Religija
08 27. Introibo ad altare Dei...
Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotojas Zigmas Tamakauskas
Tokius žodžius seniau ištardavo ministrantai šv. Mišių pradžioje. Lietuviškai tai reiškia : aš prisiartinsiu prie Dievo altoriaus. Toliau būdavo sakoma – prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę (ad Deum, qui laetificat juventutem meam). Šiuos žodžius prisiminėme dalyvaudami neseniai penkioliktąjį kartą Kauno arkikatedros bazilikos įvairių kartų ministrantų susibūrime šv. Tarcizijaus – ministrantų globėjo dieną. Susirinko 38 ministrantai. Į šią susibūrimo šventę ministrantus vėl pakvietė ministrantų vadovas Albertas Koženiauskas. Kai kas paklaus, o ką reiškia tas žodis „ministrantas“? Tai lotyniškos kilmės žodis, lietuviškai reiškiantis patarnautoją - patarnaujantį kunigui per Mišias ar kitas pamaldas. Anksčiau tokiam patarnautojui reikėjo lotyniškai išmokti gana ilgą vadinamą ministrantūrą – liturginius atsakymus, kai kuias maldas ir taisykles. Ne vienas išmokdavo visai nesuprasdamas tų žodžių reikšmės. Reformavus liturgines apeigas, dabartiniam ministrantui tokios ministrantūros „kalti“ jau nebereikia. Dabar reikia didesnės dvasinės rimties, sąmoningesnio tikėjimo, aktyvesnio dalyvavimo pačių šventų Mišių aukoje, kurios dažniausiai aukojamos gimtąja kalba. Dangiškasis ministrantų globėjas – Šventasis Tarcizijus. Tai trečiojo amžiaus jaunas kankinys, žuvęs ginant Šventąją Eucharistiją. Pagerbiant šio jaunuolio atminimą, 1939 metais Romoje pastatyta bažnyčia pavadinta Šventojo Tarcizijaus vardu.
Ministrantų veteranai...
Pirmą kartą ankstesnių ministrantų liturginius žodžius – prisiartinsiu prie Dievo altoriaus... ištariau 1945 metų pavasarį, kai būdamas devynerių metų tuometinės Kauno septintos pavyzdinės pradinės mokyklos mokinys ( ši mokykla dar taip vadinosi pagal prieškario Nepriklausomos Lietuvos mokyklų statusą) Šv. Gertrūdos bažnytėlėje, dar vadintoje „Šaričių“, išlaikęs ministrantūros egzaminą, pradėjau patarnauti šv. Mišioms. Ministrantūros žinias tikrino pats bažnyčios rektorius labai mielas ir supratingas kunigas Rimas. Ministrantūrą ir apeiginius liturginius dalykus padėjo išmokti tuometinis didelio mūsų ministrantų būrio vadovas klierikas Juozas Jurkūnas. Jis mus mokė ir liturginių giesmių, suburdamas vadinamą bažnyčios vaikų chorą. Deja, šis žmogus vėliau pasidarė sovietinės aršios ateistinės ideologijos tarnas. Tikriausiai šį J. Jurkūno – lyg buvusio pavyzdingo seminaristo posūkį nulėmė susiklosčiusios jo asmeninio gyvenimo aplinkybės, sovietinės valdžios kryptis. Daug kas pergyveno jo išdavystę. Mylėjome ir jį pakeitusį ministrantų vadovą klieriką Leoną Leščinską, vėliau įšventintą kunigu. Marijonų bažnytėlės aplinkoje mūsų vaikystė buvo tikrai laiminga ir prasminga. Ji buvo orientuota į vis didesnį pažinimo siekimą, religinio sąmoningumo plėtrą, doro gyvenimo džiaugsmą. Priešais bažnyčią veikusio vienuolyno pastato pirmojo aukšto kambaryje buvo gerai įrengtas vaikų ministrantų kambarys, veikė ir biblioteka, buvo mums rengiamos dorinio religinio ugdymo pamokėlės, vyko teminiai pokalbiai. Bažnyčios šone, prie dabartinės J. Gruodžio gatvės, vešėjo tvora aptvertas vienuolyno išaugintas sodas su gražia apvalia pavėsine. Ypač įstrigo atmintyje pirmasis mūsų viešas pasižadėjimas. Tai įvyko bažnyčios bokšto koplytėlėje, kurioje garsėjo savo stebuklais Kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Paslaptingą šventumą kėlė ir stendai su prikabintomis baltuojančiomis mažytėmis metalinėmis širdimis, rankomis, kojomis... Supratome, kad tai Padėkos ženklai už Viešpaties gautas malones. Tų malonių savaip troško ir vaikiškos širdelės. Šioje koplytėlėje prie įrengto altoriaus ir pasižadėjime, lyg prisiekėme visada būti gerais ministrantais. Šį pasižadėjimą palaimino jau mūsų minėtas kunigas Rimas, nuoširdžiai rūpinesis mūsų dvasiniu augimu ir buitimi. Buvome apvilkti tamsiai raudonomis sutanomis, „gotiškoms“ plačiarankovėmis kamžomis ir tamsiai raudonos spalvos palerinomis. Tapome tikrais ministrantais.
