Religija
05 16. Apie darbo kilnumą
Dainius A. Butautas,
Ekonomikos analitikas, publicistas
(Tęsinys, pradžia: Ką šiandien politikams gali pasakyti Bažnyčios socialinio mokymo gairės?, 2011-04-16; Per poilsį į šventumą, 2014-04-12)
Po to, kai Mozė išvedė izraelitus iš Egipto ir kai Mozės uošvis atvedė jam žmoną ir du jos sūnus bei davė jam gerų patarimų (Išėjimo knyga, 18 sk.), pranašas nusileido nuo švento Sinajaus kalno ir paskelbė dešimt Viešpaties įsakymų, iš kurių trečias byloja: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną“ (išėjimo knygos 20 sk., 8 eilutė). Iš karto po to Senajame Testamente ( ST) seka Viešpaties žodžiai apie darbą: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas“ (Iš 20, 9-10). Matyt, neatsitiktinai pastarosiose viena po kitos sekančiose eilutėse patariama švęsti šabo dieną, kad galėtume tinkamai dirbti likusias šešias dienas, o ši eilutė vėlgi pereina į priminimą apie poilsį. Vadinasi, poilsis yra būtina darbo dalis: „Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (Iš 20, 11). Ir visa tai vyko visos tautos akivaizdoje (plg. Iš 19, 17-19). „Pabaigęs kalbėti su Moze ant Sinajaus kalno, VIEŠPATS padavė jam Sandoros lenteles – akmenines plokštes, parašytas paties Dievo pirštu“ ( Iš 31, 18). Mylinčio Dievo pirštu, o mes gi esame Jo mylimi vaikai. Ir visa tai vyko visos Izraelio tautos akivaizdoje, likusioje kalno papėdėje: Mozė kalbėjo, o Dievas jam atsakinėjo (Išėjimo knygos 19 sk., 19 eilutė).
Kaip matyti, poilsis mus atveda prie darbo, žinoma kilnaus, o ne vergiško darbo. Palaimintasis Jonas Paulius II Enciklikoje „LABOREM EXERCENS“ apie žmogaus darbą, skirtoje popiežiaus Leono XIII pirmosios socialinės Enciklikos „Rerum novarum“ 90- sioms metinėms, bet dėl sveikatos sutrikdymo išėjusioje rugsėjo 13 dieną, antrame skyriuje „Darbas ir Žmogus“ rašo: „Bažnyčia yra įsitikinusi, kad darbas yra pagrindinis žmogaus egzistencijos žemėje bruožas. Tą įsitikinimą remia savo duomenimis įvairūs žmogumi besidomintys mokslai: antropologija, paleontologija, istorija, sociologija, psichologija ir kiti; visi jie neginčijamai įrodo šį faktą. Bažnyčia šį savo įsitikinimą vis dėl to pirmiausiai semiasi iš apreikšto Dievo žodžio, todėl jos protinis įsitikinimas įgyja tikėjimo tikrumo pobūdį“. Kaip matyti- darbas yra žmogaus egzistencijos pagrindinis matmuo. Ir tam, kad jį tinkamai išpildyti ir tapti labiau žmogumi būtinas, kaip jau suprantama ar link to einame- prasmingas poilsis padedantis atstatyti kūno ir dvasios jėgas. Būtina patikslinti, pasak Palaimintojo Jono Pauliaus II, kad „darbu“- „suprantama visokia žmogaus veikla, kurią galima ir reikia darbu pripažinti, kokią jis sugeba atlikti ir į kokią jį lenkia jo prigimtis, jo žmogiškumas“. Be to, darbas ar į jį panaši veikla turi savyje turėti kuriantį pradą, padėti žmogui tobulėti bei vesti į išganymą, nes kas iš to, jei laimėsi visą pasaulį, bet savo sielai padarysi bent menkiausią nuostolį ( plg. Lk 9, 25). Pasak Jono Pauliaus II, šie žodžiai turėtų lūkesčius „ne susilpninti, o priešingai- sustiprinti rūpestį kultivuoti šią žemę, kur auga naujos žmonių šeimos kūnas, kuris jau dabar gali bent kiek atskleisti naujojo pasaulio uždangą“. Ši žmogaus veikla Kristaus Prisikėlimo šviesoje tampa „ naujo gėrio prošvaiste“, tarytum „naujo dangaus ir naujos žemės pažadu“ dėl daugiau gėrio, kuriame gyvena teisingumas. Ir nors, kaip pripažįsta Jonas Paulius II, „žemiškąją pažangą reikia rūpestingai atskirti nuo Kristaus karalystės augimo, vis dėlto Dievo karalystė labai suinteresuota tais dalykais, kurie gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo“ (Enciklika „LABOREM EXERCENS“, V skyrius, Dvasinė darbo prasmė).
