Religija
09 27. Pirmoji piligrimystė M. Reinio vardo įamžinimo keliais ir jos įprasminimas
2. M. Reinys ir Vladimiro piligrimai
Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijos tikinčiųjų dėmesys M. Reiniui
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Romos katalikų bažnyčia Vladimire pastatyta 1891–1892 m. ir 1894 m., kaip jau minėta, pašventinta, suteikiant Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės titulą. 1930 m. bažnyčia uždaryta (paskutinis, ketvirtas jos klebonas Antonas Dzemiškevičius (1891 06 28–1937 11 03) suimtas, išsiųstas į Solovkus ir po kurio laiko sušaudytas.
Bažnyčia naudota radijo – retransliacijos darbams (tam buvo labai tinkama aukšta varpinė), vėliau pradėta pertvarkyti į parodų salę. Tačiau keitėsi laikai ir šventovė buvo sugrąžinta katalikams. Po 63 metų tikintieji Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje vėl galėjo melstis: 1993 m. liepos 24 d. ji atšventinta. Vladimire tarp stačiatikių cerkvių gausos katalikų bažnyčia pastaruoju metu aptarnauja apie 200 tikinčiųjų.
Nuo 2004 m. kovo 5 d. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijos klebonu paskirtas t. Sergiejus Zujevas puoselėja represuotų aukų atminimą, jau keli metai organizuoja konferencijas, kurios vadinamos „Pokrovskio skaitymais“.
Piligrimų prieš išvykstant į Lietuvą Vladimire Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios šventoriuje, prie Dievo Motinos skulptūros. Iš kairės: tėvas Sergiejus Zujevas, Liubov Nikolajevna Liugge, Ramūnas Babenskas, Liubov Aleksandrovna Kutseva, Raisa Grigorjevna Šaulova, Liuiza Gribovskaja ir Stanislovas Gribovskis. Nuotraukos Ramūno Babensko ir dr. Aldonos Vasiliauskienės
Žinios apie M. Reinį Vladimiro katalikams buvo labai svarbios, tad neatsitiktinai parapijos klebono, kun. t. Sergiejaus Zujevo ir daug padedančio parapijai, lietuvio verslininko Ramūno Babensko skatinama nedidelė grupelė Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijos tikinčiųjų išsirengė į piligriminę kelionę po Lietuvą Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio keliais. Pastebėtina, kad tokia kelionė buvo planuota jau 2011 metų vasarą, deja, dėl įvairių aplinkybių jos nepavyko įgyvendinti.
2013 m. balandžio 29 d.– gegužės 3 d. Lietuvoje Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio keliais maldoje keliavo Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės katalikų bažnyčios septyni parapijiečiai su dvasios vadu kunigu t. Sergiejum Zujevu: Ramūnas Babenskas, Liuiza Gribovskaja su vyru Stanislavu Gribovskiu, Liubov Kutseva, Liubov Liugge, Aleksandras Norkinas (Aleksandr Norkin) ir Raisa Šaulova.
Piligrimai iš Vladimiro ir jų piligriminė patirtis
Visi atvykę iš Vladimiro į Lietuvą turi piligrimystės patirtį – ne kartą jiems tekę keliauti: tik vieniems tai septintoji, kitiems – antroji kelionė. Tačiau ši kelionė visiems įspūdinga – bažnyčios, tikinčiųjų bendravimas, jų nuoširdumas, dėmesys M. Reiniui...
Glaustai pristatysime visus septynis piligrimus, atvykusius į Lietuvą keliauti maldoje M. Reinio keliais, su dvasios vadu Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios klebonu t. Sergiejumi Zujevu.
Raisa Grigorjevna Šaulova
Raisa gimė 1949 m. kovo 12 d. daugianacionaliniame Baku mieste (Azarbaidžanas). Ji buvo vienintelė dukra šeimoje, kurioje tėtis – stačiatikis, o mama – musulmonė. Raisą augino stačiatikė močiutė. Baigusi vidurinę mokyklą Baku, Filologijos fakultete Valstybiniame Azarbaidžano universitete studijavo rusų kalbą. Baigusi universitetą, dėstė rusų kalbą užsienio studentams, kurių universitete tuo metu mokėsi gana daug. O kad užsieniečiai galėtų studijuoti universitete, turėjo išmokti rusų kalbos.
