Religija
10 01. Lyg diena pasidarė šviesesnė...
Zigmas Tamakauskas
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyr. pirminiko pavaduotojas,
Švietimo komiteto pirmininkas
Švč. M. Marijos gimimo, Vytauto Didžiojo karūnavimo ir Padėkos dienos proga su Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininku Raimundu Kaminsku apsilankėme Kauno Jėzuitų namuose, kuriuose maloniai pabendravome su trimis iškiliais Jėzuitų ordinui priklausančiais kunigais, kurie savo gyvenimą dar niūriaisiais sovietinės okupacijos metais paskyrė Bažnyčios ir Lietuvos laisvei. Augindami žmonių sielose dvasinio pakylėjimo sparnus, jie nepailstamai kurstė jose savo Tėvynės meilės, Tikėjimo ir Vilties ugnį, kuri ryškia Šviesa nušviesdavo jų buvimo aplinką. Tai –kunigas Kazimieras Juozas Ambrasas, kunigas Jonas Kastytis Matulionis ir kunigas Jonas Zubrus. Jiems įteikėme Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus jubiliejinius Padėkos raštus.
Kunigą Kazimierą Ambrasą drįsčiau pavadinti net savo geruoju bičiuliu. Susipažinome su juo studijuodami Vilniaus universitete lituanistikos mokslus. Aš tada dar buvau naujokas - priklausiau vadinamai „fuksų“ kategorijai (taip vadino pirmakursius), o Kazys jau buvo užkopęs bene ant paskutiniojo studijų laiptelio. 1955 metais visame Vilniaus universitete jautėsi pakili tautinio atgimimo nuotaika, kurias savo tyliu pritarimu ir dalykų dėstymo kryptimi rėmė didelį autoritetą turėję dėstytojai Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Jurgis Lebedys, Zigmas Zinkevičius, Irena Kostkevičiūtė, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Juozas Balčikonis... Tai krypčiai plėtotis netrukdė ir tuometinis rektorius Juozas Bulavas bei prorektorius Eugenijus Meškauskas, dažnai turėję atsikirsti partokratinėm V. Kuzminskio, Imrijos Zakso, J. Bielinio ir kitom karjeristinėm jėgom. Vėliau J. Bulavas ir E. Meškauskas išdrįso net ginti studentus nuo čekistinio susidorojimo. Mes savo kurse taip pat susibūrėme į tautinio atgimimo grupę, kurią sudarė idealistines nuotaikas turėję veiklūs studentai: Algirdas Vaitkus, Valentinas Ardžiūnas, Adolfas Gurskis, Genutė Šeduikytė, Elena Skaudvilaitė, Albertas Ružė, Leonardas Gogelis, Anatolijus Žibaitis ir kt. Su kai kuriais net davėme priesaiką Aušros Vartų koplyčioje, aktyviai dalyvavome 1956 metų garsiajame Vėlinių susibūrime Rasų kapinėse, rengdami ir kitus tautinės krypties renginius. Nepamirštamas 1955 metais Kazimiero Ambraso iniciatyva surengtas dvasingumo pilnas slaptas studentiškas Kūčių vakaras. Jis vyko Vilniaus pakraščio privačiame bute. Jame dalyvavo ne tik Universiteto, bet ir tuometinės Konservatorijos bei Dailės instituto studentų būreliai. Vakaras prasidėjo susikaupimo malda, lietuviškų Kūčių vakaro apeiginių papročių priminimu ir Švč. M. Marijos litanijos skaitymu. Litaniją labai išraiškingai skaitė Konservatorijos aktorinio kurso studentas Algis Bubnelis, Adolfas Gurskis gražiai padeklamavo savo kūrybos posmus ir Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Iš tavo rankos“, Kazys Ambrasas su dideliu jautrumu padalijo visiems po Kalėdaitį. Jį dalindamiesi linkėjome vieni kitiems Kristaus palaimos, dvasinės stiprybės, ištikimybės savo idealams. O tuos idealus, vedančius į darbą Lietuvos labui turėjome bene kiekvienas to palaiminto vakaro dalyvis. Jie teikė ir dvasinį stiprumą vėliau prasidėjus brutaliems čekistiniams tardymams. Šį Kūčių vakarą niekas neišdavė. Šios neišduotos, Kristaus Gimimo ženklu pažymėtos Kūčios ir dabar gyvos atmintyje. Gera būtų, kad kiekvienas Kūčių vakaras mums visiems teiktų prasmingas palaiminimo valandėles, vedančias į mūsų tautos dvasinio atgimimo kelią, į tikrųjų vertybių pažinimo džiaugsmą.
