Religija
06 06. Kunigas Jonas Kastytis Matulionis SJ: atsiminimų mozaika (1 dalis)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Jonas Kastytis Matulionis (1931 02 10–1980 10 31–2015 01 12) – kunigas, jėzuitas, dainininkas (tenoras), pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu (1992), Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1999), (šie apdovanojimai saugomi Jėzuitų archyve Vilniuje). Manydamas, kad kai kurie žmonės nepelnytai užmirštami, o neverti – apdovanojami – Nepriklausomybės medalio (2000) atsisakė.
Kastytis Matulionis. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės, dr. Vytautės Eidukaitienės ir Birutės Žemaitienės archyvų ir Valdo Lunecko nuotraukos
Šimonys – Kupiškis – Vilnius
Jonas Kastytis Matulionis gimė 1931 m. vasario 10 d. Šimonių valsčiaus Pelyšių kaime (Kupiškio r.) Emilijos ir Leono Matulionių šeimoje, jauniausias – septintas vaikas šeimoje.
Baigęs Šimonių pradinę mokyklą, mokėsi Kupiškio gimnazijoje, kur išryškėjo jo literatūriniai ir muzikiniai gabumai: garsėjo kaip poetas, dainininkas, solistas. Anksti netekus tėvų, kilo grėsmė tolesnėms studijoms, tačiau vyresnės seserys Adelė ir Albina padarė viską, kad mylimas brolis galėtų siekti mokslo.
1950 m., baigęs Kupiškio vidurinę mokyklą (1997 m. jai suteiktas Lauryno Stuokos – Gucevičiaus vardas, 2000 m. tapo gimnazija), įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Istorijos-Filologijos fakultetą (1968 m. fakultetas reorganizuotas į du atskirus fakultetus) ir iki 1955 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, kartu (1952–1956) mokėsi dainavimo meno Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume pedagogės Sofijos Matijošaitienės klasėje.
Tame pačiame VU Istorijos-Filologijos fakulteto kurse mokėsi daug gabių studentų, kurių vardai vėliau tapo žinomi visai Lietuvai – Janina Degutytė (1928 07 06–1990 02 06), Meilė Kudarauskaitė, Bronius Savukynas (1930 01 05–2008 04 20)... Specialų kursą jiems skaitė lietuvių literatūros klasikas prof. Vincas Mykolaitis-Putinas (1893 01 06–1967 06 07).
VU diplomantai – akademinio choro dainininkai. Antroje eilėje iš kairės pirma – Birutė Raginytė (Žemaitienė), trečioje eilėje iš dešinės antras Jonas Kastytis Matulionis. Priekyje – viduryje stovi choro dirigentas, kompozitorius Pranas Sližys
Jonas Kastytis laisvas nuo mokslų valandas skyrė poezijai, klasikinei muzikai ir maldai. Jis dainavo VU akademiniame chore. Skapiškietė dr. Vytautė Širvinskaitė – Eidukaitienė taip pat dainavusi chore, prisimena, kad Kastytį Matulionį choristai vadino „Karvelėliu...“ ir ne tik už akių, bet taip pašauktas jis atsiliepdavo. O ši pravardė atsirado dėl jo atliekamos dainos „Karvelėli mėlynasai“. Vytautė pasakoja, kad susitikę ne tik studijuodami, bet ir vėliau – jie kalbėdavo kupiškėniška tarme. Mena, kad Kastytis buvo tiesmukas, netgi stačiokas – kupiškėniško charakterio – teigia Vytautė Eidukaitienė, o kadangi buvo nedidelio ūgio, tai nei jis merginoms rūpėjo, nei jam jų reikėjo... Visus žavėjo tik nuostabus Kastyčio balsas...
30 metų VU akademiniam chorui vadovavęs choro dirigentas, kompozitorius, vargonininkas, pedagogas Pranas Sližys (1915 12 16–2004 02 15) yra sukūręs daug giesmių kun. J. K. Matulionio žodžiais, tačiau saugumo sumetimais kunigo pavardė nebuvo nurodoma. Tik 1995 m. kai kompozitorius P. Sližys išleido savo kūrybos rinkinį „Mišios. Giesmės. Dainos“ – ten nurodyta kun. Kastyčio – žodžių autoriaus – pavardė.