1970 m. Raisa ištekėjo (vyras statybininkas), susilaukė sūnaus Sergiejaus. Tačiau 1989 m. suliepsnojo arši nesantaika tarp azerbaidžaniečių ir armenų. Nepaisant tautybės prasidėjo pogromai. Pradėtos uždarinėti mokyklos rusų kalba, į darbą priimdavo tik mokančius azerbaidžaniečių kalbą. Ją mokėjo Raisos mama ir ji pati, tėvas šios kalbos nežinojo – nes nereikėjo. Raisos sūnus jau baigė mokyklą, kurioje visi dalykai buvo dėstyti rusų kalba. Todėl įstoti į aukštąją, kur buvo panaikinta rusų kalba, nebuvo galimybės. Ir, aplamai, rusams nebuvo kur pasidėti, nes nuo 1990 m. prasidėjo karas – į miestą įvažiavo tankai.
Piligrimai LEU koplyčioje skaito maldą į Dievo tarną arkivyskupą M. Reinį. Iš kairės: tėvas Sergiejus Zujevas, kun. Vytautas Rapalis, Ramūnas Babenskas, Antanas Vilūnas, Kazimieras Tamošiūnas, Igoris Gerasimovas, Aleksandras Norkinas, Liubov Nikolajevna Liugge, Raisa Grigorjevna Šaulova, Liubov Aleksandrovna Kutseva, Liuiza Gribovskaja ir Stanislovas Gribovskis
Todėl Raisa su šeima 1990 m. išvyko į Vladimirą. Čia sūnus Sergiejus įstojo į Užsienio kalbų institutą. Studijuodamas bendradarbiavo spaudoje – uždarbiavo. Vladimire darbą gavo ir vyras. Tik ji pati du metus buvo be darbo, po to įsidarbino mokykloje, kur dirbo iki pensijos.
1993 m. aprašyti Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios atidarymą į šventę nuėjo Raisos sūnus. Tuomet bažnyčios klebonu buvo paskirtas italas t. Stefanas Kaprio. Sergiejus su juo daug bendravo ir suprato, kad jo vieta – bažnyčioje. Jį t. S. Kaprio pakrikštijo. Sūnus Sergiejus į bažnyčią patraukė ir mamą. Raisa nežinojo ar ji krikštyta, močiutė buvo minėjusi, kad krikštyta, tačiau jokių dokumentų nebuvo.
Raisa į bažnyčią atėjo, kai į ją jau buvo paskirtas t. Sergiejus Zujevas. Kunigas pakrikštijo Raisą, krikšto tėvu buvo jos sūnus Sergiejus, o ministrantu tada dirbo Firmenas.
Pirmoji Raisos piligriminė kelionė – į Italiją (Jono Pauliaus II mirties metines). 2006 m. gegužės mėnesį – išvyko 3 autobusai su piligrimais iš Vladimiro, Smolensko, Nižnyj-Novgorodo, Maskvos, Peterburgo, Riazanės... Rusijos piligrimai turėjo audienciją su popiežiumi Benediktu XVI. Jų laukė metropolitas Kundrasevičius. Grįžtant aplankė Asyžių, Čenstakavą – Dievo Motina paliko nepamirštamą įspūdį.
2007 m. Raisa su parapijos tikinčiaisiais, t. Sergiejui vadovaujant aplankė Portugaliją – painėjo Fatimos 90-metį.
Raisa keliauja kasmet, kartais į metus ir du kartus: 2008 m. keliavo į Liurdą; 2009 m. – į Italiją; 2010 m. – Portugaliją; 2011 m. – į Ispaniją (Kompastelą); 2012 m. – į Jeruzalę. Po kelionės į Lietuvą 2013 m. dar galvoja vykti su piligrimais į Italiją: Bare aplankyti ir pasimelsti prie Šv. Mikalojaus palaikų.
T. Sergiejus Zujevas (dešinėje) Utenos Dievo Apvaizdos parapijos namuose Zitai Mackevičienei įteikia suvenyrinę lėkštelę
Aleksandras Norkinas.