Kunigas dr. Kazimieras Ambrasas, Zigmas Tamakauskas, kun. Jonas Zubrus, kun. Jonas Kastytis Matulionis ir Raimundas Kaminskas
Kunigo Kazimiero Ambraso gyvenimą, pažymėtą neblėstančio idealizmo tvirtumu, visada švietė Jėzaus laiminanti Šviesa. Ši Šviesa jam buvo tarsi kelrodė žvaigždė, rodžiusi kelią žengiant ir gyvenimo laipteliais. 1957 metais baigęs lituanistines studijas, studijavo dar anglų kalbą. Toliau mokslus tęsė aspirantūroje, įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį, būdamas docentu, 18 metų dėstė tame pačiame Vilniaus universitete lietuvių kalbos dalykus, parengė vertimo mokslo dėstymo metodiką, aktyviai talkino redaguojant pogrindinius leidinius „Aušra“ ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1990 metais skaitė mokslinius pranešimus apie baltus Švedijoje ir Danijoje, dėstė Poznanės A. Mickevičiaus universitete lietuvių kalbą. Atgimstant Lietuvai dėstė kalbos kultūros ir retorikos mokslus Kauno kunigų seminarijoje, kiek vėliau pradėjo dirbti Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje, dar vėliau dirbo sielovados darbą Filipinuose, Indijoje, Kanadoje, JAV. Dėstė Lituanistikos institute vadinamoje JAV lietuvių sostinėje Čikagoje, laikinai ėjo lietuvių sielovadininko pareigas Prancūzijoje.
Dar sovietinės okupacijos ledynmetyje Kazys Ambrasas, tos pačios Jėzaus Šviesos paveiktas, 1981 metais įstojo į nelegaliai veikiantį Lietuvoje Jėzuitų ordiną, pradėjo studijuoti filosofiją ir teologiją, baigė pogrindinę kunigų seminariją. 1988 metais Lietuvos Sąjūdžio bangai vis smarkėjant, rugpjūčio mėnesio viduryje Joniškio rajono Skaistgirio miestelyje garbingasis arkivyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius Kazimierui Ambrasui suteikė kunigystės šventimus.
Kunigas Kazimieras Ambrasas – mokslininkas, filologas, rašytojas, publicistas, vertėjas, mąstytojas, nepailstantis sielovadininkas, pasižymintis kuklumu, nuoširdumu ir paprastumu. Filologijos mokslui yra labai vertingi jo darbai – Leksiniai lietuvių kalbos substitutai (1976 m.), Vertimo mokslas ( 1978 m.), Vertimo tyrinėjimai (1984 m.). Turbūt mažai kas žino jo parašytų apysakų knygelę Kalnuose ir raistuose (2010 m.), pasirašytą Kasparo Pašešupio slapyvardžiu. Ji skirta „mūsų partizanams, ryžtingai čečėnų tautai ir visiems, kas narsiai kovojo ir tebekovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę“. Tai atsispindi nedidutės 287 puslapius turinčios knygelės apysakose „Šatilio žūtis“ ir „Čepkelių apaštalai“. Tikrai vertėtų jas perskaityti, ypač jaunimui. Kita neseniai pasirodžiusi Kazimiero Ambraso knygelė – Baladė apie Janulą, pasirašyta Bakūžės Samanotos vardu – tai pasakojanti atmintis apie ilgesį ir namų paiešką pasaulyje.
