Religija
01 03. Mokslinė konferencija Kupiškio bažnyčios 100-mečio jubiliejui (1 dalis)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios 100-mečiui skirti renginiai, kaip jau minėta 2014 m. gruodžio 30 d. 6–7 puslapiuose, tęsėsi keliais etapais, prasidėjusiais gegužės mėnesį ir užbaigtais moksline konferencija rudenį.
Konferencijos dalyvius sveikina Martijano Remeikio (kairėje) vadovaujamasKupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios choras „Cantus Vita“. Šalia vadovo Kupiškio Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Mokslinė konferencija „Meno ir dvasinės maldos galybė“
2014 m. spalio 2 d. Kupiškio parapijos namuose vyko mokslinė konferencija „Meno ir dvasinės maldos galybė“, kurioje pranešimus skaitė dr. Aldona Vasiliauskienė (Kupiškio Karistaus Žengimo į dangų bažnyčios istorija), dr. Dalia Klajumienė (Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios architektūra ir dailės paminklai), dr. kun. Gediminas Jankūnas (Parapijinės bažnyčios vaidmuo tikinčiojo gyvenime) ir dr. kun. Vilius Sikorskas (Bažnyčios muzikos tradicijų įtaka katalikų tikėjimo raiškai). Konferenciją organizavo ir moderavo Kupiškio Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė,apibendrino straipsnio autorė.
Renginys pradėtas Marijano Remeikio vadovaujamo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios choro „Cantus Vita“ keturiais kūriniais.
Konferencijos dalyvius sveikino Kupiškio dekanas ir parapijos klebonas kun. Mindaugas Kučinskas, Kupiškio kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius. R. Jocius džiaugėsi susirinkusiųjų gausa, liudijančia, kad mokslininkų tyrinėjamos temos yra svarbios, kad mums visiems rūpi mūsų parapijos ir bažnyčios istorija.
Sveikinimo žodį sako Kupiškio Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius
Iš dr. Dalios Klajumienės pranešimo
Menotyrininkė dr. Dalia Klajumienė vasarą tyrinėjo Kupiškio bažnyčios architektūrą ir dailės paminklus. Savo tyrinėjimus apibendrino konferencijos dalyviams, tekstą iliustruodama skaidrėmis. Mokslininkei kelia abejonių ar tikrai bažnyčią projektavo architektas Konstantinas Rončevskis – žinomas kaip skulptorius ir architektas, istorikas veikęs Rygoje. Jei Kupiškio bažnyčia yra vienintelis K. Rončevskio realizuotas projektas, tai reikėtų šį faktą įrašyti į istoriją, - kalbėjo menininkė. K. Rončevskis, baigęs Rygos politechnikos institutą dirbo pas žymius architektus. Jis yra dalyvavęs architektų konkursuose, tačiau jo projektai liko nerealizuoti, jis neminimas Latvių architektūros istorijoje, nepaminėtas ir K. Jasėno knygoje „Meno istorija“.
Kupiškio parapijos namų salėje pranešimą skaito Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios kunigas dr. Vilius Sikorskas (dešinėje)
Kalbėjo apie altorius (iš pušies ir ąžuolo) pagamintus Šiauliuose Aleksandro Zaborskio dirbtuvėse. Ir bažnyčia ir altoriai bei juose esančios skulptūros – neogotikinio stiliaus. Netgi užtiesalai altoriams buvo pagaminti toje pačioje dirbtuvėje. Kaip teigė mokslininkė, yra tikimybės, jog Koplyčių altoriai pagaminti Vlado Čižausko, kuris savo veiklą pradėjo pas A. Zaborskį, dirbtuvėse. V. Čižausko dirbtuvėje buvo užsakyta sakykla, pratęsianti bendrą dekoro vientisumą. Čižausko dirbtuvėje pagaminti procesijos altorėlis, procesijų baldakimas bei krikštykla.
Bažnyčios suolai ir klausyklos – vietinio gabaus staliaus ir fotografo Jono Jakučio darbas. Manoma, kad jis padaręs ir kitų bažnytinių baldų.
Mokslininkė kalbėjo apie vargonus, kurie Pirmojo pasaulinio akro metu buvo sukapoti ir sudeginti. Peterburgo ir Paryžiaus bendroje firmoje buvo pagaminta fisharmonija.
Tik 1970 m. bažnyčioje gauti nauji vargonai, kurie 1988 m. papildyti II manualais.
