Religija
03 03. Pagerbtas ukrainietis Šv. Juozapatas
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Įtempta ir sudėtinga padėtis Ukrainoje, pralietas nekaltųjų kraujas, gedulo diena ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje, viso pasaulio tikinčiųjų maldos už taiką ir ramybę Ukrainoje skatina prisiminti mūsų tautų istorinius – religinius ryšius ir pirmiausia Rytų (graikų) apeigų kataliką Ivaną Kuncevičių – Šv. Juozapatą (1580–1623) - vieną Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino kūrėjų (1617 m.), 21-erius metus (1596–1617) besidarbavusį Vilniuje.
Šv. Mišių dalyviai po šv. Mišių Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje. Priekyje stovi igumenas t. Vinkentijus (Vasylius Janickis) OSBM (dešinėje) ir Josafatas (Andrijus Chaimykas) OSBM (kairėje). Kairėje kraštinis – kunigas jėzuitas Gediminas Kijauskas. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Dera nors glaustai žvilgterėti į pagrindines krikščioniškas bendruomenes Ukrainoje. Šiuo metu Ukrainoje 15 proc. tikinčiųjų priklauso Rytų (graikų) apeigų katalikams, kuriems vadovauja 43 metų vyriausias (aukščiausias) arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas. Tačiau didžiąją Ukrainos krikščionių dalį sudaro stačiatikiai. Vieni jų priklauso Maskvos patriarchatui (apie 40 proc., Maskvos patriarchas Kirilas), kiti – Kijevo patriarchatui (apie 30 proc. ), kuriam vadovauja patriarchas Filaretas (Denisenko), yra dar ir autokefalinė Ukrainos Stačiatikių cerkvė, lotynų apeigų katalikų Bažnyčiai priklausantys tikintieji. Būtina pažymėti, kad beveik visas Ukrainos konfesijas vienija Visos Ukrainos bažnyčių ir religinių bendruomenių taryba, kuriai šiuo metu vadovauja Maskvos patriarchato Ukrainos Stačiatikių Cerkvės metropolitas Vladimiras (Sobodanas).
Knygos pristatyme pasisako straipsnio autorė. Sėdi iš kairės: monografijos autorius dr. t. Pavlo (Mychailas Krečiunas) OSBM , renginio moderatorius UKU prorektorius mokslo reikalams prof. Olegas Turijus, Ukrainos Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos protoigumenas t. Pantalejmonas (Mychailas Salamacha) OSBM
Keletas Ivano Kuncevičiaus – Šventojo Juozapato gyvenimo faktų
Ivanas Kuncevičius gimė 1580 m. Voluinės Vladimire, labai religingoje pasiturinčioje šeimoje. Keturių metukų sulaukęs, melsdamasis prieš Nukryžiuotąjį, pajuto, kad tarsi karšta žarija, blykstelėjusi iš sužeisto Kristaus šono, palietė jo širdį ir uždegė tokia meile Dievui ir Bažnyčiai, kad jis pasiryžo už tai ir numirti. 1596 m., tada kai buvo priimta Brastos Bažnytinė unija, tėvo siunčiamas Ivanas atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Itin svarbūs Ivano gyvenime 1604 metai. Tais metais Vilnius iškilmingai sutinka popiežiaus Klemenso VIII brėvę „Quae ad sanctorum“, kuria Lenkijoje ir Lietuvoje leidžiama švęsti Šventojo Kazimiero (Karalaičio Kazimiero, 1458–1484) šventę (1517 m. popiežius Leonas X jam pradėjo kanonizacijos procesą). Vilniuje kelias dienas užsitęsusi graži šventė, su vaidinimais, kuriuose buvo iškelti karalaičio šventumo pavyzdžiai, galima teigti, pagreitino jauno Ivano apsisprendimą pasekti Kazimiero pavyzdžiu: 1604 m. Ivanas įstojo į Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje (tai vienas seniausių Vilniaus architektūros paminklų. Mūrinė cerkvė ir varpinė vietoj medinės pastatyta 1514 m. kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, kaip padėka už pergalę prieš Maskvos kariuomenę prie Oršos). Tad šįmet Švč. Trejybės bažnyčia minės 500 metų jubiliejų.
Po šv. Mišių Šv. Sofijos sobore. Iš kairės: Liuba Kuzmin, t. Pavlo Jachimec OSBM, UGKC vyriausias (aukščiausias)arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas, Natalija Šertvytienė, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Lidija Cholčeva
Įstojęs į vienuolyną Ivanas Kuncevičius pasirinko Juozapato vardą. 1604 m. prie Švč. Trejybės bažnyčios esančiame vienuolyne įkuriamas noviciatas (naujokynas). Tais pačiais metais Juozapatas įšventinamas į diakonus: nuo tada jis ne tik gieda, bet ir sako labai dvasingus, jį išgarsinusius pamokslus.
1607 m. į Švč. Trejybės vienuolyną įstojo Ivanas Veljaminas Rutskis (1574–1637), pasirinkęs Juozapo vienuolinį vardą.
1609 m. Juozapatas įšventintas kunigu kartu su Veljaminu Rutskiu mokė novicijus (tvarkė vienuolyną). Šie metai labai svarbūs unitams ir Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčiai: karalius Zigmantas III Vaza karališkuoju ediktu Graikų apeigų katalikams perdavė Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną, kuriuose jie jau buvo atnaujinę ir įrengę 7 altorius. 1613 m. Bitene, netoli Slonimo, šlėkta Grigorijus Trizna unitams padovanojo vienuolyną, kurį buvo pastatęs dukrai. Ten Juozapatas įsteigė naujokyną. 1613 m., mirus Kijevo metropolitui Ipatijui Pociejui, popiežius Paulius V Kijevo metropolitu patvirtino Veljaminą Rutskį, nuo 1608 m. ėjusį Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandrito pareigas. Naujuoju Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu 1614 m. išrinktas Juozapatas (tuo metu vienuolyne gyveno beveik 60 vienuolių).