Kunigas Kazimieras Ambrasas yra išleidęs šešias religines knygas. Tarp jų – keturių tomų „Mažąjį magnificat“ – mintis kiekvienai dienai. Nemažai religinio turinio knygų išversta ir iš kitų kalbų. Ypač vertinga pažintine ir istorine prasme iš anglų kalbos išversta knyga „Jėzuitai šventieji ir kankiniai: trumpos Jėzaus Draugijos šventųjų, palaimintųjų, garbingųjų ir Dievo Tarnų biografijos“ (Tylenda J. N.).
Išvertė ir pasaulietinio turinio knygų, kaip antai „Užrašai apie Šerloką Holmsą“ (Doyle A..C.), „Perkrautas laivas“ (Dž. Darelas), „Žaliosios kaukės“ (Pukas H.), „Mažieji laukinukai“ (Seton E. T.), „Rolfas giriose“ (Seton E. T.) ir kt.
Labai įdomios kunigo Kazimiero Ambraso sudarytos ir redaguotos knygos „Būk bitelė“, skirta Amerikos pedagogo Juozo Masilionio veiklai bei gyvenimui nušviesti ir praėjusiais metais išleista „Monsinjoras Konstantinas“ – knyga apie jau mirusį savo brolį, kunigą: prisiminimai, pamokslai, užrašai.
Kunigas Kazimieras Ambrasas pasižymi ir turistine veikla. Jis savo populiarios knygos
„Subito beato. Jau palaimintasis“ skyrelyje „Roma, 1991 02 18“ prisipažįsta: „esu keliauninkas, kitaip tariant, turistas, žygeivis. Dar – slidininkas, baidarininkas, laipiotojas po kalnus, bet negalėčiau drąsiai sakyti, kad esu alpinistas. Per aukšta klasė. Geriau būtų pridurti, kad esu lūpinės armonikėlės čirpintojas.“ Šioje įdomioje knygoje gyvai aprašytas popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimas, jo beatifikacija, knygos autoriaus darbas Vatikano radijuje, žvilgsnis iš užsienio į lietuvių kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Gale knygos pateikiamos Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provinciolo G. Vitkaus aprobuotos „Gailestingumo“, „Vėlinių“ ir „Jėzaus Kristaus Kančios“ litanijos.
Savo kelionių išgyvenimus ir įspūdžius kunigas Kazimieras Ambrasas aprašo premijuotoje savo knygoje „Taboro kalno šalis“, taip pat knygose „Kilimandžaras“, „Kengūrų ir koalų pašonėje“, „Amerikos Lietuvoje“, „Vėliavos iškeltos plakas“ ir kt. Mūsų garbingojo kunigo parašytų, išverstų ir sudarytų knygų sąrašas vargu ar tilptų į vieną puslapį. Jis tikriausiai šiuo tarpu užsibaigtų 35-ju, o gal ir didesniu numeriu. Daugelį savo knygų jų autorius yra pasirašęs K. Ambraso-Sasnavos pavarde. Mat jis gimęs Sasnavos valsčiuje.
Kunigo, filologijos daktaro bei docento Kazimiero Ambraso, apdovanoto Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, asmenybė yra gyvas darbštumo, kuklumo, pareigingumo, paklusnumo, kantrumo, kruopštumo ir patrioto šviečiantis pavyzdys.
