Religija
12 20. Niūrūs ir ilgi Advento vakarai
Jonas Staliulionis
Prasidėjo adventas. Bėga neadventiškos gruodžio dienos. Nors ir pašalę, bet sniego vos vos užberta. Užklys šiltesnio oro srovė ir neliks. Adventiškumo stinga ne tik gamtoje, bet ir mūsų sielose, visame gyvenime. Adventinį susikaupimą, laukiant ateinančio Išganytojo, trikdo linksmos, triukšmingos televizijų laidos, pagardintos dviprasmiškais žodeliais, prikaišiotos trankios muzikos. Susikaupimo neskatina ir apie mus šurmuliuojantis pigiais blizgučiais apkaišytas bedvasis gyvenimas. Žiūriu į miglose skęstančius laukus, ir iš ano amžiaus vidurio, paženklinto 1952 metais, iš tolimos vaikystės atplaukia ilgi gruodžio vakarai, lėtai slinkę po šiaudinėmis kepurėmis pakištose Nemaitonių kaimo trobose. Gruodžio sutemos anksti apgaubia laukus. Tamsa ir šaltis visus sugena į pirkią. Troboje šilta ir jauku. Krosnyje traškėdamos dega malkos. Į šalčio išmargintus langų stiklus žiūri geltonas mėnulis. O už langų snaudžia į baltas marškas susisupę sodybos medžiai. Palubėje šviečia motinos karpiniais apvedžiota žibalinė lempa. Senelė suka lanktį. Kai išsivynioja posmas, pliaukšteli balanėlė. Moteris stabteli, siūlu perriša naują sruogą ir vėl suka. Tėvas, kertėje pasistatęs žibalinę lemputę, skaptuoja klumpę. O motina verpia. Sustoja, pasitaiso iš po skarelės išsipešusius plaukus, nubraukia nuo sijono spalius ir vėl mina ratelį. Aš sėdžiu už stalo šviesiausioje vietoje ir tėvo išdrožtu plunksnakočiu rašau mokykloje užduotą dailyraštį. Dažau plunksną į rašalo, padaryto iš cheminio pieštuko, buteliuką ir stengiuosi specialiai suliniuotose eilutėse dailiai išrikiuoti raides. Jos sugula į du žodžius “Didysis Stalinas”. Nei tas žmogus, nei jo didybė man nė kiek nerūpi. Aš tik mokausi gražiai rašyti. Rašant įskausta ranką, ir aš pakeliu akis nuo sąsiuvinio. Pasižiūriu į galinę kambario sieną ir net krūpteliu, ranka pridengiu ką tik parašytus žodžius, nes nuo laikraščiais išklijuotos sienos rūsčiai žvelgia “geriausias vaikų draugas”, ir atrodo priekabiai stebi, ar gražiai parašiau jo vardą. Stalino aš prisibijodavau. Mat neseniai nuteisė ir į kalėjimą išvežė du gretimo kaimo vaikinus, kurie šokiuose Lenino ir Stalino portretams išbadė akis. Parodomasis teismas vyko mūsų mokykloje. Po teismo vyrai kalbėjo, kad nuteistieji namo jau niekada negrįš.
Vakar buvo sekmadienis, ir tėvas, anksti atsikėlęs, pėsčias išskubėjo į rarotus. Dieną, čiuožinėdamas ant užšalusios kūdros, prisiminiau vasarą prie upės skambėjusios dainos posmelį:
Kelkis, brolau, skubėk rarotų,
Kelias puikus, balti laukai,
Būdavo prakartėlėj Jėzų
Tu pirmutinis aplankai.
Tėvas prisimena, kad prieš keliolika metų Smetonos laikais žmonės į rarotus važiuodavo važeliais. Važelis ir dabar dar stovi mūsų daržinėje, bet arkliai jau keleri metai suvaryti į bendrą kolchozo tvartą, ir valdžia važinėti į bažnyčią draudžia. Be to, žiemą dėl blogo pašaro dalis gyvulių nusilpsta ir net nepasikelia.
Kaimo žmonės, neišvažiavę į bažnyčią, rinkdavosi į erdvesnę pirkią, giedoti “adynų” ir rožančiaus. O vakare, jau kitoje troboje giedodavo “karunkas”.
Įsikūreno krosnis, ir mama į didelį dubenį, pastatytą stalo viduryje, išpila išvirusias bulves. Kiekvienam paduoda po mažesnį dubenėlį cviklienio. Mes persižegnojame, sukalbame maldelę ir srebiame šaltą cviklienį, užsikąsdami garuojančia bulve.