Procesija link altoriaus. Žvakes neša buvę ministrantai Zigmas Tamakauskas ir Raimundas Kaminskas
Gražiai draugavome ir su bažnyčios zakristijonu Antanu Gvazdausku, vadindami jį „Antanėliu“. Jis be savo tiesioginių pareigų dažnai remontuodavo ir puošdavo bažnyčią, kepdavo kalėdaičius. Vėliau pagal tuometinio vyskupijos valdytojo kanauninko Juozapo Stankevičiaus pakvietimą, „Antanėlis“ remontavo ir auksavo Kauno arkikatedros bazilikos altorius. Uždarius marijonų bažnyčią, jis kaip ištikimas jos tarnas, dar kurį laiką gyveno gretimo namo bažnyčiai priklausančiame rūsyje, įsirengęs savo guolį pakabintame prie lubų dideliame karste, o prie jo pasidėjęs žvakidę su vadinama „grabnyčių“ žvake... Marijonų vienuolijos vienuolis Antanas Gvazdauskas, kaip jis pats pasakojo, 1934 m. savo rankomis perkėlė palaimintojo Jurgio Matulaičio nesuirusį kūną, palaidotą 1927 m. Kauno Katedros kriptoje, į kitą karstą jį perlaidojant į Marijampolės bažnyčią.
Šv. Mišių aukai vadovauja Kauno arkivyskupijos kancleris mons. Adolfas Grušas. Greta jo - Arkikatedros administratorius Evaldas Vitulskis, vikaras Nerijus Vyšniauskas ir Šančių bažnyčios klebonas Virginijus Birjotas
Didelį autoritetą turėjo Šv. Gertrūdos bažnyčioje dirbę kunigai – įtaigus pamokslininkas Pijus Andziulis ir Pranas Račiūnas. Kunigas Pranas Račiūnas – antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, vienas pagrindinių pogrindinės kunigų seminarijos prie marijonų vienuolijos steigėjų ir vadovų, kartu su tuometiniu kunigu Sigitu Tamkevičiumi inicijavęs Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidimą, gynęs žmogaus teises, aktyvus Lietuvos Sąjūdžio dalyvis, prieš 16 metų atgulęs amžinon ramybėn Petrašiūnų kapinėse, o kunigas Pijus Andziulis ir Antanas Gvazdauskas ilsisi Marijampolės kapinių Marijonų salelėje.
1948 m. sovietinei valdžiai brutaliai uždarius vienuolyną ir Šv. Gertrūdos bažnyčią, žmonės dar ilgokai meldėsi prie jos užrakintų durų. O mes su grupele ministrantų, nepabūgusių galimų sovietinės partokratijos patyčių, savo tarnystę šv. Mišioms tęsėme Švč. Sakramento (Mokinių) bažnyčioje. Uždarius ją, pasukome link Arkikatedros bazilikos. Čia ministrantais rūpinosi tuometinis zakristijonas Bronius Ivanauskas, mūsų vadintas „Broniuku“. Tuomet Mišios buvo aukojamos ir prie šoninių altorių. Reikėjo tikslumo. Man buvo pavesta sudaryti savaitinius ministrantų tarnavimo tvarkaraščius. Labai sopėjo širdį, kai sužinodavome, kad suimti mūsų gerieji kunigai. Be viso kito, ir tie atvejai padėjo mumyse susivokti sovietinės tikrovės realybę, daigino ne vieno širdyje pasiaukojimo ir idealizmo sparnus, stiprino tikėjimą, vis didesnį domėjimąsi savo krašto istorija. Tačiau nepraradome vaikystės džiaugsmo, kurį sąmoningesniems ministrantams pirmučiausiai teikdavo prisiartinimas prie Altoriaus. Džiaugsmo teikė ir mūsų organizuoti ministrantų sportiniai turnyrai. Šventoriaus nuošalesnėje vietoje buvo pastatytas stalas tenisui žaisti. Organizavome ir šaškių bei šachmatų turnyrus, o futbolo mėgėjai dažnai vykdavo į Ąžuolyną „paspardyti“ kamuolio. Vaikystės džiaugsmo neužgožė sovietinių debesų pilkuma. Daug atgaivos sielai teikė ir bendravimas su Katedroje dirbusiais kunigais – filosofu Pranu Kuraičiu, poetu Kaziu Žitkumi – Vincu Stoniu (jis pakrikštijo ir mano dukrelę Dalią, dabar medicinos mokslų daktarę). Ypač malonu prisiminti ilgą bendravimą su kunigu Vincentu Sladkevičiumi, vėliau tapusiu iškiliu Lietuvos Bažnyčios kardinolu, niekada nepraradusiu savo kuklaus paprastumo bei atidumo. Kunigas Vincentas Sladkevičius vienintelis iš tuometinių Katedros kunigų žinojo apie mano suburtą krikščioniškos patriotinės krypties antisovietinę jaunimo organizaciją, kurios nariai priėmę priesaiką zakristijos koplytėlėje, buvo palaiminti jo kilnia širdimi. Prie Didžiojo altoriaus organizuodavome Švč. Sakramento adoraciją, o bokšte, talkinant varpininkei Bronytei, įsirengtame kambarėlyje darydavome slaptus susirinkimus, kurių metu minėdavome tautines bei katalikiškas šventes, skaitydavome teminius pranešimus, domėjomės profesorių Prano Kuraičio, Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofija, tautinio krikščioniško turinio poezija, Lietuvos istorija. Stiprinome savyje savo pasirinkto kelio pamatus, kurių neįstengė sugriauti jokie sovietinio saugumo rūsiai ir rekrūtai.