Kunigą Joną Kastytį Matulionį žurnalistas Vytautas Visockas, remdamasis Algimanto Liekio sudaryta knyga „Nenugalėtoji Lietuva“ , kurioje daug kartų minima jo pavardė, yra pavadinęs Nenugalėtosios Lietuvos kunigu. Jis kovojo prieš sovietinį partokratizmą turėdamas savyje didelį dvasinį ginklą – menininko talentą. Šis ginklas jam padėjo skleisti lietuviškos krikščioniškos kultūros Šviesą, keldama didelę baimę okupacinei valdžiai. Jo galingas jaunas balsas su dideliu pasisekimu skambėjo Paryžiuje, Osle, Stokholme, Maskvoje... Žavėjo jis savo tenoru ir Lietuvos publiką. Ne retai galima buvo išgirsti tariant – tai mūsų naujasis Kipras Petrauskas... Jaunąjį talentą pripažino ir vykusių konkursų komisijos. 1956 m. respublikiniame vokalistų konkurse Vilniuje Kastytis Matulionis laimėjo pirmąją vietą. Jis savo gražiu balsu skatino pakilti dvasia prie Aukščiausioso sosto ir susirinkusius Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje tikinčiuosius. Jo balsas tarsi paryškindavo, priartindavo ir dar labiau įprasmindavo žmonių širdyse pačią šventų Mišių auką. Išeidavo žmonės iš bažnyčios pragiedrėjusiais veidais. Šv. Mikalojaus bažnyčią, jau nuo seno turinčią Vytauto Didžiojo gyvąją lietuvybės dvasią (dešinę bažnyčios navą puošia ir skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus sukurtas Vytauto Didžiojo biustas), lankydavome sekmadieniais ir mes, Universiteto studentai, su dideliu pasigėrėjimu klausydavome nuo vargonų sklindančių Kastyčio Matulionio giedamų giesmių skambesio. Tačiau tą skambiąją stygą nutraukė ateistinės valdžios siautėjimas. Kastytis Matulionis už giedojimą bažnyčioje buvo pašalintas iš Vilniaus konservatorijos trečio kurso... Atsitiko panašiai kaip ir su „Anykščių šilelio“ autoriaus Antano Baranausko ištikimu jaunystės draugu kunigu Klemensu Kairiu, kuris savo talentu kaip meteoras blykstelėjo Lietuvos padangėje ir lygiai taip greitai užgeso Sibiro taigoje. Kastyčio balsas liko tik kai kurių žmonių atmintyje...
Pašalintas iš Konservatorijos Kastytis Matulionis kurį laiką dirbo Muzikos bibliotekoje, vėliau - Respublikinėje bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje. Iš Universiteto bibliotekos, kaip ir iš Konservatorijos, buvo atleistas dėl ideologinių politinių motyvų. Paskui gyvenimo kelias jį nuvedė į Teatro ir muzikos muziejų, Paveikslų galeriją, galiausiai - į Vilniaus Šv. Onos bažnyčią dirbti zakristijonu. Įtariant bendradarbiavus Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidyboje, jis buvo kalintas Vilniaus saugumo rūsiuose ir 1977 m. nuteistas 3 metus lygtinai. Tais pačiais metais įstojo į pogrindyje veikusią Jėzaus draugiją, pradėdamas pogrindžio sąlygomis studijuoti filosofijos teologijos mokslus ir ruoštis kunigystei. 1980 metais baigęs pogrindinę kunigų seminariją buvo įšventintas kunigu. Dirbo sielovados patriotinį darbą kartu su tuometiniu kunigu, dabar garbinguoju Kano arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi Kybartuose. Atsivėrė naujas, kupinas pavojų bei didelio pasišventimo ir nepalūžtamo idealizmo reikalaujantis gyvenimo puslapis. Šį puslapį kunigas Kastytis Matulionis prirašė savo pasiaukojančių kilnių darbų dvasia. Jo dvasinio skrydžio sparnų neįstengė palaužti nei jo patirtas sovietinis moralinis teroras, nei naujas suėmimas ir trejų metų kalinimas Smolensko bei Čitos srities lageriuose. Jis dažnai į žmones prabildavo ir savo poezijos posmais, poetine malda, Šventojo Kazimiero dvasia, tvirtu Tikėjimu Lietuvos prisikėlimu. Grįžęs į Lietuvą, jis dirbo lyg paprastą vikarinį darbą iš pradžių Kaišiadorių katedroje, paskui atgautoje Vilniaus arkikatedroje, Vilniaus Šv. Mikalojaus ir Šv. Kazimiero