Konferencijos prezidiumas. Iš kairės: Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos klebonas dr. kun. Gediminas Jankūnas, dr. Dalia Klajumienė, dr. Aldona Vasiliauskienė ir renginio organizatorė bei moderatorė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė
Kalbėjo apie Vokietijoje, pagal naują technologiją iš plieno išlietus varpus.
Prelegentė pateikė įvairių jai kilusių abejonių, kurias tikisi bent iš dalies išsklaidyti būsimoje „Versmės“ leidyklos leidžiamoje Lietuvos valsčių serijos monografijoje „Kupiškis“.
Dr. kun. Gediminas Jankūnas „Parapijinės bažnyčios vaidmuo tikinčiojo gyvenime“
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos klebonas dr. kun. Gediminas Jankūnas akcentavo, kad, kalbant apie parapiją, negalima pamesti konteksto su nūdiena. Parapija – tai kaimynystė – visi joje esantys, nepaisant amžiaus, politinio įsitikinimo, išsilavinimo, užimamų pareigų – visi vieno Dangiškojo Tėvo vaikai. Kaimynai, tai ne kas už tvoros, o kas vienija. Parapija nėra atgyvena, gali turėti įvairių formų, geba atsinaujinti, yra lanksti, turi glaudžias sąsajas su šeimos ir tautos gyvenimu.
„Kritiškai vertinu Europos Sąjungos politiką bendruomenių kūrimo atžvilgiu. Vyrauja tokia nuostata: klebonas su davatkomis tegu sėdi ir nesikiša į visuomeninį gyvenimą, o socialiniais, kultūriniais ir kitais dalykais tegul rūpinasi naujai besikuriančios bendruomenės. Tačiau parapijos jau nuo seno tais dalykais rūpinosi. Turėjo sales kultūrinei veiklai, špitoles, kur prieglobstį rasdavo žmonės, kuriems reikia kitų pagalbos, buvo sprendžiami net ūkiniai parapijų reikalai per įvairias kooperacijas. Šiuo metu parapijos netikros. Jos paverstos paslaugų tiekėjomis. Rodos, padaugėjo parapijoje Krikšto, Santuokos sakramento teikimų, o tikrųjų parapijiečių vis mažiau. Atsirado kunigų, bažnyčių, atlaidų medžiotojų savotiškas sluoksnis. Tai žmonės, nenorintys įsipareigoti bendruomenei – jiems reikia tik tam tikrų paslaugų“ – kalbėjo dr. kun. G. Jankūnas.
Skapiškyje prie Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimą menančių Koplytstulpio ir Rūpintojėlio Kupiškio Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius (kairėje) ir tautodailininkas Ramūnas Vizbaras (dešinėje)
Klebonas dr. G. Jankūnas, kalbėdamas apie parapija, iškėlė tėvų pareigas, akcentavo, kad šeimos katechezė papildo ir pranoksta lūkesčius – tam parapija tikriausia vieta, nes dabar ne viena paklydusi avytė, bet 99-nios.
Prelegentas pateikė popiežiaus Pranciškaus minčių apie parapiją, kad ji turi būti nuolat atsinaujinanti, kad netaptų grupe ar grupele išrinktųjų – tai bažnyčios buvimas teritorijoje, kur nariai skatinami būti evangelizuotojais. Popiežius įspėja apie pavojų, kad visos organizacijos, kurios supa bažnyčią neatitrūktų nuo parapijos, netaptų savarankiškais vienetais, nevirstų klajokliais be šaknų.
Dr. kun. G. Jankūnas retoriškai klausė, kodėl bažnyčia neišsprendžia viso blogio? Jeigu neisime ir neatnaujinsime parapijos –mistinis Kristaus Kūnas nesikeis. Parapijos pamatinė esmė kiekvieno gyvenime – Kristus neturi kitokio kūno tik mus – mūsų akis, kojas, širdis... tik per mus. Ir mes galime pasirinkti – dalyvauti Kristaus išgelbėjimo darbe, tapti šio Mistinio Kristaus kūno nariais ar ne.
Mokslininkas pristatė svarbius leidinius, kurie gali duoti peno parapijos gyvenimui: „Magnificat vaikams“ Nr. 6, kuriame ir prelegento straipsnis apie parapiją.
Kalbėjo apie „Katalikų Bažnyčios Katekizmą“, taip pat specialų katekizmą jaunimui „YouCat,“ Bažnyčios dokumentus ir ypač Šventojo Tėvo Pranciškaus Apaštališkąjį palaiminimą, „Evangelii Gaudium“ - apie Evangelijos skelbimą šiandieniniame pasaulyje.
