Religija
03 10. Ilgametis Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonas kan. Povilas Varžinskas (1 dalis)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Dvidešimt vienerius metus (1984–2005) Skapiškyje Šv. Hiacinto (Jackaus) administratoriumi dirbo kun. Povilas Varžinskas (1922 11 25–1948 12 19–2012 07 31). Skapiškiečiai jį mena, kaip itin nuoširdų kunigą. Aldona Kytrienė yra sakiusi: „Patys geriausi atsiminimai, nėra nuoširdesnio žmogaus negu buvo klebonas Povilas Varžinskas“. Kunigui dirbant Skapiškyje jam daug talkino Regina Šeikaitė Vizbickienė, išauginusi septynetą vaikų: atnešdavo šilto maisto, tvarkė bažnyčios šventorių, ravėjo jo gėlynus, prižiūrėjo ten palaidotų kunigų kapus. Be to, tvarkė kunigo P. Varžinsko ir bažnytinius drabužius.
Prie kunigo Felikso Eremino kapo Daujėnuose. Iš dešinės Daujėnų parapijos rezidentas garbės kan. Povilas Varžinskas, tuometinis Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas ir kunigų kapus Daujėnuose prižiūrinti Marytė Mėkelytė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Autorė dėkoja Dievui, leidusiam ne vienus metus bendrauti su kunigu, kai jis dirbo Skapiškyje, o vėliau – jau kanauninkui dirbant Daujėnuose. Tuomet ten vyko „Versmės“ leidyklos (vadovas Petras Jonušas) ekspedicija – buvo renkama medžiaga „Versmės“ leidžiamai Lietuvos valsčių serijai – monografijai „Daujėnai“. Su kun. P. Varžinsku visada buvo miela susitikti ir pakalbėti, pasidalinti džiaugsmais ir bėdomis, išgirsti įdomių pasakojimų.
Autorė, kaip itin brangų atisiminimą saugoja ir naudojasi kunigo padovanota „Elenchų“ knygele, bei kita padovanota literatūra. Tad šiame straipsnyje remsimės ne tik archyvine medžiaga, bet ir iš paties kanaunink išgirstais ir užsirašytais pasakojimais.
Prie kun. Vincento Baltrušaičio kapo Daujėnuose. Iš dešinės: Daujėnų parapijos rezidentas garbės kan. Povilas Varžinskas, tuometinis Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas
Garbės kanauninkas Povilas Varžinskas (1922 11 25–l948 12 19–2012 07 31)
Varžinskai
Biržų rajone buvo du Varžų kaimai –tik vieną tardami kirčiuodavo raidę „a“, o kitą – „ų“. Antrajame kaime gyveno du ūkininkai: Juozas Varžinskas ir Antanas Varžinskas, trečiasis ūkininkas daugiau priklausė Žvirgždės kaimui. Juozo Varžinsko sūnus Povilas vedė Blazarėnų šeimos (jų išaugo 4 vaikai: Ona, Elžbieta, Elena ir Jonas) dukrą Elžbietą.
Pirmojo pasaulinio karo metu Povilas Varžinskas, būdamas caro kariuomenėje, pateko į vokiečių nelaisvę. Elžbieta viena tvarkė ūkį – jai buvo didelis vargas ir nelaimė – nežinia, ar gyvas vyras. Jeigu nebūtų turėjusi vaikelio (dukra Veronika gimė 1912 m.), vyro brolių būtų išvaryta. Tačiau jie, norėdami iš marčios atimti žemę, prie pat gryčios pristatė savo namą. Iš belaisvės paleistas Povilas pėsčias parėjo iš Vokietijos. Jam sugrįžus broliai „nuleido sparnus“ ir nebesikėsino į žemę.
Kunigo Povilo broliai ir seserys
Povilas Varžinskas gimė 1922 m. lapkričio 25 d. Varžų kaime (Biržų r. ) Elžbietos Blazarėnaitės (1888–1968 12 09) ir Povilo Varžinsko (apie 1890–1948 10 10) ūkininkų šeimoje, trečias vaikas iš 4 išaugusių.