Todėl Palaimintasis Jurgis Matulaitis, kaip Aristotelis, Platonas ir daugelis kitų žymių filosofų ir ekonomistų, siūlo išsispecializuoti kurioje nors vienoje srityje, kad ši žmogaus veikla galėtų būti naudinga visuomenei, Bažnyčiai ir visai Dievo karalijai jau čia žemėje. Palaimintasis Jurgis Matulaitis apskritai ragina nieko tam negailėti, jokio skatiko, jokio triūso savęs ištobulinimui. Vadinasi, mokslai, kaip ir darbas, Kristaus šviesoje taip pat prisideda prie žmogaus ir visos visuomenės tobulinimo. Kai šitai supranti bet kokie sunkumai tobulėjimo kelyje tampa laikini ir įveikiami.
Jonas Paulius II Enciklikoje „apie žmogaus darbą“ toliau rašo: „darbas yra žmogaus gėris- jo žmogiškumo gėris, nes darbu žmogus ne tik pertvarko gamtą ir pritaiko ją savo poreikiams, bet ir realizuoja pats save kaip žmogų, tam tikra prasme labiau „tampa“ žmogumi“. Kaip matyti, per darbą žmogus iš tiesų tampas tobulesnis. Pasak Šv. Tomo Akviniečio „darbas, nors ir paženklintas „ bonum arduum“- „sunkaus gėrio žyme“, vis dėl to jis –„žmogaus gėris“, „ naudingas, malonus ir garbingas gėris“, kuris atitinka žmogaus orumą, jį išreiškia ir padaugina“ ( LABOREM EXERCENS). Žmogaus orumą, pasak Bažnyčios Daktaro šv. Tomo Akviniečio, paskelbto šventuoju Vilniaus įkūrimo 1323 metais, turi atitikti ir orus atlyginimas už darbą, kurio turi pakakti ne tik žmogaus, bet ir visos šeimos poreikiams. Todėl darbo užmokestis neturi remtis paklausa ir pasiūla. Ši oraus darbo užmokesčio sąlyga būtina ir ekonomikoms pilnavertiškai funkcionuoti. Tiesa, kaip pažymėjo Pijus XI socialinėje Enciklikoje „QUADRAGESIMO ANNO“ (1931),darbo užmokestis turi atitikti ir realias galimybes. Po penkerių metų ši taisyklė tapo vieno iš žymiausių XX a. ekonomistų darbuose kaip viena iš ekonomikos tvaraus vystymosi sąlygų, būtent, kad darbo užmokesčio augimas derėtų su užimtumo augimu. Pažeidus šią sąlygą ekonomika gali prarasti vieną iš atraminių ekonomikos pusiausvyros dėsningumų. Užimtumą suprantant kaip gimstamumo augimo tolimesnę pasekmę minėtame pusiausvyros ar tvaraus augimo dėsningume galima pastebėti krikščionišką ekonomikos vystymosi plotmę. Ir visa tai dera tik tinkamo darbo dermėje su tinkamu poilsiu, t.y. tokiu, kuris padeda atstatyti ne tik fizines, bet ir dvasines jėgas jų semiantis iš visokios Kūrybos šaltinio, kuris yra Kristus. Tik tokį darbą, pasak Palaimintojo Jono Pauliaus II, galima laikyti oriu, padedančiu „ne degraduoti“, bet išsaugoti savo asmenybės pilnatvę.