bažnyčiose, Pažaislio vienuolyne. Tačiau šio darbo paprastumas turėjo labai didelę vertę. Kunigaudamas Vilniuje jis nešė į žmonių širdis ir kultūrinio Lietuvos atgimimo Šviesą, rengdamas įvairias literatūrines bei muzikines popietes, ypač propaguodamas poetų Maironio, Bernardo Brazdžionio ir kitų panašios patriotinės krypties poetų kūrybą. Kunigo Kastyčio yra parengta sutilpusi nedidutėje knygelėje popiežiaus Jono Pauliaus II biografija. Įsimintinas jo bendradarbiavimas su Respublikos muziejais, su kai kurių laikraščių bei žurnalų redakcijom. Gyvai prisimename kunigo Kastyčio Matulionio ELTA redakcijos buveinės pašventinimą, kada, atgimus Lietuvai jos generaliniu direktoriumi buvo paskirtas mano lituanistinių studijų gerasis bičiulis, aktyviai dalyvavęs ir Lietuvos Sąjūdžio veikloje - Adolfas Gurskis. Mūsų pokalbio metu ir kilo idėja pašventinti šį žinių skleidimo židinį. Redakcijos pašventinimas buvo daugumos čia dirbusių žmonių lyg dvasinio pakylėjimo šventė, nors pasigirsdavo iš tamsių pakampių sklindančių ir kai kurių pašaipių balsų. Vėliau, laimėjus Seimo rinkimus buvusiesiems, tiesa, tik kitaip pasivadinusiems, tie pakampių balsai išlindę į dienos šviesą, organizavo ir generalinio direktoriaus pakeitimą, apkaltinus jį per ryškia antikomunistinės ideologijos sklaida...
Primintina, kad kunigas Kastytis Matulionis prieš studijas Vilniaus konservatorijoje yra baigęs Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuodamas Universitete sugebėjo mokytis dar dainuoti Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokykloje.
Kunigui Jonui Kastyčiui Matulioniui, apdovanotam Gedimino ordinu, šiais metais suėjo 82 metai. Nedidukame fizinės negalios ištiktame jo kūne ir dabar tviskėte tviska didelė sielos Šviesa, švytinti taip pat dideliu kuklumu ir Tikėjimu, nenugalėtos Lietuvos dvasia.
Trečiasis mūsų laukęs kunigas - jėzuitas Jonas Zubrus, savo kolegos kunigo Kazimiero Ambraso pavadintas misionierium. Kunigas Jonas Zubrus prieš šešeta metų, būdamas Čiobiškio bažnyčios klebonas, atšventė 50 metų savo kunigystės sukaktį. Jį auksinio kunigystės jubiliejaus proga sveikino daugybė susirinkusių žmonių vainikais ir gėlėmis gražiai papuoštoje bažnyčioje. Sveikino iš Širvintų atvažiavęs ir pats tuometinis rajono meras Kęstutis Pakalnis, įteikęs jam didelę puokštę gėlių ir enciklopedinę knygą „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“. Rajoniniame laikraštyje buvo atspausdinta išsami kunigo Jono Zubraus biografija. Pats kunigas Jonas šias patosiškas pagyras priėmė nelabai su dideliu džiaugsmu. Jis vis kartojo jo klausinėjantiems žurnalistams, kad nėra ką apie jį rašyti, kad jis nieko nepadaręs, nepastatęs seneliams namų, neparašęs knygų, net kai kurie kunigai jo nemėgstantys... Ir mus kunigas Jonas Zubrus sutiko labai kukliai nusitekęs, sakydamas, kad jis nieko neprisidėjęs prie Lietuvos Sąjūdžio veiklos. Tačiau iš tikrųjų kunigas Jonas yra taip pat labai nusipelnęs savo kukliu dideliu pamaldumu, gyvenimo auka, Kristaus liudijimu bei negarsintais darbais, pasireiškusiais apaštalavimu, dvasinėmis pratybomis, įtaigiais pamokslais, gyva artimo meile, gyvo tikėjimo skleidimu ir jaunimo ugdymu. Į Jėzaus draugiją jis įstojo 1945 metais dar nebūdamas klieriku. Po metų Jonas Zubrus įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau mokslus baigti sutrukdė sovietinės valdžios nurodymas mažinti seminaristų skaičių. Būnant trečiame kurse, kaip jis pats sakė, su skausmu širdyje teko palikti seminariją. Po trejų metų pertraukos, atsiradus galimybei, vėl grįžo tęsti mokslų seminarijoje. 1957 metų pavasarį iš didelio Lietuvos patrioto vyskupo Julijono Steponavičiaus rankų gavo kunigystės šventimus.