Praėjusio amžiaus viduryje žmonės uoliai pasninkaudavo, o tris dienas į savaitę – trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais – valgydavo be jokio uždaro, net bulvienės nepražilindavo šlakeliu pieno. Be pieno tekdavo verstis visą adventą. Mat, užtrūkus karvei, jo ir nebūdavo. Prastas maistas greitai pabosdavo, ir visi laukdavo ateinančio Kristaus, Kalėdų, o mums, vaikams, labiausiai rūpėdavo kūčiukai, aguonų pienas, pyragaičiai... Mama švenčių proga dar iškepdavo bandelių su grybais, aliejuje išvirdavo ausyčių. Tos ausytės būdavo tokios skanios, kad net burnoje tirpdavo.
Kūčių dieną aš jau nuo pat ryto žiūrėdavau į valgius gaminančią mamą ir varvindavau seilę. O kai vakare, prapūtęs užšalusio stiklo lopinėlį, pamatydavau iš daržinės su maišu šieno ateinantį tėvą, pasijusdavau pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Kelias saujas to vasara kvepiančio šieno paskleisdavo ant stalo. Mama užtiesdavo baltą staltiesę ir nešdavo Kūčių valgius. Pirmiausia stalo viduryje pastatydavo lėkštę su plonyčiais kalėdaičiais, o tada – kūčiukus, aguonų pieną, silkę, žuvį, kisielių… Sustatydavo dvyliką patiekalų. Mums vaikams net akys apraibdavo. Ir dabar, kai prisimenu partizaninio karo Kūčių stalą, nutįsta seilė.
Po vakarienės vėl sukasi ratelis, pliaukšteli lankčio balanėlė, tėvas ant išskaptuotos alksninės klumpės kala odą. Aš išsitraukiu aritmetikos uždavinyną, skaitau sąlygą ir bandau spręsti. Bet uždaviniai tokie sunkūs, su daugybe klausimų ir dažnai tenka teirautis tėvo. Nors tėvui mokyklos lankyti neteko. Jo mokykliniai metai prabėgo Didžiojo karo laikais ir Nepriklausomybės kovų metais. Bet uždavinius kremta kaip riešutus ir man suprantamai paaiškina. Aš patikrinu atsakymą, užrašau sprendimą į sąsiuvinį ir dedu į mamos pasiūtą krepšelį. Visi Vaitkūnų pradžios mokyklos vaikai knygas ir sąsiuvinius nešiojosi krepšeliuose, pasiūtuose iš namie išaustos medžiagos. Geresnių niekas net nematė, nebent paveikslėliuose.
Paruošęs pamokas, iš tėvo sukaltos lentynos išsitraukiu jau gerokai aptrintą Smetonos laikų ketvirto skyriaus skaitymų vadovėlį. Jį pernai per moksleivių pavasario atostogas suradau ant aukšto suverstoje popierių krūvoje. Bevartydamas knygą, įnikau į Maironį. Jo eilėraščiai man, partizaninio karo vaikui, kaitino patriotinius jausmus ir įpūtė meilę Tėvynei:
Tas ne lietuvis, kurs tėvynę
Bailiai kaip kūdikis apleis;
Kursai pamins, ką bočiai gynė
Per amžius milžinų keliais.
Skaičiau, ir man atrodė, kad Maironis rašo apie mūsų partizanus, einančius milžinų keliais. Aš, kaip nuošalaus kaimo vaikas, net nežinojau, kad Maironis mirė prieš dvidešimt metų. Ir savo poezijoje žadino tautą kovoti prieš carinę okupaciją. Mano, mažo berniuko, sąmonėje carinė Rusija nesiskyrė nuo bolševikinės. Būdavo naktį, pažadintas automatų ir kulkosvaidžių muzikos krūpteldavau, pažiūrėdavau į lovoje sėdinčią ir maldas kalbančią motiną, ir vėl įsikniaubdavau į pagalvę.
Vieną po kito garsiai skaitau Maironio eilėraščius, kuriuos jau moku atmintinai. Pakeliu akis nuo knygos, o mama ragina į lovą, prieina prie laikrodžio su svareliu, patraukia už grandinėlės, kad svarelis per naktį, slinkdamas žemyn, suktų laikrodžio rodykles, ir einame ilsėtis.
Atgal