Birutė Raginytė – Žemaitienė
Pedagogės Birutės Raginytės – Žemaitienės prisiminimai
Pedagogė Birutė Raginytė – Žemaitienė, 1950–1955 metais VU studijavusi Gamtos mokslų fakultete, nuo pirmojo kurso įsijungė į universitete bei už jo ribų plačiai skambėjusį kompozitoriaus Prano Sližio vadovaujamą VU akademinį chorą. Čia susipažino ir su Jonu Kastyčiu Matulioniu, kuris akademinį chorą pradėjo lankyti irgi nuo pirmojo kurso.
Chore dainavo būsimas rašytojas Algimantas Baltakis, Teofilio Tilvyčio (1904 01 28–1969 05 05) sūnus Valentinas Tilvytis (1931 11 05–1993 06 26), būsimasis kalbininkas, vertėjas Algis Sabaliauskas ir daugelis kitų. Birutė prisimena, kad Kastyčio solo atliekamas „Karvelėli, mėlynasai“ skambėjo įspūdingai.
Nors Kastytis su mergaitėmis nebendravo, tačiau rado bendrą kalbą su ja ir choro vadovu. Jie susitikdavo ne tik penktadieniais, bendrų repeticijų metu (atskiriems balsams repeticijos vyko įvairiomis savaitės dienomis centrinių rūmų Aktų salėje), bet ir išleidžiant diplomantus – akademinio choro dalyvius. Su VU akademiniu choru koncertuota Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), Minske. Deja, visose Birutės išsaugotose to meto choristų nuotraukose J. K. Matulionis, būdamas labai kuklus, visada atsistodavo gale ir matyti tik jo kaktos dalis...
Birutė pasakoja, kad itin šilti santykiai su būsimu kunigu susiformavo penktame kurse, ruošiant choro vadovui atsisveikinimo dovaną. Parengti dovaną buvo patikėta Birutei ir Jonui Kastyčiui. Ji surado menininką, kuris medyje išraižė choro panoramą, su priekyje stovinčiu choro vadovu Pranu Sližiu, pirmųjų eilių choristų veidai buvo gerai matyti, tolimesnių – labai blankiai. Birutė prisimena, kad ruošiant dovaną choro vadovui, Kastytis labai jaudinosi – artėjo valstybiniai egzaminai. Jaudinosi ne tik dėl ligos – buvo susirgęs, bet turėjo dar ir širdies graužatį. Jis Birutei sakė: „Aš marksizmo nelaikysiu!” Į Birutės pastebėjimą, kad negausiąs diplomo, Kastytis atsakė: „Na ir kas, man jo nereikės! Aš stosiu į Kunigų seminariją! O jei išlaikysiu – manęs į Kunigų seminariją nepriims!“ Birutė sako, kad jis taip kalbėjo protestuodamas prieš esamą santvarką jausdamas didžiulį dvasinį pergyvenimą. Birutė sakė: „Jonyti (kartais jį vadino Jonyčiu, kartais Kastyčiu), ką tu tada darysi?“ Kastytis atsakęs: „Eisiu dirbti“. Jautriai pergyvendamas Kastytis Birutei yra kalbėjęs apie savo seseris, kurios nesulaukia iš jo paramos: „O aš kaip ubagas, taip ir ubagas. Nieko neturiu, negaliu joms padėti!“
1954 m. Rygos valstybinio universiteto salėje solo „Karvelėli, mėlynasai“ atlieka Kastytis Matulionis, pritariant Vilniaus universiteto akademiniam chorui
Po daugelio metų Birutė kun. J. K. Matulionį SJ susitiko Vilniaus arkikatedroje. Jis pasakęs: „Mano svajonė išsipildė – esu kunigas!“ Birutė padovanojo didžiulę puokštę raudonų rožių: „Neteko pasveikinti įšventinto į kunigus, tad dabar, nors ir pavėluotai, nuoširdžiai sveikinu tapus kunigu“.
Iš Utenos, kur Birutė mokytojavo, buvo atvažiavusi ir į Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią, kurioje vikaravo kun. Kastytis. Ji prisiminė, kad tada kunigas sunkiai vaikščiojo. Po kun. J. K. Matulionio SJ organizuoto Kūčių vakaro renginio, dar pabendravo. Kunigas pasiguodė, kad skauda rankos, blogai jaučiasi, pergyveno dėl savo šeimos: seserų, paminklo tėvams, kad negali nuvažiuoti į taip išsiilgtus Šimonis. „Mane tikriausiai į Šimonis nuveš, kai Dievulis pasišauks į Amžinybę“, sakė kunigas Kastytis.