Aleksandras gimė 1973 m. birželio 13 d. pietų Urale, šeimoje buvo vienintelis sūnus. Ten baigęs 4 pradžios mokyklos skyrius, 1985 m. su tėvais atvyko į Ivanovo srityje esantį Kinišmo miestą. Čia baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Ivanovo universiteto, Teisės fakultetą, kurį baigęs, dirba valstybinėje tarnyboje ir gyvena Ivanove.
Į Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią Ivanove klebonu buvo paskirtas t. Sergiejus Zujevas. 2007 m. Aleksandras susipažino su kunigu ir nuo to laiko glaudžiai bendrauja.
Ivanovo katalikų parapijoje Aleksandras yra katalikų lektorius (skaito skaitinius), tęsia mokslą ir nori tapti akolitu – tai jau aukštesnis laipsnis pasauliečių tarnystėje bažnyčioje. O vėliau, pasak Aleksandro, kaip Dievas leis...
2007 m. per Kalėdas Aleksandras dalyvavo pirmojoje piligriminėje kelionėje į Romą, dalyvavo Šv. Petro Bazilikoje vykusiose šv. Mišiose. Po to jau periodiškai vyksta į piligrimystę: po kelis kartus buvo Lenkijoje, Romoje, kartą – Jeruzalėje.
Piligriminė kelionė į Lietuvą – jau septinta. Ir kaip atsisveikinant sakė, jam tai labai įdomi patirtis: pažinti tai, kaip gyvena tikintieji skirtingose tautose, kaip laikosi tikėjimas. Lietuvių tautą pamatėme aukščiausiame lygmenyje. Norėčiau, kad ir mūsų žmonės – rusai – to pasiektų.
Liubov Aleksandrovna Kutseva
Liubov Aleksandrovna gimė 1961 m. rugpjūčio 30 d. Ukrainoje, Sumsko srityje, Golubovko kaime penkių vaikų šeimoje. Ji – vidurinis vaikas: brolis (vyriausias) ir 4 seserys. Golubovkoje baigė 8 klases, o Seredina Buda – vidurinę mokyklą. Ją baigusi įstojo į Charkovo žemės ūkio instituto Sumsko filialą. Ekonomikos fakultete studijavo buhalterinę apskaitą. Baigusi dirbo Seredina Buda mieste, Žemės ūkio valdyboje buhaltere – revizore (tikrino kolūkius). 1983 m. ištekėjo, išėjusi į dekretą – gimė dukra Jana – vyras gydytojas, baigęs ordinatūrą buvo paskirtas į Lugansko sritį, savo gimtinę – Svatovo miestą. Po kelių metų, išsiskyrusi Liuba sugrįžo į Seredina Buda. Dukra baigė mokyklą. Nors mokėsi Ukrainoje, tačiau viskas buvo mokoma rusų kalba (ukrainiečių kalba buvo kaip užsienio kalba) – 1999 m. jų srityje viskas pervesta į rusų kalbą. Liubos dukra išvyko į Vladimirą pas motinos seserį, čia baigė 9 klases ir įstojo į politechnikos koledžą. 2001 m. į Vladimirą atvyko ir Liuba, atvyko pastoviam gyvenimui. Ilgai užsitęsė pilietybės gavimo procesas (neturintis pilietybės negalėjo gauti darbo), todėl buvo namuose, padėjo seseriai auginti vaikus.
2005 m. susipažino su t. Sergiejumi – jam reikėjo šeimininkės ir žmogaus, kuris rūpintųsi ir parapijos namais, ir bažnyčia, nes dar nebuvo seserų vienuolių. Tad Liuba ėmėsi ne tik maisto gaminimo, bet ir bažnyčios tvarkymo, bažnytinių drabužių skalbimo ir kitų darbų...
2007 m. išėjus buhalterei, t. Sergiejus paprašė imtis darbo pagal specialybę. Tad Liuba ne tik gamina maistą, bet ir tvarko finansinius klausimus...
Dukra Jana Vladimire baigė Maskvos teisinę – finansinę akademiją ir dirba žemės apsaugos sistemoje valstybine inspektore.
