Religija
08.03. Susitikimai: mons. Juozapas Antanavičius, vargonininkas Rimantas Čekelis
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2018 m. liepos 23 d. į Panevėžio Šv. Juozapo globos namus, aplankyti mons. Juozapo Antanavičiaus atvyko prieš 30 metų Panevėžio Katedroje vargonininku dirbęs Rimantas Čekelis. Šv. Juozapo globos namai – ilgametė Katedros klebono mons. Juozapo Antanavičiaus idėja. Ne tik idėja, bet ir paaukota ženkli suma jų statybai. Tai vienintelė tokio pobūdžio įstaiga mieste, atidaryta 2009 m. sausio 9 d., kurioje gali gyventi 80 vienišų pagyvenusių asmenų, kurioje dabar gyvena ir namų įkūrėjas monsinjoras Juozapas Antanavičius.
Vargonininko atvykimas iš Vilniaus ir prasmingas ne vieną valandą užtrukęs mons. Juozapo Antanavičiaus ir Rimanto Čekelio pokalbis, skatina žvilgterėti į vargonininko kelią, atvedusį prie vargonų į Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedrą.
Rimantas Čekelis „nusikaltėlis“
Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo studentas Rimantas Čekelis su dviem savo bičiuliais 1973 m. naktį iš vasario 15-osios į 16-ąją, Vilniuje priklijavo daug jų pačių ranka parašytų atsišaukimų – lapelių su šūkiais: „Laisvė Lietuvai!“, „Laisvė jaunimui!“, „Tegyvuoja Vasario 16-oji!“, „Vasario 16-oji –tautos šventė!“ „Vasario 16-oji – valstybinė šventė!“, „Šalin bolševikus!“ ir pan. Jau po poros mėnesių saugumas jaunuolius išaiškino. Kadangi Rimantui jau buvo 18 metų, o kitiem dviem dar tik po 17, tad jų, kaip nepilnamečių, neteisė. Be to, visą kaltę prisiėmė Rimantas. Nepilnamečius išmetė iš technikumo, o Rimantas Čekelis LTSR Aukščiausiojo teismo sprendimu buvo nubaustas 3 metams griežto rėžimo ir pasiųstas į lagerius „perauklėjimui“.
Rimantas kalėjo Mordovijoj ir Permės srityje: siuvo darbines pirštines, dirbo prie lygintuvų gamybos, kūriku. Kadangi buvo ir laisvo laiko, tad lageryje daug ir artimai bendravo su ukrainiečiais: garsiu poetu Vasilijum Stusu (Vasilij Stus), Rucho įkūrėju Večislavu Černovilu (Večislav Černovil) ir kitais.
Bendravo ir su lietuviais: būsimuoju signataru Liudu Simučiu, žinomais partizanais Petru Paulaičiu ir Justinu Gimbutu bei daugeliu kitų. Ypatingai svarbi bendrystė buvo su Paulimi Petroniu, kuris Rimantą mokė lotynų kalbos ir liturgijos pagrindų. Sovietų valdžiai išvaikius saleziečius iš Vytėnų, ten gyvenęs ir darbavęsis P. Petronis, nebespėjo įstoti į Šv. Bosko saleziečių kongregaciją. Nors ir netapo jos nariu, tačiau save laikė saleziečiu.
Sugrįžus į Lietuvą.
Grįžęs į Lietuvą R. Čekelis pusę metų buvo Anykščių saugumo priežiūroje ir iš gimtųjų Skiemonių be jų leidimo niekur negalėjo išvykti.
Nuo 1977 m. dirbo vargonininku Butrimonyse, Siesikuose, Griškabūdyje, Švėkšnoje, Palangoje, o 1983 m. įstojo į Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos fakultetą, Chorinio dirigavimo katedrą.
Muzikinių pagrindų kaupimas.
Iki įstojant į Konservatoriją vyko privatus pasirengimas. Dirbdamas vargonininku Siesikuose pusę metų gyveno klebonijoje ir klebonas Medardas Dunda SJ jį mokė grigalinio choralo. M. Dunda Paryžiuje buvo įgijęs grigalinio giedojimo pagrindus ir juos Lietuvoje perdavė jaunimui.
Vargoninkaudamas Griškabūdyje, R. Čekelis pusantrų metų važinėjo į Kauną pas vargonininką Pranciškų Beinarį. Šis buvo baigęs vargonininkų mokyklą „Schola cantorum“ Paryžiuje.
Tad turėdamas tokius tvirtus pagrindus R. Čekelis, kaip jau minėta, 1983 m. įstojo į Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos fakultetą, Chorinio dirigavimo katedrą.