Kelias į Kunigų seminariją
Baigęs mokslus Vilniaus universitete, 1955 m. Jonas Kastytis Matulionis bandė stoti į Tarpdiecezinę Kunigų seminariją Kaune, tačiau nesėkmingai.
1956 m. įstojo į Vilniaus konservatoriją ir tais pačiais metais respublikiniame vokalistų konkurse Vilniuje laimėjo I-ąją vietą. Šį konkursą mena choro “Sodžius” veteranas Mykolas Usonis: “Jis dainavo...kaip ne kartą be pastangų ar įtampos pademonstravo viršutinę “do” (visų tenorų siekiamybę!) su ilgiausia fermata, tyriausiu sidabrinio varpelio tembru. Toks dainavimas, suprantama, sukėlė didžiules ovacijas Konservatorijos didžiojoje salėje ir vertė Kastytį lyginti su legendiniu Enrike Karuzo – tokią nuomonę girdėjau ne kartą ir ne iš vieno vokalą išmanančio klausytojo. Skaudu darosi suvokiant, kokį talentą okupantai sužlugdė...“
Kartu su kitais jaunais talentais - Elena Čiudakova (1925 05 01–1973 04 07), Elena Saulevičiūte Zabulėniene (1927 04 17–2006 05 21), Leonidu Muraška (1924 08 27–2009 03 09) – Jonas Kastytis Matulionis buvo išsiųstas į sąjunginį konkursą Maskvoje, kur jo lyrinis dramatinis tenoras taip pat pelnė pripažinimą (1956, 1957).
Kastytis Matulionis (viduryje) Leningrade 1954 m. su Vilniaus universiteto akademinio choro dainininkėmis. Kraštinė dešinėje Vytautė Širvinskaitė (Eidukaitienė), kairėje – Vanda Venclovaitė
Studijos konservatorijoje sekėsi puikiai. J. K. Matulionio balsą lavino ir scenos paslapčių mokė žymūs profesoriai, garsūs Lietuvos atlikėjai.
Trečiajame kurse J. K. Matulionis buvo pastebėtas giedant bažnyčiose. O 1958 m. per Velykų šv. Mišias jis giedojo tėviškės – Šimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Sugrįžęs į Vilnių sužinojo, kad pašalintas iš konservatorijos už „nepaprastai didelę gėdą ir nešlovę, užtrauktą konservatorijai ir visam pažangiam jaunimui“.
Pašalintas iš konservatorijos dirbo bibliotekose: Muzikos, Respublikinėje, Vilniaus universiteto, tačiau dėl politinių motyvų būdavo atleidžiamas, nes nuolat buvo persekiojamas. Tarkim, Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriui Tornau iš darbo atleisti J. K. Matulionį liepė saugumas. Įsidarbino Teatro ir muzikos muziejuje, vėliau – Paveikslų galerija paverstoje Vilniaus katedroje ir puikiai išmanydamas šios vietos reikšmę, Kastytis ne tik stengėsi lankytojams atskleisti ir parodyti šventovės likimą istorijos vingiuose, bet ir pradėjo statyti naują – savo širdies katedrą. Okupacinei valdžiai nebekleidžiant dirbti valstybinėse įstaigose, Vilniaus Šv. Onos bažnyčios klebonas Jonas Morkūnas (1918 11 18–1945 10 28–2004 09 30), taip pat Kupiškio krašto žmogus, priėmė zakristijonu. Čia Kastytis dirbo trejus metus, kartu mokydamasis Pogrindžio kunigų seminarijoje, kurią baigus 1980 m. spalio 31 d. Bijutiškio Šv. Onos bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius (1920 08 20–1944 03 25–1957 12 25–2000 05 28) įšventino į kunigus.
1954 m. Vilniaus universiteto akademinio choro dalyviai Rygos zooparke. Priekyje, viduryje su skrybėle stovi K. Matulionis
Visi nustebo, kai išvydo, kad Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje buvęs jos zakristijonas Jonas Kastytis aukoja šv. Mišias! Susirinkusieji tąsyk pamanė, kad įvyko kažkoks nesusipratimas.
Jonas Kastytis suradęs vienminčių būrelį, padėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", nors puikiai suprato, kuo rizikuoja. Pradėjo važinėti į Bijutiškį pas Lietuvos jėzuitų provincijolą t. Joną Danylą (1905 11 04–2000 10 31). Jo pavyzdžio paskatintas K. Matulionis 1977 m. įstojo į pogrindyje veikusią Jėzaus Draugiją ir 1992 m. davė amžinuosius įžadus.