Dr. kun. Vilius Sikorskas „Bažnyčios muzikos tradicijų įtaka katalikų tikėjimo raiškai“
Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios kunigas dr. Vilius Sikorskas pranešimą pradėjo tęsdamas mintis apie parapiją: kad sužinoti parapijos gyvybingumą reikia ateiti į šv. Mišias ir pasiklausyti giedojimo. Tad norėdamas įsitikinti, kokias giesmes moka susirinkusieji, kunigas pradėjo giedoti, o salė turėjo atitarti. Šį savotišką egzaminą kupiškėnai išlaikė puikiai.
Krikščioniškosios sakralinės muzikos takais giedodamas ir kalbėdamas konferencijos dalyvius lydėjo grigališkojo choralo magistras humanitarinių mokslų daktaras (teologija) kunigas Vilius Sikorskas.
Giedojimas į Lietuvą ateina su Šv. Brunonu – 1009 m. 1251 m. Mindaugo krikšto metu turėjo skambėti krikščioniška giesmė.
Mūsų liaudiškas dainavimas yra senesnis už grigališkąjį choralą, kurį paveikė Vakarų kultūra. Mūsų krikščioniškose giesmėse atsispindi lenkiško, grigališkojo choralo, protestantiškų giesmių ir iš dalies lietuviškų liaudies dainų bei instrumentinės muzikos įtaka.
Pirmas svarbus atlikėjas šv. Mišių metu – kunigas. Bendruomenė atsako – tad ji yra svarbi. Ji turi mokėti giedoti būtinas dalis. Ypatingas choro vaidmuo – jam turi būti paliktos ir kintamos dalys. Išraiškos atveju šiandien katalikų bažnyčia yra pati moderniausia krikščioniškajame pasaulyje.
Prelegentas kalbėjo apie tris principus būtinus giesmei: šventumą, visuotinumą ir meniškumą. Muzika turi būti paveiki bei kartu ir funkcionali.
Mokslininkas apgailestavo, kad nesame pakankamai integravę lietuviško liaudiško pagrindo. Martynas Mažvydas giesmes pristatė protestantams (išvertė ir su natomis). 1595 m. pirmas dvi giesmes lietuvių kalba pateikė Mikalojus Daukša. Tačiau pirmas katalikų giesmynas Lietuvoje išleistas lenkų kalba 1613 m.
1646 m. pirmąjį katalikiškąjį giesmyną parengė Saliamonas Juozapas Slavočinskis, turėjusį svarbią reikšmę valstietijos krikščionėjimui bei tolesnei lietuviškų giesmių raidai. Giesmyne pateikia psalmių bei įvairių giesmių, verstų iš lenkų bei lotynų kalbų.
Akcentuodamas didžiulę giesmių įtaka maldingumui pranešėjas klausė, ar ne laikas dirbti prie maldos išraiškos – giedojimo, nes meldimasis kartu didina tikėjimą, o giedant – dvigubai.
Mokslininkas dr. kun. Vilius Sikorskas savo išleistoje knygoje „Uolų medus“ yra rašęs: „Mūsų bažnyčių skliautai, net ir pirmųjų krikščionių, vadinamųjų namų bažnyčios sienos, tarp kurių įtikėjusieji meldėsi, nuo seniausių laikų mena ir muzikos garsais skleidžia tikinčiųjų Dievo šlovinimo, padėkos, prašymo ir atsiprašymo aktus. Giesmė yra vienas pagrindinių liturgijos komponentų. Ji išreiškia dalyvaujančiųjų tikėjimą ir pamaldumą. Tai aktas, kuris liturgiją padaro it giesmę ir leidžia giliau išgyventi Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo paslaptis bei išreikšti mūsų su juo ir vienų su kitais suartėjimo didžiąją realybę“.
Skapiškyje prie parodos „Pažintis su Ukrainso kultūra“ stendų. Iš kairės: Tautvydas Adamonis (iš Anykščių), Kamajų Šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Andrius Šukys, Jolanta Gasiulienė (iš Vilniaus), Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos klebonas dr. kun. Gediminas Jankūnas, Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, t. Sergijus (Volodymyras Krutovskis) OSBM (iš Lvovo) ir Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM
Apdovanojimai
Pasibaigus konferencijai parapijos laikraštuko „Tau, parapijieti“ atstovas Bronislovas Karazija įteikė padėkos raštus Gintautei Bakanavičienei, Birutei Jasinskienei, Vidai Palionienei, Mildai Vaižmužienei ir Irenai Vaičiūnaitei. Tai „Tau, parapijieti“ skelbto poezijos ir rašinių konkurso, skirto Kupiškio bažnyčios 100-mečiui, laureatai.
Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios istorijos fragmentai
2009 m. Kupiškio etnografijos muziejus išleido plačios apimties knygą – lokalinę monografiją „Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai“ (sudarytoja muziejaus darbuotoja, istorikė Aušra Jonušytė), kurioje straipsnio autorės pirmąsyk pateikta svarbi nepublikuota Panevėžio vyskupijos kurijos archyvinė medžiaga Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios ir parapijos istorijai (p. 199–268).
Dr. Aldonos Vasiliauskienės „Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios istorija“
Iš beveik 700 parapijinių bažnyčių Lietuvoje Kristaus Žengimo į dangų vardu, kaip minėta ankstesniame straipsnyje, tituluotos 5 bažnyčios: 4 Panevėžio vyskupijoje: Dabužių, Kupiškio, Uliūnų ir Utenos; viena – Vilniaus arkivyskupijoje Eišiškėse (Šalčininkų dekanatas). Kauno arkivyskupijoje, Vilkaviškio, Kaišiadorių, Telšių ir Šiaulių vyskupijoje Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios titulas nesuteiktas nei vienai šventovei.
Pirmosios žinios apie Kupiškį yra iš XV a. pabaigos, kaip valdovo miestelis Kupiškis sietinas su Pirmuoju Lietuvos Statutu, priimtu 1529 m. Kol nebuvo Kupiškyje bažnyčios tikinčiuosius aptarnavo Anykščių, Skapiškio, Svėdasų, Pandėlio bei Subačiaus bažnyčios.
Kupiškio bažnyčios istorijai svarbios medžiagos be parapijos, vyskupijos kurijos archyvo rasta ir Lietuvos valstybės archyve. Kai kurios bylos suskaitmenintos. Tarp suskaitmenintų Lietuvos RKB metrikų knygų ir 27 Kupiškio RKB knygos saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve: Kupiškio RKB gimimo metrikų aštuonios knygos (1781–1797; 1802–1818; 1862–1870; 1870–1878; 1879–1884; 1884–1893; 1893–1899; 1899–1906); santuokos metrikų devynios knygos (1781–1799; 1861–1870; 1870–1883; 1884–1891; 1891–1899; 1899–1918; 1919–1923; 1923–1929; 1929–1940) ir mirties metrikų dešimt knygų (1781–1797; 1846; 1848–1866; 1866–1879; 1879–1888; 1888–1898; 1898–1918; 1919–1923; 1923–1932; 1932–1940). Pastebėtina, kad 1802–1818 m. metrikos knygoje registruotas gimimas (krikštas), santuokos ir mirtys. Remiantis minėtomis bylomis pavyko bent dalinai sužinoti apie Kupiškio bažnyčiose dirbusius dvasininkus...
Kupiško Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia jau trečioji, mininti 100-metį. Todėl parapijos istorijoje išskirsime tris laikotarpius.
Pirmasis laikotarpis 1616–1781 m. (165 metai)
Šis laikotarpis apima pirmosios bažnyčios Kupiškyje gyvavimo metus. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta gana vėlai – XVII a. pirmoje pusėje (1616 m.). Kupiškio seniūno Aleksandro Korvino Gosievskio pastangomis, Zigmantas III Vaza (1566–1632) 1616 m. birželio 13 d. patvirtino jo raštą apie katalikų bažnyčios įsteigimą Kupiškyje. Tuo pačiu privilegija bažnyčiai buvo funduotas Pyragių kaimas (su 10 valakų), 2 valakai miestelyje ir 10 dvaro valakų. Po kurio laiko bažnyčiai buvo užrašyta keletas sklypų, kaimai su palivarkais. Kiekvienas naujas valdovas kad ir kukliai, tačiau negailėjo bažnyčios išlaikymui žemių bei miškų.
Įdomus prof. Mečislovo Jučo surastas dokumentas, kuriame atsiskleidžia Valdovų rūpestis bažnyčia bei jos parapijiečiais. Karalius Vladislovas IV Vaza (1595–1648) patvirtino Kupiškio seniūnijos revizoriaus Jono Kazimiero Paco nuostatus. Juose reikalauta, kad kiekvieną sekmadienį žmonės lankytųsi bažnyčioje ir tik dėl rimtų kliūčių vietoj savęs atsiųstų bernų. Po aštuonerių metų, t. y. 1644 m. sausio 30 d., karalius Vladislovas IV patvirtino revizorių nuostatus Kupiškio seniūnijai ir nustatė 6 grašių mokestį bažnyčiai už nebuvimą sekmadienį joje ir tiek pat už velykinės išpažinties neatlikimą.