Jį, trečią vaikelį šeimoje, pakrikštijo tėvo vardu. Krikštijo Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje kun. Aleksandras Juočepis (1895–1920–1926 01 06). Jis pranašavo, kad tas vaikas bus kunigas – tą vėliau Povilui sakė tėvai, pasidžiaugdami, kad kun. A. Juočepis Krinčine pastatė „ubagyną“ –namą vargšams. Kun. A. Juočepio sveikata buvo silpna, tad jį iškėlė į Žemaitiją. Mirė būdamas altarista Akmenėje.
Prie kan. Jono Kriščiūno giminės kapų „Versmės“ ekspedicijos dalyviai. Iš dešinės Daujėnų seniūnas Stasys Mackevičius, tuometinis Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas, Daujėnų parapijos kunigas Garbės kanauninkas Povilas Varžinskas, dr . Aldona Vasiliauskienė ir „Versmės“ ekspedicijos Daujėnuose vadovas Antanas Šimkūnas
Elenos ir Povilo Varžinskų šeimoje, kaip jau minėta, jau buvo gimusi duktė Veronika, po jos sūnus, kurį pakrikštijo Povilu, o jam mirus, gimęs kitas sūnus vėl krikštytas Povilu. Reikia pasakyti, kad šis vardas šeimoje buvo tradicinis: senelis taip pat buvo Povilas. Gimus Povilui, Varžinskai sulaukė dar dviejų vaikelių – tad šeimoje augo trys broliai: Povilas, Jonas (gim. 1920 m. kovo 10 d.) ir Kazimieras (1925–1998 02 02) bei dvi seserys Veronika (1912 07 15–1998 03 10) ir Ona (1928 ?–1942).
Kadangi tėvai turėjo per 20 ha gerą ūkį, tai kunigo vaikystė prabėgo prie ūkio darbų. Visi vaikai ganė savo gyvulius: keturios – penkios karvės, prieauglis, avys; ganė ir kiaules, paršiukus, žąsis, antis. Visi kaimo piemenys ganydavo vienoje vietoje.
Be to, ravėjo daržus, padėdavo mamai, talkino ir kituose darbuose. Tėvai neleido vaikams neleido dykinėti, be darbo nelaikydavo, nes tada ir nebuvo kitokios tvarkos. Kol vaikai buvo maži, tol ūkio darbams buvo samdomi tarnai, vaikams užaugus – patys tarnaudavo.
Javus kuldavo talkomis. Baigus darbą – duodavo išgerti alaus. Sykį ištroškęs Poviliukas vietoj vandens išgėrė alaus. Jam buvo labai bloga. O motina pasakė: „Tai priminimas – perspėjimas, kad niekada negertumei“. Ir iš tikrųjų kun. Povilas Varžinskas tapo abstinentu.
Grupelė Panevėžio vyskupijos kunigų kan. P. Varžinsko laidotuvėse. Iš kairės: kan. Povilas Svirskis, kan. Juozapas Kuodis, kun. Kostas Balsys, kun. Vitalijus Kodis ir kun. Zenonas Navickas
Varžinskų ūkyje be gryčios buvo klojimas, tvartas, kurie stovi ir šiandieną, 1863 m. statyta klėtis (gryčia dar senesnė, senelių namo labai gerų medžių, geras stogas: anksčiau buvo dengtas šiaudais, vėliau – šiferiu), buvo ir jauja, o joje stovėjo mašina linams minti. Tėvai ją buvo įsigiję, nes ūkyje augino linus. Iš linų Varžinskai gaudavo geras pajamas. Linų džiovinimui dideliame kambaryje buvo krosnis, kitoj pusėj – buvo ratas, kurį sukdavo ir per tris velenus leisdavo linus – taip linai buvo minami. Be to, linus reikėdavo išbraukti (šukuoti) brauktuve.