Malonus bendravimas su UGKC vyriausiu (aukščiausiu)arkivyskupu Sviatoslavu Ševčiuku (viduryje). Arkivyskupo kairėje – t. Pavlo Jachimec OSBM, dešinėje – Natalija Šertvytienė
1617 m. Juozapatas ir Veljaminas Rūtos dvare prie Naugarduko sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą, kuri, sujungusi penkis (Vilniaus, Biteno, Žirovicų, Minsko ir Naugarduko) bazilijonų vienuolynus, įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje. Tai vienintelis ordinas įkurtas Lietuvoje, kurio vienas svarbiausių tikslų – Brastos Bažnytinės unijos priimtų nutarimų įgyvendinimas. Primintina, kad šis Rytų (graikų)apeigų katalikų ordinas, kurio itin sudėtinga istorija, 2017 metais minės 400 metų veiklos jubiliejų.
1617 m. Juozapatas išrinktas Polocko vyskupu, po 21-erių prasmingai Vilniuje praleistų metų, paliko šį miestą.
1623 m. lapkričio 12 d. vizitacijos Vitebske metu Juozapatas nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. Daugiau kaip po poros metų Meletijus Smotrickis metropolitui Veljaminui Rutskiui prisipažino kaltas dėl Juozapato mirties, išpažino katalikų tikėjimą ir tapo aktyviu unijos šalininku. Popiežius Urbonas VIII įsakė M. Smotrickiui aprašyti Juozapato mirtį – pradedama Beatifikacijos – kėlimo į Altoriaus garbę – byla.
1643 m. – taigi prieš 370 metų – popiežius Urbonas VIII Juozapatą paskelbė palaimintuoju. Iškilminga šventė vyko Vilniuje, dalyvaujant Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai ir karalienei Cecilijai. 1867 m. popiežius Pijus IX Juozapatą paskelbė šventuoju. Tai pirmasis Rytų (graikų) apeigų katalikų šventasis.
Šventojo palaikai ilgai buvo slapstomi įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietose. Tik 1916 m. jie pervežti į Šv. Barboros bažnyčią Vienoje (Austrija). 1949 m. šventojo Juozapato palaikai pervežti į Romą, o 1963 m. perlaidoti Vatikane Šventojo Petro Bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.
2013 m. Vilniuje (lapkričio 10 d.) ir Romoje (lapkričio 25–27 d. d.) iškilmingai paminėtos šv. Juozapato palaikų perkėlimo į Šv. Petro Baziliką 50-osios metinės.
Šv. Sofijos sobore. Iš kairės: t. Pavlo Jachimec OSBM, Ukrainos prezidento žmona Katerina Juščenko, Natalija Šertvytienė, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Liuba Kuzmin
Šv. Juozapato šventė Vilniuje
Vilniuje, kaip jau minėta, Švč. Trejybės bažnyčioje šv. Juozapatas buvo paminėtas lapkričio 10 d. Šventė pradėta konferencija, kurioje pranešimus skaitė svečiai iš Lenkijos: prof. kun. Jaroslavas Moskalikas, kun. Artūras Maslėjus ir prof. Marko Melnykas.
Šv. Mišiose, kurioms vadovavo ir pamokslą pasakė Ukrainos Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos protoigumentas t. t. Pantalejmonas (Mychailas Salamacha) OSBM, meldėsi 10 kunigų atvykusių iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos bei lotynų apeigų dvasininkas – kun. jėzuitas Gediminas Kijauskas iš Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios. Kartu meldėsi diakonas t. Horacijus (Liuizas Horacijus Velteris) OSBM, su broliais bazilijonais Emiljanu (Vitalijumi Havėju) ir Stefanu (Eltonu Estefanu Vonsiku). Giedojo iš Varšuvos atvykęs t. Luci Rėjaus vadovaujamas choras.
Šv. Petro aikštėje valandą prieš šv. Mišias. Su fotoaparatu Steponas Kubyšinas. Šalia jo sėdi t. Pavlo Jachimec OSBM, toliau stovi piligrimai iš Lietuvos: Olena Pilipuk, Lidija Cholčeva, Natalija Šertvytienė, jos sesuo iš Ukrainos Liuba Kuzmin
Šv. Mišiose dalyvavo ir Ukrainos ambasados Lietuvoje Ypatingasis ir Įgaliotasis ambasadorius Valerijus Žovtenko, jo patarėja Zoja Oleijnyk, kultūros atašė Svetlana Kovtun, kiti bendradarbiai, būrys lietuvių.
Pamokslą pasakęs protoigumenas t. Pantalejmonas Salamacha OSBM kalbėjo apie šv. Juozapatą, jo kelią į šventumą – gilų tikėjimą. Pamokslininkas pažymėjo, kad šv. Juozapatas mums visiems yra pavyzdys, kaip išsaugoti ir stiprinti tikėjimą. Tai malda, vienuoliniai įžadai, šv. Mišios, kantrybė. Jeigu mes šiandieną XXI amžiuje norime išsaugoti tikėjimą ir jį perduoti savo vaikams, ateinančioms kartoms, turime liudyti tikėjimą. Ir puikiausias šiandienos tikėjimo liudijimas – kiekvieno mūsų pavyzdys, – kalbėjo protoigumenas.
Atgal