Kupiškio parapijos klebono Jono Stanislovo Krukovskio 1674 m. surašytame bažnyčios inventoriuje minima, kad bažnyčios valdiniai ėjo trijų dienų lažą (savaitėje) pagal nurodymą su arkliu ar jaučiu, važiuodavo į pastotes (Vilnius, Ryga), o negalintys važiuoti mokėdavo po talerį. Per metus nuo valako jie privalėjo duoti po žąsį, pora vištų, pundelį linų ir po 5 auksinus. Taip pat kas savaitę iš eilės privalėjo eiti sargybon, ravėti daržus, kulti javus ir, jeigu reikėdavo, po du žmones nuo dūmo turėdavo eiti malti grūdų. To paties klebono 1678 m. bažnyčios inventoriuje minima mokykla, špitolė, 3 jursdiko gyventojai (vienas siuvėjas, kitas kantorius), turėję po vieną margą žemės.
XVIII a. bažnyčia ne kartą buvo remontuota, šventorius aptvertas tvora, kuri praėjus daugiau 50 metų pradėjo irti.
Didžiausia nelaimė Kupiškiui ir bažnyčiai – 1781 m. rugpjūčio 14 d. gaisras. Jis suniokojo Kupiškio miestelį, sudegė ir bažnyčia, klebonija, špitolė bei 5 klebonijai priklausę pastatai., sudegė ir bažnytinės knygos.
Antrasis laikotarpis 1791–1903 m. (123 metai)
Antrasis laikotarpis sietinas su antrąja medine bažnyčia Kupiškyje. Po dešimties metų parapijiečių lėšomis buvo pastatyta nauja – antroji – medinė bažnyčia, 1791 m. rugpjūčio 21 d. pašventinta Angelų Sargų garbei. Iš abiejų bažnyčios pusių pastatyta po vieną zakristiją. Bažnyčioje pastatyti 3 iš gaisro išgelbėti altoriai ir įrengti du nauji. Statybą lėšomis rėmė Kupiškio ir Pienionių seniūnė kunigaikštienė Izabelė Čartoriska, o ypač ja rūpinosi klebonas Motiejus Dryževičius, Kupiškyje dirbęs vikaru, vėliau klebonu, manoma 1782–1802 metais.
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos klebonas dr. kun. Gediminas Jankūnas (kairėje) Skapiškio seniūnui Valdui Juškevičiui (dešinėje) įteikia padėką už pagalbą organizuojant pirmąją piligrimystę Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimo vietomis
Bažnyčia parapijai tarnavo iki 1903 m., kol buvo nugriauta statant naują jau trečią, tačiau mūrinę – dabartinę bažnyčią. Būtina pažymėti, kad po gaisro atstatant miestelį 1782 m., ties bažnyčia buvo išplatinta gatvė, tad sumažėjo bažnyčios žemės plotas.
Antrojoje Kupiškio bažnyčioje dirbo kiek per 100 (103) dvasininkų, kai kurie jų paliko svarių darbų bažnyčios bei aplinkos puošime, tvarkyme: pastatyta nauja medinė klebonija (1800), špitolė (1811) –kurioje 1812 m. gyveno 10 elgetų ir 3 invalidai, išlaikomi Puponių seniūnės Angelės Rodzevičienės lėšomis. Bažnyčia (1816) ir klebonija (1818) apkaltos lentomis. Prie medinės bažnyčios pastatytoje stulpinėje varpinėje buvo trys varpai (du iš jų 1787 m. atgabenti iš Rygos, o trečiasis – mažasis – gautas iš Šimonių bažnyčios). Varpai Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išgabenti į Rusiją ir dingo.
Mūro tvora aptvertas šventorius (1819), kuriame sumūryta nauja trijų aukštų varpinė, apdengta skarda, pakabinti 4 varpai. Už kilometro nuo bažnyčios įsteigtos naujos kapinės, kuriose 1820 m. pastatyta medinė šešiakampė koplyčia.
Paminėtini klebonai: dešimt metų (1805–1815) Kupiškyje dirbęs kan. Antanas Sebastijanskis (1758 - ? – 1816 01 15), du-tris metus (1816–1818 ar 1819) – Petras Valevskis; daugiau penkerius metus (1829–1836 ar 1938) – Gasparas Dulskis (1788–1844 03 14); 22 metus (1838–1860) – Joanas Jusevičius (Josevič, kitur Julevič) (1794–1817–mirė tarp 1860–1864); 8 metus (1860–1868) – Andriejus Ivanavičius (Ivanovičius) (1798 –?–1868 10 20).
Atgal