Prieš pat karą Varžinskai įsigijo „grėbialką“, kurią traukdavo du ar trys arkliai, tad buvo lengviau per rugiapjūtę, šienapjūtę.
Sykį tėvai pasamdė darbui žmogų iš Krinčino, o tas sirgo džiova. Kadangi visi kartu valgė, jauniausioji dukrelė Ancytė (taip vadino jaunėlę Onutę) užsikrėtė. Ji pradėjo sirgti. Karo metu pėsti (apie 20 km.) ėjo į Biržus pas daktarus. Šie prirašė vaistų, deja, jų nebuvo ir Ancytė greit mirė. Palaidota Gulbinėnuose.
Vienas iš Varžinskų sūnų – Kazimieras, baigęs gimnaziją Pasvalyje, bandė stoti į seminariją. Išlaikė egzaminus. Sužinojęs saugumas bandė jį įkalbinti ir priversti dirbti okupantams, išdavinėti kurso draugus bei dėstytojus, taigi – padaryti šnipu. Kazimieras nesutiko, tad turėjo atsisakyti ir seminarijos. Neįstojęs į seminariją Kazimieras dirbo viename Pasvalio rajono kolūkių, po kurio laiko vedė iš Nemunėlio Radviliškio parapijos kilusią Onutę, vaikų nesulaukė. Kazimiero žmonos Onos motinaDaugytė – iš Radviliškio parapijos, jos brolis kun. t. Benvenutas (Julius Ramanauskas) OFM (1911 06 12–1938–1987 10 01), Amerikoje net 33 m. buvo „Aidų“ žurnalo administratoriumi.
Panevėžio kapinėse išsirikiavo palydintieji į paskutinę kelionę kan. P. Varžinską
Kazimieras, mokydamasis Pasvalio gimnazijoje, gyveno pas svetimą senutę – nuomavo iš jos kambarėlį. Vėliau Kazimieras iš jos nusipirko namelį, prie kurio buvo ir nemažas apie 20 arų sklypas, su įdubusia vieta (ten galėjo būti smegduobė). Tą namelį Kazimieras buvo užrašęs seseriai Verutei, ši gi užrašė broliui – kunigui Povilui. Kunigas tą namelį užrašė brolio Jono sūnui Pauliui, kuris pastatą gražiai suremontavo.
Veronika Varžinskaitė kaip vyriausia iš vaikų buvo tarsi antra mama, augino mažesnius brolius ir seseris. Ji mokėjo ir vyriškus ūkio darbus – akėjo... Tačiau liko savamoksle - ją kiek pamokė motina ir tėvas, mokėjęs vokiškai ir rusiškai. Veronika liko netekėjusi, tad brolį Povilą įšventinus į kunigus, visą gyvenimą jam šeimininkavo, keliaudama kartu po parapijas. Sesuo mirė kunigui Povilui Varžinskui klebonaujant Skapiškyje, palaidota tėviškėje, Gulbinėnų parapijos kapinėse.
Kitas kunigo brolis Jonas Varžinskas neturėjo galimybės užbaigti net 4 skyrius – reikėjo talkinti ūkyje. Vėliau tapo geru ūkininku. Kazimierą paėmus į kariuomenę, Jono jau nebeėmė, be to jis gavo pažymėjimą, kur buvo pakeisti gimimo metai. Krinčine Povilas sutuokė brolį Joną su Janina.
Kunigo brolis Jonas su šeima gyveno tėvų sodyboje. Žmona Janina buvo labai darbšti – visą kiemą išpuošė darželiu ir jis kolūkyje buvo pripažintas gražiausiu, gavo net premiją. Janina dirbo kolūkyje – melžė karves, tad dabar gana ligota.
Jonas sovietmečiu dirbo kolūkyje prie chemikalų – beicavimo. Dirbusieji su chemikalais netrukus apsirgo. Vienas ligoninėje greit mirė. Ir Jonui atsiliepė: chemikalai pakenkė nugaros nervus – beveik nevaldo kojų. Jonas Varžinskas visą laiką gyveno Varžuose.