Aušros Vartų koplyčioje prie stebuklingo Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo kun. t. Sergiejus Zujevas (dešinėje) su dr. Aldona Vasiliauskiene (kairėje)
2010 m. Liuba nukeliavo į Lenkiją – tai pirmoji jos piligriminė kelionė. Čenstakavos Dievo Motina, kryžiaus kelias – tarsi pervėrė Liubos širdį. Ji tiek pergyveno, tarsi viskas būtų atsitikę jai pačiai.
Liubov Aleksandrovna Kutseva labai džiaugiasi šia antra piligrimine kelione – kelione į Lietuvą. Kelionės pabaigoje prisipažino, kad įspūdžiai didžiuliai. Ką pamatėm ir pajutom – galėsim papasakoti ir kitiems – džiaugėsi Liuba...
Liubov Nikolajevna Liugge
Liubov Nikolajevna gimė 1969 m. vasario 7 d. Gus Krustalnyj mieste (netoli Vladimiro), išaugo su broliu Michailu, nes du vaikučiai mirė kūdikystėje. 1986 m. Gus Krustalnyj baigusi 10 klasių, įstojo į Vladimiro valstybinį pedagoginį institutą, Fizikos-matematikos fakultetą. 1991 m. baigusi studijas, pradėjo dirbti Gus Krustalnyj mieste esančiame Stiklo koledže, kur ir šiandieną dėsto matematiką. Su vyru Valerijumi susilaukė dviejų vaikų – Aleksandro (gim. 1998 m.) ir Tomo (gim. 2004 m.). Įdomus faktas, kad Liubos vyras – katalikas – krikštytas Vilniuje Šv. Jonų bažnyčioje (jo tėvai buvo atvykę į Vilnių). Tad jai kelionė į Vilnių ir lankymasis Šv. Jonų bažnyčioje buvo itin mielas.
Į Vladimiro Švč. Mergelės Rožinio Karalienės bažnyčią ją atvedė vyras: aplamai į bažnyčią pirmą kartą jį atėjo krikštijant antrąjį sūnų. Prieš krikštą susipažino su t. Sergiejumi Zujevu, kuris įdėmiai klausinėjo, kodėl krikštija sūnų ir ar jie, kaip tėvai, augins jį katalikiškoje dvasioje. Taigi, turėjo pažadėti ir pradėjo kartu su vaikais pastoviai lankyti bažnyčią – atvažiuoja kiekvieną sekmadienį.
Piligriminė kelionė į Lietuvą Liubai jau penktoji. 2011 m. lankėsi Lenkijoje (du kartus) ir Sankt-Peterburge, 2012 m. – Italijoje.
Iš piligriminės kelionės Lietuvoje Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio keliais, kaip kalbėjo išvykdama į Rusiją Liuba, parsiveža geriausius įspūdžius: nauja šalis – nauji įspūdžiai, katalikų tikėjimo patirtys, akyse bažnyčios, kurių Vladimiro srityje nėra...
Liuiza Gribovskaja ir Stanislovas Gribovskis
Stanislovas Gribovskis – ukrainietis, gimė 1957 m. gegužės 7 d. Chmelnicko srityje Kamenec Podolske. Jis buvo antras keturių vaikų šeimoje (trys berniukai ir jauniausia mergaitė). Baigęs mokyklą Kamenec Podolske, Stanislovas įstojo į ten veikusią Karo mokyklą, kurioje mokėsi 1975–1979 m. ir ją baigęs tapo karininku. 1978 m. Ukrainoje sukūrė šeimą. Su žmona Liuiza susilaukė dviejų vaikų: Ruslano (gim. 1979 m.) ir Julijos (gim. 1987 m.). Sūnus dirba Orechovo Zujeve, dukra – Brianske. Abu sukūrę šeimas. Stanislovas džiaugiasi turintis vaikaičių.
Per 25-erių metų karininko tarnybą Stanislovui teko dirbti Moldavijoje, Baltarusijoje, Afganistane, Tadžikistane. 1991 m. karo tarnybą baigė Orechovo Zujeve ir dabar ten gyvena.
