šlovė, chaldėjų pasididžiavimas, taps kaip Sodoma ir Gomora, kai Viešpats jas sunaikino“ ( Iz 13, 19).
Taip persai nukariavo Babiloną (Iz 44, 28).
Įdomu ir tai, kad Persų karalius Kiras buvo paminėtas 150 m. iki jo gimimo: Izaijo 44, 27-28 ir Izaijo 45, 1. Izaijo pranašystė, užrašyta apie prieš 740-687 m. pr. Kristų.
Argi ne nuostabu, kad šie du pranašai – Izaijas ir Jeremijas – vienas kito nepažinodami, išpranašavo tokius tikslius įvykius! Biblijoje buvo išpranašauta, jog: žydų tremtis truks 70 metų; Babiloną užkariaus Persijos karalius Kiras, — net nurodant, kokią strategiją pasirinks; ,,galiausiai Babilonas virs dykyne".
Iš anksto tokių detalių negalėjo numatyti joks žmogus! Žymiai logiškesnė išvada būtų tokia: „Pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet žmonės kalbėjo tai, kas nuo Dievo“ (2 Pet 1, 21). Šių žodžių autorius – Petras, paprastas žvejys, kiek vėliau pakeitęs žuvų žvejo profesiją į žmonių sielų.
Taigi akivaizdu, kad Biblinės pranašystės – ne babos Vangos ar Mikaldos...
O štai dar viena, ne mažiau reikšminga, vieta apie Mesiją Kristų: „Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas. Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane, drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“ (Psalmių 22, 16–18).
Šie pranašiški karaliaus Dovydo žodžiai buvo užrašyti daugiau kaip 1000 metų prieš nukryžiuojant Kristų, ir jie patvirtinami Naujajame Testamente: „Nukryžiavę Jį, pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: „Jie dalinosi mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą“ (Mato 27, 35).
Taip pat ir daugelis kitų istorinių šaltinių autorių patvirtina Jėzaus istoriškumą. Štai keletas iš jų: romėnų istorikas Tacitas; imperatoriaus Adriano valdininkas Svetonijus; Bitinijos ir Ponto provincijos Mažojoje Azijoje valdytojas Plinijus jaunesnysis.
Šis tas apie knygą vardu Biblija, arba kodėl ją verta skaityti
Maiklas Faradėjus (Michael Faraday), bene didžiausias 1800–ųjų metų mokslininkas, sakė: „Kodėl gi žmonės nueina klystkeliais, jei jie turi Dievo palaimintą knygą, galinčią nurodyti jiems kelią?“
Visų pirma Biblija – knyga apie žmonių planetą, vardu Žemė, o ne ateivius ar kitų galaktikų astronominius darinius.
Biblija – tai šventa, Dievo apreiškimų, duotų žmogui per kelis tūkstantmečius, knyga. Tai dieviškų nurodymų ir pamokymų knyga, tai knyga, leidžianti suprasti ir suvokti Dievą, Visatos ir žmogaus Kūrėją.
Ji padeda mums nusiraminti varge, padiktuoja sprendimus, kaip išspręsti gyvenimo problemas, moko neapkęsti blogio, atsako į slapčiausius mūsų poreikius ir veda dvasinės brandos link.
Mūsų gyvenimas susideda ne tik iš džiaugsmų, todėl į gyvenimą turime žiūrėti atsakingai! Gyvenimas tampa gražesniu, kai mes sutinkame Tą, kuris yra gyvenimo šaltinis, ir tik Jis gali paaiškinti savo tikslus ir slėpinius; gyvenimo pilnatvė ir ramybė ateina tada, kai mes pažįstame jo Autorių ir principus, kuriuos Jis mums paliko.
Biblija – tai trumpesnių ar ilgesnių knygų rinkinys, parašytų skirtingais amžiais gyvenusių žmonių, kuriems vadovavo Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, ir Ji žinojo, kaip sudėlioti 66 knygas, – tiek įvairaus storio knygų sudaro Bibliją, – ir kiek dalių įtraukti, o kiek palikti neįtrauktų į Biblijos kontekstą.
Pats Dievas mus įkvepia beskaitant Bibliją arba Šventąjį Raštą, todėl logiška manyti, kad mūsų mylintis Kūrėjas turėjo aprūpinti žmoniją instrukcijom ir nurodymais. Ir tegul nieko nestebina tai, kad Biblija išversta daugiau kaip į 1200 kalbų.
Tokia yra Biblija, tikinčiojo vadovas ir kelrodė žvaigždė kiekvienam, kuris ryžtasi eiti nelengvu tikėjimo keliu.
Biblija yra unikali dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų yra ta, kad jos autorius yra ir Dievas, ir žmogus. Iš tiesų Bibliją rašė apie 40 autorių (karaliai, piemenys, žvejai, kunigai, valstybės tarnautojai ir kiti) maždaug 1500 metų. Kai kurie tų žmonių net nebuvo girdėję apie kitus ir tarp tų keturiasdešimties nebuvo jokio suokalbio. Du arba trys iš jų galėjo būti susitikę, bet dauguma negalėjo pažinoti vieni kitų. Ir visgi jie pateikė mums knygą, kuri savo stebuklingu vientisumu pranoksta bet kokią kada nors parašytą knygą. Be to, joje nėra nė vienos klaidos.