Kunigo darbas Kybartų parapijoje
1980 m. įšventintas į kunigus tarnystę Dievui ir žmonėms atliko eidamas vikaro, dvasios tėvo bei kapeliono pareigas. Vikaravo Kybartuose Eucharistinio Išganytojo parapijoje, talkindamas tuometiniam klebonui kunigui Sigitui Tamkevičiui, kuris jį priėmė, nors žinojo, kad baigęs Pogrindinę kunigų seminariją ir nepaisė Religijos reikalų komiteto nurodymų (be kurio žinios kunigai į parapijas nebuvo skiriami). Kai kun. S. Tamkevičiui saugumo darbuotojai pasakė, kad jis priėmęs apsišaukėlį, arkivyskupas prisimena atsakęs, - tegul tarybiniai darbuotojai džiaugiasi, jog parapijoje dirba netikęs kunigas, ir vikaro neatleido. O kun. J. K. Matulionis drąsiai bažnyčioje ir už jos ribų skelbė Dievo Žodį.
Būsimasis arkivyskupas kunigą Kastytį laikė idealistu, labai uoliu, supratingu ir sumaniu talkininku ir bažnyčioje, ir pogrindyje. Juo klebonas pasitikėjo, pavesdamas įvairiausių užduočių ir kunigas Kastytis jo neapvylė. Kunigas tiko ir parapijos žmonėms, mokėjo bendrauti su jaunimu. „Pasak arkiv. S. Tamkevičiaus, Kybartuose tada nors trumpą laiką buvo toks šviesuliukas, be to, labai optimistiškas savo darbe, tarnystėje pasiaukojęs. Kai kleboną areštavo, dar kurį laiką kun. J. K. Matulionis Kybartuose tarnavo, o už 1984 metais čia surengtą Vėlinių procesiją iš bažnyčios į miestelio kapines, giedant Visų Šventųjų litaniją, nepaklusnus kunigas buvo suimtas “ – rašoma nekrologe XXI amžiuje.
Kunigo pastoracinį darbą pertraukia KGB: saugumo rankose
Kun. Jonas Kastytis Matulionis net du kartus kalintas saugumo (suimtas 1976 m. spalio mėn. , vėliau, – 1984 m. jau būdamas kunigu).
Pirmąsyk už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ kalintas Vilniaus KGB rūmuose ir nuteistas trims metams lygtinai.
Antrąkart – už Kybartuose 1984 m. lapkričio 1-osios proga surengtą procesiją iš Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios į miestelio kapines, giedant Visų Šventųjų litaniją: Vėlinių išvakarėse procesijoje su parapijiečiais ir vaikais, nešančiais žvakutes, eidami į kapines ir pereidami gatvę “sustabdė” eismą (vairuotojai, norėdami praleisti gražią eiseną, sustabdė mašinas). Tad nepaklusnus kunigas, neleistinoje vietoje “sustabdęs” eismą buvo suimtas.
Kun. Kastyčio Matulionio SJ iškilmingų šv. Mišių 1981 metais Žolinėse - tėviškėje – Šimonyse jo paties nupieštas paveikslėlis
Teistas 1985 m. sausio 17-18 d. Vilniuje LTSR Aukščiausiojo teismo. Paskutiniame žodyje kunigas kaltu neprisipažino, nesigailėjo, kalbėjo, kad visur, kur tik jis bus, stengsis gerai atlikti savo, kaip kunigo, pareigą. Teismo nuosprendis - treji metai laisvės atėmimo, - bausmę atlikti bendro režimo lageryje. Išvežtas į Smolensko srities Anachovo lagerį, po aštuonių mėnesių amnestuotas.
Po amnestijos 1985 m. birželio 19 d. iš Sibiro sugrįžo į Vilnių.Kadangi kunigas buvo rimtas ligonis, lageryje jam pripažino pirmą invalidumo grupę, be to, straipsnis, pagal kurį jis buvo teistas, įėjo į amnestiją – tad jis ir buvo paleistas.
