Religija
01 25. Kodėl vėtroje nelinksta ąžuolai?..
Vytautas Paliukaitis
Lietuvos teritorija šimtmečių bėgyje keitėsi – tai padidėdavo, tai stipriai sumažėdavo. Per tuos laiko klodus visada užtekdavo patriotų, gynusių savo šeimas, namus. Pasiryžusieji geriau žūti kovojant su nuožmiais atėjūnais ir užpuolikais negu gėdingai pasiduoti, šiandien tapo pavyzdžiais, ypač auklėjant naująją atgimusios mūsų valstybės kartą.
Šįkart bandysiu gerbiamus skaitytojus supažindinti su dešimtmečiais susiformavusiais savo apmąstymais apie bažnyčią ir jos ypatingą svarbą visuomenės gyvenime. Vieta, kurioje mes, katalikai, pajuntame kaip niekur kitur visišką ramybę. Tarsi sustoja laikas. Nuslenka vis daugiau ar mažiau slegianti rūpesčių našta, grįžta viltys padaryti daugelį neužbaigtų darbų, kurie sutvirtintų tautą.
Per du paskutiniuosius šimtmečius Lietuvos katalikai patyrė tiek išbadymų, kad mums, XX amžiaus antroje pusėje kaime augusiems vaikams, vyresniųjų, karo metais lankiusių bažnyčią, pasakojimai užpildė „baltas dėmes“ istorijos vadovėliuose. Zapyškio parapijos kunigas pamoksluose kreipdamasis į gyventojus akcentuodavo: didesnės tarpusavy kovojančios šalys stengiasi sunaikinti mūsų tautą; stenkitės užauginti ne vieną ar du vaikus, bet penkis, šešis. Tik tuomet Lietuva išliks.
Apie 1955-uosius iš Kulautuvos į šią parapiją persikėlė kun. Jonas Gribulis, kuris dažnai pavaduodavo vietinį bažnyčios kleboną; jis, nors ir labai darbštus, nebesuspėdavo atlikti šimto darbų – lankė silpnus ligonius, sutvirtindavo jaunavedžių santuokas ir kt.
Buvusioj didelėj klebonijoj įsikūrė septynmetė mokykla. Pertraukų metu aš jau ėmiau galvoti, jog juoda sutana vilkintis kunigas tikriausiai yra ir rašytojas. Rankose laiko knygą, ir vis pasuka žilstelėjusią galvą į apačioje tyliai srovenantį Nemuną. Tik po dešimties, penkiolikos metų, lankydamasis jo darbo kambaryje sužinojau apie J.Gribulio išverstas iš lenkų kalbos knygas, iš stovėjusios ant stalo tais laikais populiarios spausdinimo mašinėlės ištraukęs lapą paaiškino: „Vaizdeliai iš Zapyškio apylinkės gyvenimo...“ Man atsisveikinant trumpai tarė: „Buvo atvažiavęs iš Kauno atsakingas už ateistinį darbą, siūlė viešai atsisakyti kunigystės“...
XIX a. tautos išsilaisvinimo idėjas gynęs kun. A.Mackevičius vadovavo sukilėliams valstiečiams. Lietuvos pravoslavinimo kryptis siekė išstumti katalikų tikėjimą. Kaip būtų atrodžiusi mūsų žemė po keleto dešimtmečių, jei ir toliu nebūtų pasipriešinta cerkvių statybai? Vyskupas M.Valančius ir ryškia teatro žvaigžde sužėrėjęs dvasininkas Vaižgantas pasirinko tautos švietimo kelią.
Gyva legenda šalia mūsų. Kai Arkikatedros prieigose pamatau Monsinjorą Alfonsą Svarinską, įveikusį nežmoniškas kliūtis, susimąstau. Kaip ąžuolą, jį ne kartą bedieviai buvo išrovę iš gimtosios žemės, bet jo šviesioje asmenybėje susilydė milžiniška visos tautos dvasingumo galia. Vilniečiai gali didžiuotis, kai tokie neįveikiami, vedantys tautą tiesiais keliais žmonės, išlieka kuklūs, nekrauna materialinių vertybių.
Atgal