Archeologija taip pat patvirtina Biblijos autentiškumą. Nepaprastai svarbūs Negyvosios jūros ritiniai buvo aptikti 1948 metais. Jų data – 150, 170 m. prieš Kristų. Juose yra visos Senojo Testamento knygos ir jų ištraukos, – nėra tik Esterės knygos, – ir visos jos patvirtina Biblijos tikslumą.
,,Didieji“ dieviškumo „mokytojai“ mano, kad beveik visos senovinės knygos, įskaitant ir Bibliją, buvo parašytos simbolių kalba, suprantama tik išrinktiesiems. O Biblija sako, kad „(Mes) nekraipome Dievo Žodžio, bet atskleisdami tiesą, pristatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje“ (2 Kor 4, 2).
Dar vienas įdomus archeologinis radinys, patvirtinantis Biblijos autentiškumą – tai Rozetų akmuo. Jį 1779 m. Egipte aptiko Napoleono mokslininkai. Jame yra užrašai trimis kalbomis: heroglifine, demotine ir graikų, jie padėjo atskleisti heroglifų supratimo paslaptį, o jų supratimas padėjo patvirtinti Biblijos tikrumą.
Todėl tikėdami tokiu Dievo apreiškimu, kokiu mums yra Šventasis Raštas, Bibliją vadiname Dievo mums palikta knyga ir užrašyta taip, kad žmonija galėtų suprasti, – ir ačiū Dievui, kad žmogiškos rankos ir protai ją užrašė, nes ,,Dievo mintys, tai ne mūsų mintys“, – dėl to ji ir parašyta žmonių rankomis mums suprantama kalba.
Galbūt kai kam kyla klausimas, ar Biblija tikrai yra Dievo mums palikta knyga? Jei ją parašė žmonės, tai iš kur jie gavo manuskriptus, ir gal jie viso labo tik fantazijos vaisius? Brangieji, jie parašyti Dievo žmonių, kuriems kalbėjo Dievo Dvasia, ir Dievas juos panaudojo Šventojo Rašto užrašymui.
Todėl manau, kad tiek šimtmečių išsilaikiusią knygą tikrai galima laikyti Dievo įkvėpta, ir ji pati sau neprieštarauja.
***
Dar keletas citatų iš Linos Kerbelytės straipsnio: ,,Tiesą pasakius, aš stebiuosi, kad lietuvišką vertimą galima suprasti (matyti rišlią mintį), rasti jame tam tikrą logišką giją, kad net visiškai sudarkytas ir suluošintas tekstas vis dar randa atgarsį skaitytojų širdyse. Kaip dar labiau ši knyga prabiltų, jei jos vertimas būtų tikslus! Esu įsitikinusi, jog dabar mums žinomas lietuviškas vertimas skaitytoją apgauna ir apiplėšia. Jį skaitydama neradau jokios prasmės – nes ten nebuvo Dievo. Jį tiesiog pašalino, kaip nereikalingą, o gal net žalingą veikėją.
..Suprantu, kad lietuviškasis vertimas rengtas dar tuo laikotarpiu, kai Dievo buvimą apskritai buvo bandoma paneigti – sovietinėje Lietuvoje. Bet kodėl būtent tokia knyga šiandien yra Jaunimo literatūros skyriuje? Kodėl ją rekomenduoja mokiniams (5–8 klasėms)? Ar mūsų jaunimui nereikia vilties? Ar jam irgi draudžiama ką nors žinoti apie Kristų?
..Šiuolaikinės jaunimo problemos, savižudybių skaičius, manau, šaukte šaukia – „reikia!“. Jiems reikia vilties, reikia stiprybės, reikia atsakymų – reikia Dievo. Tai kodėl tikėjimo realija, krikščioniško gyvenimo pavyzdys vis dar išbrauktas iš šios knygos, arba kodėl nepasakoma, kad čia – tik pusė knygos... o galbūt tik jos nuotrupos? Ar daug turime literatūros pavyzdžių, kurie atvertų jaunimui krikščioniško gyvenimo alternatyvą?..“
P. S. Šios ir kitos mintys veda tik prie vieno: jei mes tylėsim – akmenys šauks! Nes daug kas ką rekomenduoja šiomis dienomis, ir ne tik jaunimui... Kaip mes savo laiku prarijom jauką – tokį knygos variantą, taip mus ir toliau farširuoja įvairiais melais. Ir jei apgaulės įmanomos tokio lygio literatūroje, kada klasikos kūriniuose iškerpamos visos vietos apie Kristų, tai negi vis dar naiviai tikimės, kad kitose visuomenės gyvenimo sferose moralė yra krištolo skaidrumo... Kiek dar visko yra slepiama ir paslėpta...
Taigi kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą... (Mt 24, 38). Taip ir dabar toliau valgo, geria, tuokiasi ir... meluoja. Ir ne tik aiškiaregiai...
Atgal