Jo sugrįžusio, iškankinto – nebepažino parapijiečiai, o kun. J. Kastyčiui Matulioniui Šv. Mikalojaus bažnyčioje pradėjus aukoti šv. Mišias visi, tuomet buvę bažnyčioje, verkė. Kaip rašo Vytautas Visockas „Kunigas J. Matulionis stovėjo prie altoriaus išsekęs, bet nepalaužtas... Bažnyčia verkė, ašaros ritosi pačios, nesulaikomai... Verkė moterys ir jaunimas, nesigėdydami braukė ašaras vyrai, tyliai raudojo senutės. Žodžių nereikėjo – visi matė, ką reiškia sovietinio lagerio siaubas. O jis ten išbuvo tik aštuonis mėnesius... Po Evangelijos kunigas pasakė vos keletą minčių, bet kiekvienas jo žodis buvo tikras, išgyventas... „Jei žmonės tikrai tikėtų ir mylėtų Dievą, nebūtų lagerių, nebūtų to siaubo, kurį aš mačiau“, – kalbėjo kun. J. Matulionis. Prisiminė kun. Alfonsą Svarinską, kun. Sigitą Tamkevičių ir visus, kenčiančius už tikėjimą, ragino žmones melsti jiems Dievo palaimos, stiprybės ir laisvės. Jaunimas su džiaugsmu sveikino grįžusį kalinį. Po šv. Mišių dar daug kas norėjo su kun. J. Matulioniu susitikti, pasikalbėti, bet kunigas žadėjo visus vėliau aplankyti, nes dabar turįs prisistatyti į miliciją ir nors kiek pailsėti. Jis kalbėjo: „Dar bus laiko, susitiksime. Noriu aplankyti seserį ir nuraminti artimuosius, jie daug prisikentėjo“.
Birželio 23 dieną, sekmadienį, kunigas aplankė Kybartus. Jaunimas ir suaugę sveikino grįžusį savo kunigą, o jis visiems dėkojo už maldas ir žadėjo netrukus vėl visus aplankyti. Praėjo vos savaitė, ir žinia – areštuotas kun. J. K. Matulionis.
Įrašas ir piešinys kitoje paveikslėlio pusėje
Birželio 26 dieną, apie 12 val., kai kunigas namuose ruošėsi laikyti šv. Mišias, į butą atėjo du nepažįstami vyrai ir užsipuolė buvusį kalinį, kodėl jis neprisiregistravęs. Kun. J. Matulionis paprašė nekviestus svečius prisistatyti. Atvykusieji parodė dokumentus – saugumiečiai. Kunigui paaiškinus, kad dokumentai tvarkomi, jau buvęs milicijoje (o visi žino, kad sovietinėje santvarkoje per dieną niekas neprisiregistravo), čekistai jam įsakė rengtis ir eiti su jais išsiaiškinti. Saugumiečiai leido šeimininkei įdėti dienai maisto, sakė, jog pirmą dieną jam valgyti niekas neduos. Buvo aišku, kad kun. J. Matulionis vėl areštuojamas. Daugelis dar vylėsi, kad tai nesusipratimas, klaida, išsiaiškins ir paleis, bet dienos bėgo, o jis sėdėjo Lukiškių kalėjime. Ir vėl su kriminalistais! Saviesiems pasakė, kad naujo teismo nebus, nes jis jau nuteistas, o už ką paleistą kunigą vėl suėmė, taip ir nepaaiškino, tik vienas iš čekistų replikavo: „Vos spėjo grįžti, ir jau suruošė naują demonstraciją!“ Nejau ir šiltas tikinčiųjų grįžusio kunigo sutikimas laikomas nusikalstama „demonstracija“?
Tad po savaitės laisvės – birželio 26 d. – vėl suimtas ir už bendradarbiavimą “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje” išsiųstas į Užbaikalę, įkalintas Novo-Orlovsko (Čitos sritis) lageryje. Ar gali dar būti didesnis pasityčiojimas – leisti pajusti laisvės jausmą ir net nepailsėjusį, neatgavus jėgų, labai išsekusį, faktiškai vos gyvą grąžinti į lagerio košmarą?!– rašė V. Visockas. Laiške iš lagerio kunigas rašė: „Dievo ranka nuostabiai vedė ir globojo. (Vienas kriminalinis nusikaltėlis, pamatęs sustingusį,be šiltesnio drabužio kunigą, jo drebančius pečius apdengė savo apsiaustu...) Buvo ir džiaugsmo, ir atgailos valandų. Nepažįstami sutikdavo taip, tarsi kas būtų pranešęs, kad atvažiuoja kunigas. Parodydavo pagarbą, pasidalydavo reikalingiausiais dalykais... Tik vienas Dievas taip rūpinasi sutvertuoju žmogumi“. Po ilgos kelionės jis buvo taip nusilpęs, jog teko paguldyti į ligoninę, kur geraširdė rusė savo laikomos ožkos pienu jį atgaivino.