Jonas su Janina Varžinskai išaugino tris vaikus: dukrą Reginą ir du sūnus Paulių bei Romualdą. Regina baigusi mokslus Panevėžio ligoninėje dirbo medicinos seserimi. Sūnų Paulių (kunigas su seserimi Veronika jo krikšto tėvai), kunigas ragino stoti į seminariją, tačiau šis nesutikęs. Tada ragino vesti – irgi atsisakęs. Dirbo policijoje, dabar gyvena Krinčine, treniruoja sportininkus. Romualdas – ūkininkas, laiko karvių, paršavedes. Sukūręs šeimą augina sūnų ir dukrą.
Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje kunigai, atvykę palydėti į paskutiniąją kelionę kan. P. Varžinską
Povilo kelias į kunigystę
Būsimasis kunigas Daniliškio pradžios mokyklą pradėjo lankyti sulaukęs aštuonerių metų. Mokykla nuo namų buvo daugiau kaip už trijų kilometrų, tad vaikui reikėdavo sukarti nemažą kelią.
Kanauninkas yra pasakojęs apie pirmąją dieną mokykloje, kurią jis įsiminė visą gyvenimą. Į mokyklą jį nuvedė mama ir paliko. O grįžti reikėjo vienam: krūmai, pievos – nieko nematyti. Mokytoja parodė – žiūrėk į medį – vinkšną – ir eik. Jis gi ėjo ir įėjo į pelkyną, pasiklydo. Mama, nesulaukdama mokinuko, pasiuntė ieškoti savo brolio sūnų. Tas ėjo ir šaukė: Pauliau, Pauliau. Kol pagaliau surado. Vėliau Pauliui į koją įkando šuo, tad mokslas atsidėjo.
Parapijoje tuo metu veikė Angelo Sargo draugija. Organizacija veikė prie bažnyčios, vadovavo kunigai-vikarai. Draugijoje, kad pasakojo kanauninkas, galiojo tokie punktai: klausyti tėvų, melstis kasdieną, negražiai nekalbėti – nesikeikti. Angelaičiams netinka nedorai elgtis, meluoti ir pan. Tai turėjo visiems vaikams didelės įtakos. Turėjo įtakos ir vėlesniam kunigystės pasirinkimui.
Kunigas prisimena labai gerus mokytojus. Pirmame skyriuje juos mokė vienuolė. Vėliau mokė nuo Kupiškio kilusi mokytoja Tubelytė, kuri labai mylėjo vaikus. Povilas, kaip ir kiti vaikai, į mokyklą eidavo apsiavę naginėmis, tad sušlapdavo kojas. Mokytoja Tubelytė, kad vaikai sušiltų, parūpindavo jiems arbatos, kavos. Reikėjo kiekvienam atnešti po du litrus pieno – kavai užbaltinti. Povilas Varžinskas mokėsi vienoje klasėje su Mykolo Karčiausko broliu Juozu.
Pamokos pradžios mokykloje buvo pradedamos ir užbaigiamos malda. Iš Krinčino atvažiuodavo kunigai Kupstas ir Strazdas dirbti su jaunimu. Kanauninkas teigė, kad vaikams tai turėjo didelės įtakos.
Mokėsi apie trisdešimt vaikų ir jie visi gražiai tarpusavyje sugyveno.
Mokykloje Povilas domėjosi tikyba, žavėjo geografija – tolimi kraštai, istorija – ypač Kristaus, Šventųjų gyvenimas...
Mokydamasis trečiajame Daniliškio pradžios mokyklos skyriuje, turėdamas vienuolika metų Povilas priėmė Pirmąją Šventąją Komuniją (ruošė pagalbininkės). Šventėje dalyvavo ir klierikai Morkvėnas, Niurka. Povilui tėvai kalbėjo: „Žiūrėk, čia būsimi kunigai, kaip jie gražiai meldžiasi“. Jų kilnus elgesys, kaip pasakojo kan. P. Varžinskas skatino troškimą ir pačiam tokiu būti.