Šv. Mišių Maldavimų skaitinį skaito Garbės ministrantas Zigmas Tamakauskas, ragindamas šiais Tikėjimo metais visus pakilti "Lituanicos" sparnais į dvasinio tobulėjimo aukštumas
O dabar jau penkioliktąjį kartą susitikome jaunesni ir vyresni, ir jau gerokai pabuvę žilagalviai, kad kartu vėl prisiartintume prie Dievo altoriaus, prie Dievo, kuris nuskaidrintų mūsų širdį ir protą, įžiebtų kilnius siekimus, sustiprintų Tikėjimą, Meilę ir Viltį. Ir žengėme prie Altoriaus. Šv. Mišių aukai vadovavo Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris, ministrantų dvasios tėvas monsinjoras Adolfas Grušas. Jam talkino Arkikatedros administratorius kunigas Evaldas Vitulskis, kunigai Nerijus Vyšniauskas ir Virginijus Birjotas. Mišių metu Šventojo Rašto skaitinius ir Maldavimus skaitė buvę ministrantai Gediminas Laskauskas, Jonas Šalčius, Juozas Bakutis, Kęstutis Ignatavičius, Zigmas Tamakauskas ir kt. Buvo prisiminti jau į Viešpaties namus iškeliavę šios bažnyčios ministrantai Alvydas Puidokas, Valdas Maurušaitis ir Henrikas Markevičius.
Po šv. Mišių visi sugužėjome į šventiškai parengtą Arkikatedros parapijos salę, kurioje vyko susitikimo tęsinys, vadinama „Agapė“ – krikščioniškos vienybės ir tarpusavio meilės palaikymo pobūvis. Čia dalyvavo ir Mišias aukoję kunigai, ir kai kurių ministrantų šeimos nariai. Malonu, kad šiame pobūvyje pirmą kartą dalyvavo ir miesto meras Andrius Kupčinskas su savo pirmuoju patarėju Zenonu Abramavičiumi. Merui, gražiai pasveikinusiam susirinkusiuosius, buvo įteikta dovanėlė ir ministranto jubiliejinis ženkliukas, susijęs su Arkikatedros 600 metų sukaktimi. Tokie ženkliukai ir atminimo dovanėlės buvo įteiktos kiekvienam esamam ir buvusiam ministrantui. Susirinkusius ministrantus pasveikino taip pat buvę patarnautojai ir buvę miesto tarybos nariai, dabar - Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas ir jo pavaduotojas – Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas. Jie įteikė Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos jubiliejinius Padėkos raštus Arkikatedros kunigams Evaldui Vitulskiui ir Nerijui Vyšniauskui, ministrantų pirmininkui zakristijonui Albertui Koženiauskui, gražiai organizuojančiam įvairių kartų ministrantų susitikimus.
Prie altoriaus šv. Mišias aukoję kunigai su būriu įvairių kartų ministrantų
Susitikimas baigėsi nedidučiu koncertu, kurį atliko buvę ministrantai Jonas Šalčius (dabar - vargonininkas), Kęstutis Ignatavičius (dabar - Civilinės metrikacijos biuro vedėjas) ir Petras Marcinkevičius (dabar - Vinco Kudirkos bibliotekos padalinio vadovas).
Ne vien išvardinti ministrantai žinomi visuomenei. Galima būtų dar paminėti jau mirusius buvusius ministrantus, kaip antai Mindaugą Tamošiūną, orkestro „Trimitas“ (nuo 1986 m. „Oktava“) meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą, sukūrusį roko oratoriją „Ugnies užkalbėjimas“, 1980 m. gavusį nusipelniusio artisto vardą, taip pat – žinomą futbolo žaidėją ir trenerį Henriką Markevičių.
Ministranto pareiga labai graži, kilni, auklėjanti žmogų. Reikia turėti valios ir anksčiau atsikelti, susitvarkyti, skubėti į bažnyčią, o paskui – nepavėluoti į mokyklą. Mokykloje sovietinės okupacijos metais ne retai tekdavo išgirsti patyčių, įvairių psichologinių spaudimų, „perauklėjimo“ pokalbių. Kartais nukentėdavo net tėvai. Tačiau daugeliui ministrantų tarnavimas prie altoriaus atvėrė kelią prasmingam gyvenimui, nesvarbu kad ir sunkesniam. Tad tegul nuoširdus prisiartinimas prie Dievo altoriaus nuskaidrina mūsų visų būtį, artindamas Lietuvos dvasinio prisikėlimo aušrą.
Atgal