Trejus metus kalėjo kameroje tarp penkiasdešimties kriminalinių nusikaltėlių. Keisčiausia, kad iš šitų žmonių – recidyvistų – smurto nepatyrė, netgi jie sugebėjo suprasti, kas yra „sviaščenik“- dvasininkas. Kaip rašo Benjaminas Žulys, “kun. Kastytis savo maldomis, pokalbiais į savo pusę patraukė nusikaltėlius. Jie klausėsi jo šv. Mišių, pamokslų, giesmių. Maža to, jie iš savo vatinių išpešioję po kuokštą vatos, pasiuvo kunigui vatinę liemenę. Kunigas džiaugėsi šių žmonių dvasiniu atsivertimu, gėrio ir dvasingumo siekimu (Dabar ši liemenė yra Marijampolės tremtinių muziejaus ekspozicijoje).”
Iš Domo Akstino pasakojimų
Nuo 1979 m. prasidėjusi Domo Akstino bendrystė su kunigu Kastyčiu Matulioniu tęsėsi iki pat jo mirties. Tad D. Akstinas ne tik turi ką papasakoti, bet kartu su žmona Snieguole Jurskyte – Akstiniene saugo kun. Kastyčio jiems patikėtus laiškus, atvirukus, „kišenines spaustuves“ (savo sukurtiems eilėraščiams pagamintus antspaudus) ir kitokius svarbius dalykus. Tad Domui Akstinui ir jo žmonai Snieguolei itin brangios šios kunigo Kastyčio Matulionio vertybės. Neeilinis kultūros vertybių puoselėtojas, intelektualas Domas Akstinas, pats būdamas aktyvus rezistencinės literatūros ir poezijos leidėjas, rinko ir išsaugojo partizanų atsišaukimus, tremtyje ir lageriuose sukurtus atvirukus, fotoalbumus, monografijas, religinio bei filosofinio turinio knygas.
D. Akstinas išskyrė kelias svarbias kunigo veiklos kryptis, pavadindamas jas unikaliomis ir svarbiomis visai Lietuvai ir visiems lietuviams išeivijoje.
Jis pasakojo, kad dar 1983 m. gegužės 6 d. šviesios atminties monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) teisme, būsimasis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ išdrįsęs tarti tiesos žodį, buvo suimtas. Kun. Kastytis, sugrįžęs į Kybartus, parengė atviruką. O vėliau kiekvieną mėnesį ruošdavo ir išleisdavo vis kitokį atviruką su S. Tamkevičiaus fotografija ir tekstu apie jo suėmimą, nurodant suėmimo datą ir vietą. Rugpjūčio mėnesio atvirukas pakliuvo į užsienį, o Vatikano spaudos agentūra, anot kunigo A. Svarinsko, išplatino jį 20 kalbų. Atvirukas pateko ir į Ameriką, kur Kunigų Šalpa išleido 100 000 egz. tiražu (vienoj pusėj atvirukas, kitoj – speciali kalinio S. Tamkevičiaus malda). Atvirukai buvo išleisti lietuvių ir anglų kalbomis, tad sekmadieniais po šv. Mišių lietuviai juos dalindavo visiems ne tik bažnyčioje, bet ir sutiktiems gatvėje. Šie atvirukai, kaip sako D. Akstinas, pelnė daug simpatikų Lietuvai.
1986 m. (tada kun. Kastytis buvo suimtas) Kopenhagoje susirinko Pabaltijo tautų atstovai su vėliavomis, plakatais. Viename jų kun. K. Matulionio portretas kunigiškais drabužiais ir įrašas „Laisvė Tėvui Matulioniui“. Pasaulis jau žinojo, kad kun. K. Matulionis suimtas. Kopenhagoje jau buvo plakatai, reikalaujantys paleisti Lietuvos politinius kalinius.
Laiškai
Unikalus kun. K. Matulionio buvimas kalėjime. D. Akstinas pasakoja, kad kunigui siuntė daug laiškų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų pasaulio šalių. Rašė vos sužinoję adresą... Kiekvieną laišką kunigas Kastytis fiksavo: kada gavo, kada parašė atsakymą. Iš Amerikos jam laiškus siuntė su adresato patvirtinimu apie gavimą. Nors toks laiškas siuntėjui kainavo gana daug, tačiau buvo garantija, kad laiškas pasiekė adresatą – tai yra kunigą Kastytį.
Atgal