Baigęs keturis pradžios mokyklos skyrius Paulius išvyko į Krinčiną. Pirmaisiais metais tėvai jam samdė butą, o vėliau į mokyklą kasdieną vaikščiojo pėsčias. Tikybą dėstė klebonas Antanas Keraitis (1879 11 02–1903 09 02–1952 03 30). Juozas Jasilionis (mokyklos vedėjas) – dėstė matematiką. Vedėjas, kaip teigė kanauninkas, buvo labai geras žmogus, kilęs nuo Saločių.
Krinčine Povilas mokėsi penktame ir šeštame skyriuose (tai gimnazijos pirma ir antra klasės). Prieš karą buvo pastatyta mokykla, karo metu sudeginta...
Į paskutinę kelionę palydimas kan. P. Varžinskas. Centre stovi tuometinis Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas, šalia jo – kun. Albinas Pipiras, toliau stovi skapiškietis Bronius Bickus
Paskata mokslui buvo ir pusbrolis Paulius (tėvo sesers Veronikos, ištekėjusios už Drevinsko Gulbinų kaime Pabiržės parapijoje, sūnus). Jis pasivadinęs Dreviniu rašė poeziją, išleido nemažai knygų. Sovietmečiu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Sugrįžęs iš tremties baigė pedagoginį institutą, mokytojavo Vilniaus krašte, vėliau persikėlė į Klaipėdą, ten ir mirė. Pusbrolis Paulius į Krinčiną atveždavo jam spaudos, be jo įtakos gal nebūtų stojęs į gimnaziją, Paulius jį skatino mokslams: trys broliai, reikia mokytis, nereikės dalyti žemės.
1938 m., baigęs mokslus Krinčino mokykloje, Povilas Varžinskas įstojo į Pasvalio gimnaziją. Už mokslą reikėjo mokėti, tad mokytis buvo sudėtinga. Be to, penkiolika kilometrų iki namų, tad reikėjo samdyti butą. Su kitu gimnazistu gyveno pas Verutę Salučkaitė, tad buvo kiek pigiau.
Gimnazijoje dvasios tėvas, kapelionas buvo ir klasės vadovas- kun. Juozas Varnas (1909 07 11–1934 05 26–1990 07 09), kilęs nuo Rokiškio, labai pavyzdingas, itin palaikęs ateitininkus. Atvažiuodavo ir kun. J. Varno kursinis kun. Adolfas Sušinskas (1909 01 25 (senuoju stiliumi sausio 12)–1934 05 26–1966 06 18). Jie skaitydavo paskaitas. Pasiklausyti kunigų minčių susirinkdavo beveik visa gimnazija. Ateitininkų buvo gausus būrys. Prieš tai buvo kun. Vytautas Balčiūnas (191011 21–1933 07 23–2003 05 28), jis buvo tik ką iškeltas į Seminariją. Užėjus rusams, mokykloje prikabino sovietų vadų paveikslų: o jie vis dingsta ir dingsta. Tad atvežė daugiau. Vietoj dingusių portretų mokytojai užkabindavo naujus, nes mokykloje tarsi sandėlyje, jų buvo gausu.
Pasvalio ateitininkai važiuodavo į mišką, ten rengdavo susitikimus. Su vaikais vykdavo ir kapelionas. Prieš pat karą pastebėjo, kad kažkas įbėga ir vėl išbėga iš miško – kapelionas pasakė, kad juos seka bolševikai.
Apie sovietų įsiveržimą būsimasis kanauninkas sužinojo iš savo tėvelio: jis grįžęs iš miesto pasakė apie važiuojančius sovietų tankus.