Tam būtina, kaip pažymi kitas Palaimintasis Popiežius Jonas XXIII 1961 metais paskelbtoje socialinėje Enciklikoje „ MATER et MAGISTRA“ arba „MOTINA ir MOKYTOJA“, įžvelgti ir išsaugoti darbe „galutinių vertybių hierarchiją“, nes bet koks darbas yra tik priemonė aukščiausiajam tikslui pasiekti- „ žmogaus tobulėjimui galutinėje ir antgamtinėje plotmėje“. Čia mums pravartu grįžti prie Apreikštojo Žodžio apie pasaulio sukūrimą ir valdymą: gerasis ir žmones mylintis „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios knygos 1 sk., 17- 28 eilutės). Šiose eilutėse užfiksuotas darnaus vystymosi vienas iš matmenų- mūsų Kūrėjas neliepė vyrui ir moteriai valdyti vienas kitą, bet kartu valdyti pasaulį. Šioje tezėje pilnutinai atsiskleidžia popiežiaus Jono XXIII žinia, kad stengdamiesi apvaldyti pasaulį ( išorinį), žmogui iškyla pavojus užmirštį savo vidinį pasaulį, sielos unikalų grožį, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą ( Pr 1, 27-28). Todėl, kai vyras ir moteris stengiasi užvaldyti vienas kitą, t.y. užmiršta savo ir artimo unikalų ir neatkartojamą jokioje kitoje pasaulio kūrinijoje sielos grožį it Aukščiausiojo Kūrėjo atspindį, tuomet tik veltui išeikvojamos vidinės žmogaus sielos pajėgos ir nebelieka jų tinkamam išoriniam pasaulio užvaldymui. Todėl Jonas Paulius II pripažįsta, kad „ šios dvi vertybių sritys- viena susijusi su darbu, kita kylanti iš žmogaus gyvenimo šeimyninio pobūdžio- turi būti deramai tarpusavyje sujungtos ir tinkamai viena kitą remti“ ( LABOREM EXERCENS). Vadinasi, poilsis- yra jungianti grandis tarp šeimos ir darbo, nes žmogui „leidžia stiprinti šeimos vienybę, suteikdamas visiems šeimos nariams galimybę dažniau ir jaukiau tarpusavyje pabendrauti“ (MATER et MAGISTRA). Tokio tinkamai organizuoto poilsio šeimoje išdava bei kartu laiku ir tinkamai atliekamos su tuo susijusios buitinės užduotys suteikia šeimos nariams dar vieną galimybę vienas su kitu glaudžiau suartėti ir vienas kitą paremti.
Kadangi, kaip pripažįstama, šeima yra pirmiau už tautą ir valstybę ir yra pirminė jos ląstelė- poilsis šalia darbo įgyja unikalią reikšmę net ir visos visuomenės mastu, neaplenkiant nei ekonomikos, nei politikos, nei teisės. Nes jeigu žmogus vien tik dirbtų ir neskirtų jokio laiko savalaikiam poilsiui, tai greitai jis nebeturėtų jėgų nei švęsti šabą, nei mylėti, nei susipažinti ir sukurti bei puoselėti šeimą, nei, galiausiai, tinkamai šeimos labui išleisti uždirbtų pinigų,- tad koks tai būtų nuostolis visos visuomenės ir netgi valstybės mastu.
Šį straipsnį skiriu prieš dvejus metus, 2012 m. birželio 1 dieną, išėjusiam pas Viešpatį Vilniaus vyskupui Juozui Tunaičiui, kuris per vieną iš nedaugelio mūsų pokalbių paskatino rašyti apie krikščionišką socialinį mokymą.
Parašyta Šv. Kristinos Belgės liepos 24 dienoje 2013 metais, peržiūrėta ir papildyta gegužės 5 dieną, 2014 metais, šv. Gotardo dienoje.
Atgal