Piligriminė kelionė į Lietuvą – trečioji. 2011 m. keliavo į Izraelį, o 2012 m. – į Italiją.
Liuiza gimusi 1960 m. vasario 14 d. Kameneco Podolske (Chmelnicko sritis), vyriausia iš dviejų vaikų (yra jaunesnis brolis). 1978 m. baigė Maisto pramonės technikumą ir šioje srityje dirba.
Nuo 1994 m. Stanislovas su žmona Liuiza įsijungė į Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapiją.
Ramūnas Babenskas
R. Babenskas gimęs 1968 m. balandžio 18 d. Kaune darbininkų Vytauto Adomo Babensko (gim. 1934 m.) ir Danutės Grabauskaitės (gim. 1941 m.) šeimoje. Mokėsi Kauno 28-oje, vėliau 40-oje vidurinėje mokyklose, o nuo 5 klasės iki 11-osios – 18-oje vidurinėje mokykloje su specializuota futbolo klase. 1986 m. baigė Kauno 18-ąją vidurinę mokyklą (sportinę klasę), gaudamas futbolo pirmąjį suaugusiųjų atskyrį. Dera pastebėti, kad jų klasė važinėjo į turnyrus ne tik Lietuvoje, o tarp jaunių komandų buvo laimėjusi Lietuvos jaunių čempiono vardą.
1986 m. įstojo į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (nuo 1999 m. Lietuvos kūno kultūros akademija, nuo 2012 m. Lietuvos sporto universitetas), pasirinkdamas Fizinės kultūros, sporto ir turizmo organizavimo specialybę.
1987 m. baigus pirmąjį kursą buvo pašauktas į Sovietinę armiją. Nukreiptas į mokymo centrą (Dobelė, Latvijoje), rengiantį tankų vadovus. 1989 m. gegužyje demobilizuotas, užsitarnavęs tankų dalinio vadovo vyresniojo (staršinos) vardą, apdovanotas įvairiais raštais.
Grįžęs iš Sovietinės armijos, nuo 1989 m. birželio tęsė mokslus Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute, deja jo nebaigė, nes 1990 m. ėmėsi plačios (geografine plotme) komercinės veiklos: Lietuva, Rusija, Jugoslavija, Lenkija, Vokietija. Aktyviai dalyvavo organizuojant ir įsteigiant firmas „APRILA“ (prekyba automobilių kuru ir automobiliais); „HEIGA“ (transportas ir logistika); „JRONWOOD DEVELOPMENT“ (žuvies produkcijos importas – eksportas); „FUDO“ (miško grybų ir uogų importas – eksportas). O nuo 1996 m. pabaigos R. Babenskas dirba Rusijos Federacijoje, aktyviai veikia organizuodamas ir įgyvendindamas komercinę veiklą Vladimire, kompanijos „BALT-WEST“ grupėje šiomis kryptimis: šaldytuvų arenda ir atsakingas gaminių saugojimas; uogų ir grybų importas ir eksportas; prekyba statybinėmis medžiagomis; statyba, turizmas.
Per visą laiką R. Babenskas nuolat gilina žinias, kelia kvalifikaciją: Finansų ir kredito (Maskvos Garbės ženklo ordino visasąjunginis Finansinis ekonominis institutas); šiuolaikinės lyderystės technologijos (Kauno Harmoningos asmenybės institutas); biznio valdymo situacijos (Biznio-konsultantas I. G. Altšuler, Nižnyj Novgorode).
Vladimire sužinojęs apie arkivyskupą M. Reinį, išsiaiškino ir jo vardo įamžinimo vietas savo gimtajame Kauno mieste. Domisi Dievo tarno vardo įamžinimu ir kitose Lietuvos vietose, todėl labai troško, kad ir Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios įvairių tautų parapijiečiai giliau įsijaustų į lietuvio M. Reinio asmenybę, prisileistų prie jo vietų Lietuvoje, pamatytų jo vardą garsinančius nors ir negausius paminklus.
Piligriminė kelionė į Lietuvą Ramūnui Babenskui antroji. Pirmoji – 2011 m. į Jeruzalę.
Atgal