Kanauninkas didžiuojasi, kad iš kun. J. Varno auklėjamosios klasės net dešimt berniukų įstojo į seminariją. Vokiečių okupacijos metu iš šešių klasių įstojo: Juozapas Pranka, Jonas Poviliūnas ir Povilas Varžinskas; o sovietmečiu – dar septyni. Iš pastarųjų, kaip pasakojo kanauninkas, nebaigė nei vienas: vieni išvežti, ištremti, kitų laukė kitokios bėdos.
Baigęs šešis Pasvalio gimnazijos skyrius, taigi nepabaigęs gimnazijos, Povilas Varžinskas 1943 m. įstojo į antrą licėjinį Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos kursą.
Kas paskatino pasirinkti kunigystės kelią? Kanauninkas pasakojo, kad kunigystės kelias, be abejo, pirmiausia Dievo pašaukimas, kurio meldė giliai tikintys tėvai, nes jau krikštijant naujagimį, kunigas, kaip minėta, lemtingai pasakęs: „Šitas vaikas išaugs kunigu”. Religingumą vaikui liudijo tėvų pavyzdys: kasdieninės ryto ir vakaro maldos namuose, prie valgio stalo, o švenčių dienomis apie gerus šešis kilometrus kelionė į Krinčiną – į bažnyčią. Kunigas kalba, kad mama buvo labai kantri ir religinga moteris – geriausias pasaulyje žmogus. Labai pamaldi dėdės Jono žmona Barbora Varžinskienė taip pat buvo gražus pavyzdys.
Vaiką veikė ne tik šeima, bet ir aplinka. Pirmosios Komunijos metu kunigui talkinę iš Kunigų seminarijos atvykę klierikai, kaip minėta, visus sužavėjo maldinga elgsena. Nuo tada klierikas Poviliukui tapo svajonių idealu.
Svarbi buvo ir Poviliuko veikla angelaičiuose (Angelo Sargo draugijoje), o gimnazijoje – valdžios uždraustoje ateitininkų veikloje – tai ugdė dvasines vertybes, krikščioniškuosius idealus.
Svarbų poveikį turėjo ir tikybos mokytojai. Klebonas džiaugiasi, kad kun. Juozas Varnas – jo klasės auklėtojas, buvęs kartu ir Pasvalio gimnazijos kapelionas, sugebėjo paveikti jaunuolius, paskatino stoti į seminariją.
Be to, būtina pažymėti, kad plačioje motinos bei tėvo giminėje buvo nemaža kunigų: dėdės, pusbroliai, tolimesni giminaičiai. Tai irgi itin veikė jaunuolio apsisprendimą.
Kaip matome, pasirinkimo kelią formavo daugelis priežasčių, iš kurių, kaip teigė kunigas, pati svarbiausia – Dievo valia, jo malonė.
Kunigų seminarijoje
Povilo Varžinsko kursas – pats didžiausias ir vienintelis Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos sovietmečio istorijoje, jame mokėsi net 40 klierikų (daugelis jų jau pašaukti į Amžinybę).
Kurse mokėsi 40 klierikų: Vladas Abromavičius (tremtinys), Bronius Antanaitis, Jonas Augustauskas, Antanas Balaišis, Jurgis Balickaitis, Antanas Bitvinskas, Antanas Bunkus, Izidorius Butkus, Benediktas Česnavičius (užmušė saugumas), Konstantinas Černys (Sibiro kankinys), Kazimieras Girnius, Petras Jankus, Jonas Jonys,Paulius Jurkovlenec, Leonas Kalinauskas, Stasys Kurmauskas, Z. Leonas Lukšas, vyskupas Vladas Michelevičius, Juozas Mieldažys, Vytautas Mikutavičius, Antanas Mitrikas (Sibiro kankinys), Kazimieras Montvila, Vladas Petrusevičius, Jonas Pilka, Steponas Pilka, Vincas Pranckietis (tremtinys), Antanas Ranusas, Pranas Sabaliauskas (domininkonas), Alfonsas Sadauskas, Juozas Semaška (tremtinys, kanauninkas jam į Sibirą buvo nusiuntęs liturginius rūbus, juos nusiuntė ir Svarinskui), Vytautas Sidaras, Antanas Slavinskas, Povilas Svirskis, Bronius Šukys, Petras Tavoraitis, Benediktas Urbonas, Juozas Vaičeliūnas, Juozas Vaičionis, Povilas Varžinskas, Česlovas Zažeckas.