Kunigas Jonas Zubrus dirbo daugelyje Kaišiadorių vyskupijos parapijų, palikdamas jose ryškius savo kunigavimo pėdsakus, jo vestų rekolekcijų gražius prisiminimus. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas taigia, kad kunigas Zubrus visada garsėjo aukos dvasia, jo ištarti žodžiai yra labai nuoširdūs, „einantys iš pačios širdies“. Kiti jį pažinoję ir bendravę su juo pažymi jo neturtą. Gavęs kokį pinigėlį – atiduoda kitiems, mažiau turintiems. Vienintelis jo turtas buvo dviratis ir knygos. Todėl nebūdavę jokių sunkumų persikelti iš vienos parapijos į kitą. Čia pat prisimindami kunigo Kazimiero Ambraso pristatymą, galima pažymėti, kad tai buvo tikri žodžiai. Kunigas Jonas Zubrus be visų savo iškilių dvasinių savybių buvo ir iškilus misionierius. Jo misijos siekė tas buvusios Sovietų Sąjungos vietoves, kuriose buvo daugiausiai persekiojami tikintieji. Jis drąsiai tikėjimo žodį, Kristaus mokslą skleidė nuvykęs 1979 metais į Ukrainą, paskui - į Kazachiją, į Altajaus kraštą. Jo tikėjimu uždegto nuoširdaus žodžio klausė ir Sibiro kraštų katalikai, ir kitų krikščioniškų bažnyčių tikintieji.
Gyvendamas sovietų okupuotoje Lietuvoje kunigas Jonas Zubrus, kaip ir mūsų aukščiau minėti kunigai, aktyviai dalyvavo pogrindinės spaudos leidyboje. Jis tęsė dar prieškario Lietuvoje 1925-1940 metais profesoriaus Prano Kuraičio redaguotą „Tiesos kelio“ leidinį, rašė straipsnius į pogrindinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.
Kaišiadorietis kunigas Antanas Gediminas Tamošiūnas, apibūdindamas kunigo Jono Zubraus gyvenimą, jo didelį teologijos mokslo išmanymą, kalbų mokėjimą, plačią erudiciją ir apsiskaitymą, pažymėjo ir jo dvasinę brandą, liudijančią jo pašaukimo pilnatvę ir tikrovę.
Džiaugėmės valandėlės pabendravimu su kunigais, nuveikusiais didžius darbus Lietuvos ir Bažnyčios atgimimo kelyje. Gėrėjomės jų kilniomis ir kukliomis asmenybėmis. Tai mūsų garbingos gyvosios istorijos dalelė. Lyg diena pasidarė šviesesnė. Atsisveikindami, prisiminėme Bernardo Brazdžionio žodžius: Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą, / Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena /... Ant Tavo delno mūsų tėviškės sodybos, / Ir mūsų sodai, ir šilojai, ir laukai... Privalome saugoti šį mums duotą neįkainojamą jokiais pinigais turtą. Saugokime ir savo istorijos, iškiliųjų žmonių, pasiaukojamu darbu prisidėjusių prie mūsų tautos gyvasties išsaugojimo, atmintį.
Atgal
