Viltis budina Tikėjimą dėl geresnės ateities, taip pat didesnės žmogaus, visuomenės ar verslo, valstybės gerovės. Dažnai sakoma, kad Viltis miršta paskutinė- iš tiesų gi Ji niekad nemiršta, kaip ir žmogaus siela yra nemirtinga. Mistikai pripažįsta - juk protas yra sielos, o ne kūno dalis. Todėl labai svarbu, kad žmogaus siela būtų tokia skaisti ir tyra, kaip Šv. Kalėdų Viltis- tuomet ji skatina dėkoti ir džiaugtis, tikėti ir mylėti, veikti net ir sunkiausiose situacijose. Benediktas XVI yra parašęs, kad Viltis teikia jėgos gyventi ir veikti (Enciklika Meilė tiesoje).

Ar gali ateitininkas būti įžvalgiu asmeniu? Tokiu įžvalgiu, kad jo mintys, žodžiai galėtų būti reikšmingi ne tik duotajam laikui, bet ir ateinantiems dešimtmečiams ar daugiau ir ne tik Lietuvai, bet ir daugelio šalių žmonėms, visuomenėms, valstybėms ar net Bažnyčiai. Nors ir sunku patikėti, bet atrodo, kad taip, gali. Ir ne tik ateitininkas yra įžvalgus. Skaitydamas ir lygindamas straipsnius, dienoraščius, publikacijas ir kita prieinu prie išvados, kad Lietuvos dvasios galiūnų sukauptas potencialas, jų straipsniai, mintys, įsipareigojimai yra ne tik aktualūs šio laikmečio Lietuvai, bet ir Bažnyčiai bei visam pasauliui. Galime tuo akivaizdžiai įsitikinti.

Mylimi Broliai ir Sesės, tikėjimo kelionė per Advento dykumą atvedė mus prie Dievo Kūdikio lopšio. Sunku žmogui atpažinti visagalį Dievą, gulintį tvarto ėdžiose. Todėl apaštalas Paulius sako: Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms [...] ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo (Tit 3, 4–5). Dievo gailestingumas suspindo tvarto ėdžiose, idant kiekvienam žmogui parodytų jo tikrąjį orumą, kuris spindi net ir po sunkiausių nuodėmių, klaidų, nusivylimų, nesėkmių šukėmis. Šiuos metus Lietuvos vyskupai paskelbė Dievo gailestingumo metais, kad padėtų jums suvokti esminę krikščionybės Žinią: Dievas besąlygiškai myli žmogų ir, trokšdamas jam gero, ragina atsižadėti blogio, priimti Jo meilę ir dalytis ja su kitais.

Vienas Vokietijos katalikų teologas kreipėsi į krikščionis, prašydamas per Kalėdas valgyti mažiau mėsos. Juk kalakutai, vištos, kiaulės ir galvijai taip pat yra kūrinijos dalis, o kūriniją reikia saugoti. Pasak teologo, padėti tai suprasti yra ir Bažnyčios pareiga.

Šventos Kalėdos ateis - nepaisant sunkumų, ligų, politinių rietenų ar kitų bėdų, jos beldžiasi į visų mūsų duris, pirmiausia - į mūsų širdžių duris.

Vladimiro kalėjime – vadinamame centralu – sovietinės okupacijos metu kalėjo šimtai įvairių tautybių ir išsilavinimo nekaltai nuteistųjų. Daugelis jų nebesulaukė laisvės, o mirusieji buvo laidojami už kalėjimo sienos esančiose kapinėse ir naktimis, nepaliekant jokio kauburėlio, tad palaidojimo vietos – nežinomos. Tarp šio centralo kankinių – ne vienas šimtas lietuvių, deja, ne visų jų pavardės žinomos.

Lygiai prieš 45 metus, 1965 metų gruodžio 7 dieną, Vatikano II Susirinkime buvo priimta pastoracinė Konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes. Šis dokumentas priimtas vienas paskutinių tarp kitų eilės svarbių ir reikšmingų dokumentų, iš kurių pirmasis - Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Consilium - patvirtintas simboliškai kartu su dekretu dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirfica 1963 m. gruodžio 4 dieną. Paraleliai su Gaudium et spes Konstitucija tą pačią dieną priimti ir kiti šiai dienai aktualūs dokumentai - dekretai dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo, dėl Bažnyčios misijinės veiklos bei Tikėjimo laisvės deklaracija.

Jau ne viename „Lietuvos Aido“ puslapyje, rašant apie arkivyskupą Mečislovą Reinį, minėtas Vladimiro miestas. Tad verta stabtelėti ir ties šio daugeliui lietuvių kančios ir mirties miesto istorija. Gerai žinomi du Vladimiro miestai: vienas jų Ukrainoje, Voluinės srityje ir vadinamas Voluinės Vladimiru, kitas Vladimiras – Rusijoje įsikūręs prie Kliazmos upės. Todėl kartais vadinamas Vladimiru prie Kliazmos. Abu miestai susiję su Lietuva.

2010 m. lapkričio 5 d. Vilniuje, pilnutėlėje Joanitų vienuolyno konferencijų salėje, pavadintoje Jono Pauliaus II vardu, buvo pristatytas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio fotografijų kalendorius „Marija, globok Lietuvą“.

1930 m. valdžios uždaryta ir nuo 1934 m. katalikų bažnyčia Vladimire dėl aukštos varpinės buvo naudota radijo – retransliacijos darbams, o klebono namas panaudotas gyvenamoms patalpoms, gyvendavo net iki 12 šeimų.

Mes turime nesiliauti stebėjęsi didingais Dievo stebuklais. Kiekvienam tikinčiajam atpirkimas yra nuostabiausias, kai patiriamas asmeniškai. Jėzus turėjo palikti sostus ir karališkas privilegijas viršuje, kad atsiduotų gėdingai kančiai už tave čia, žemai. Tai pats didžiausias malonės stebuklas. Tegul tavo siela paskęsta nuostaboje, nes nuostaba šiuo atveju yra labai praktiškas jausmas.

2010 m. spalio 28 d., ketvirtadienį, Vladimiro (prie Kliazmos) miestą pasiekė negausus lietuvių būrelis: Zita Mackevičienė (Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė), Antanas Vilūnas (Įmonės „Vilava“ – generalinis direktorius, Daugailių mokyklos bičiulių draugijos pirmininkas) ir dr. Aldona Vasiliauskienė.

Popiežius Benediktas XVI paragino Izraelį ir Palestiną siekti taikos Artimuosiuose Rytuose ir nenutraukti taikos derybų dėl nesutarimų gyvenviečių statybų klausimu.