Rimantas Čekelis – vargonininkas
Rimantas Čekelis 1987 m. baigęs mokslus, buvo paskirtas Rumšiškių kultūros namų meno vadovu. Ignoruodamas paskyrimą, pradėjo dirbti vargonininku Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kurioje tuo metu klebonavo būsimasis vyskupas Juozas Tunaitis (1928 10 25–1954 09 12–1991 05 19–2012 06 01). Kadangi turėjo gerus pagrindus, tad drąsiai ėmėsi vargonauti – šis darbas – tai senos ir pagrindinės svajonės įgyvendinimas. Darbas sekėsi gerai – visi buvo patenkinti.
Vieną dieną kun. J. Tunaitis pasikvietė vargonininką ir pranešė, kad buvo atvažiavę saugumo darbuotojai ir pareikalavo, kad R. Čekelis kuo greičiau būtų atleistas iš vargonininko pareigų. Kleb. J. Tunaitis vargonininkui pasakė – nieko negaliu padaryti. Po J. Tunaičio kalbos Rimantas nuėjo į Saugumo komitetą aiškintis. Jam buvo pasakyta: „Visur – mažuose miestuose – gali dirbti, išskyrus Vilnių“.
„Išprašytas“ iš Vilniaus – priimtas mons. J. Antanavičiaus.
Ir taip 1988 m. Rimantas atsidūrė Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedroje, kurioje klebonavo mons. Juozapas Antanavičius. Monsinjoras nekreipė dėmesio į priversto palikti Vilnių vargonininko kelio į Panevėžį priežastis.
Rimantas Čekelis Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos namuose Panevėžio su iš Skapiškio kilusia s. Dalia Liutkevičiūtė PAMI
.JPG)
Monsinjoras Juozapas Antanavičius (viduryje), dešinėje – vargonininkas Rimantas Čekelis, kairėje – slaugytojos padėjėja Sigita Nemanienė
Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Buvo priimtas, sudarytos sąlygos gyventi (R.Čekelis gavo puikų kambarį antrajame klebonijos aukšte) ir darbuotis. Rimantas vadovavo 4 kolektyvams: jaunimo chorui; nedideliam Votyvos chorui (tai daugiau ansamblis 10–12 giesmininkų), Sumos mišriam chorui, Vyrų ansambliui (10–12 dainininkų). Tad darbo buvo labai daug, ypač šeštadieniais. Kartais tekdavo dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Be to, daug laiko skyrė muzikinių kūrinių paieškai, repeticijoms. Vargonininkas prisimena geranoriškus choristus.
Rimantas Čekelis Panevėžyje vargonavo pusantrų metų, tad teko pažinti ir Katedros kleboną bei tuo metu ten dirbusius vikarus: kun. Saulių Filipavičių ir kun. Stasį Kazėną SJ.
Rimantas prisimena, kad monsinjoras buvo labai energingas, santykiai buvo darbiniai, draugiški. Klebonas pasikviesdavo išgerti kavos, buvo mandagus, dėmesingas. Nors jau prabėgo 30 metų, išlikę nepamirštami prisiminimai apie visą parapiją, džiaugsmas, kad Mišiose būdavo daug žmonių, kad Katedros klebonas mokėjo bendrauti su žmonėmis.
Monsinjoras J. Antanavičius jaunam vargonininkui paliko sumanaus šeimininko įspūdį – mokėjo tvarkytis ir viskas tarsi buvo „sustyguota“.
Prasidėjus Sąjūdžiui vargonininkas Rimantas Čekelis sugrįžo į Vilnių – sovietinis saugumas jam jau nebeturėjo įtakos.
Susitikimas po 30 metų
Liepos 23 dienos pietų metu kalbos netrūko nei vienam. Prisiminti pažįstami dvasininkai, kalbėta apie chorus ir geranoriškus giedotojus. Monsinjoras pasakojo apie savo darbus su aklaisiais, maldaknygių jiems leidybą, paveikslėlių su šventųjų atvaizdais ir maldelėmis spausdinimą ir jų dalijimą įvairiuose renginiuose. Kalbėjo ir apie savo skaudžiausią išgyvenimą: nepavykusią stuburo išvaržos operacija, kuri jį prikaustė prie lovos.
Tačiau nepaisant tokios situacijos, buvo smagu klausyti, kad mons. J. Antanavičius pilnas įvairių veiklos planų. Pasidžiaugė nuostabia Šiaulių universiteto mokslininke doc. dr. Irena Ramaneckiene, ne tik jį lankančia, bet ir skatinančia realizuoti idėjas.
Te Aukščiausiasis duoda monsinjorui Juozapui Antanavičiui gerų talkininkų ir jėgų įgyvendinti visus sumanymus.
Atgal