Dvasios tėvu seminarijoje buvo jau minėtas kun. Vytautas Balčiūnas, sakęs labai gražius pamokslus. Kun. V. Balčiūnas – klieriko P. Varžinsko giminaitis – jo tėvo Povilo mama Balčiūnaitė, o kunigas Vytautas buvo jos brolio sūnus. Kunigas buvo labai atsargus ir taktiškas, nenorėjo kad klierikai sužinotų apie jų giminystę, kad Povilui neimtų priekaištauti.
1949 m. Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją baigė net 40 kunigų. Kunigystės šventimus šio kurso klierikai gavo skirtingu laiku. Vieni jų buvo įšventinti 1948 m. spalio 31 d., kiti–1949 m. balandžio 2 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, kad nesukeltų sovietinei valdžiai dingsties persekiojimams, l948 m. gruodžio 19 d. Povilą Varžinską su grupelę klierikų įšventino į kunigus savo namuose
Pirmąsias šv. Mišias kun. Povilas Varžinskas aukojo Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje 1948 m. gruodžio 26 d. per Šv. Stepono atlaidus.
Darbas parapijose
Kunigui P. Varžinskui per beveik 64 tarnystės Dievui ir žmonėms metus, teko dirbti aštuoniose parapijose: Svėdasuose ir Adomynėje (1949 m. gegužės m. – 1957 m.), Nemunėlio Radviliškyje (1957 m. ruduo – 1964 m.), Raguvėlėje (1964–1975), Kriaunose (1975–1984), Skapiškyje (1984–2005), Pandėlyje (2005–2007), Daujėnuose (2007–2012). Ilgiausiai – 21 metus dirbta Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje.
Svėdasai ir Adomynė (1949 m. gegužės m. – 1957 m.)
Pirmoji darbo vieta – vikaras Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje (1949 m. gegužės–1957 m.). Jaunas kunigas talkino klebonui kun. Antanui Survilai (1885 12 07–1910 02 20–1961 03 14). Kartu dirbo (užimdamas klebono pareigas) ir Adomynės Švč. M. Marijos Vardo bažnyčioje.
Kanauninkas pasakojo apie kelionę į pirmąją paskyrimo vietą. – Svėdasus.
„Nebuvo autobusų, tad važiavau kuo pasitaikė – daugiausia pakeleivingais sunkvežimiais. Vežiausi pagalvę, kaldrą (antklodę), turėjau knygų, tad keliavau ne su vienu maišu ir buvau panašus daugiau į ubagą... Pirmiausia pakeleivingu sunkvežimiu pasiekiau Ukmergę. Nuo Ukmergės iki Utenos visas peršlapau, nes labai lijo. Net maniau susirgsiąs. Tačiau ką reiškia jaunuoliškas optimizmas. Iš Utenos šiaip taip pasiekiau Svėdasus. Pasiekus kleboniją, prisistačiau klebonui: „Klebone, mane vyskupas skiria jūsų prieglaudai, padėsiu ką nors jums“. Pastebėjau, kad kieme kažkas dega ir paklausiau, kas dega? Klebonas atsakė „Niekai“.
Mat Verbų šeštadienį rūkė mėsą. Buvęs vikaras kun. Savičiukas (jis iškeltas į Antalieptę), kalendos metu gavo skilanduką ir jį rūkė: kad būtų kvapniau, uždėjo eglės šaką, darant duris, tą šaką išnešė ir uždegė pastatus, o klebonas sako – niekai...
Atgal
