Paveldosaugininkų teigimu, didžiausią pavojų kilnojamosioms ir nekilnojamosioms sakralinėms vertybėms kelia daugelyje šalies bažnyčių užsilikusi pasenusi elektros instaliacija ir priešgaisrinės apsaugos priemonių stygius.

Gerb. Žemaičių vyskupijos dvasiškijai, Praėjusiųjų metų vasario 16 dieną įvyko svarbiausias Lietuvos politiškojo gyvenimo aktas: tautos atstovybė, vykindama tautos valią, paskelbė atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytiną Lietuvos Valstybę, atskyrus ją nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Iki 1849 m. Utenos parapija priklausė Vilniaus vyskupijos Kupiškio dekanatui, 1849-1926 m. – Žemaičių vyskupijos Utenos dekanatui, nuo 1926 m. – Panevėžio vyskupijos Utenos dekanatui.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) mecenavimo – fundatorystės pradžia galima laikyti Gedimino laikus, kada buvo statomos pirmosios vienuolių dominikonų ir pranciškonų bažnyčios, o prie jų - vienuolynai. Ši tradicija tęsėsi vėlesniais Lietuvos valdovų ir didikų laikais. Buvo skiriama žemė ne tik sakralinių pastatų statybai, bet ir lėšos jų meniniams įrenginiams, aprūpinant liturginiais reikmenimis, meno vertybėmis.

  Gaisro nuniokotame Tytuvėnų ansamblyje siekiant apsaugoti išlikusias vertybes susiduriama su nenumatytomis problemomis. Šiuo metu bažnyčią šildantys dyzeliniai oro šildytuvai, anot paveldosaugininkų, kenkia paauksuotiems paveikslams ir statuloms, praneša LTV naujienų tarnyba.

Sulaukęs 75-erių metų amžiaus, Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis išsiuntė popiežiui Benediktui XVI atsistatydinimo iš pareigų raštą. Pagal bažnyčios kanonus, sulaukęs tokio amžiaus vyskupas turi trauktis iš pareigų, nors viliamasi, kad popiežius paves kardinolui toliau eiti Vilniaus arkivyskupo pareigas.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis vasario 1-ąją dieną mini savo 75-erių metų sukaktį.

Bažnyčia – Dievo namai, tikinčiųjų žmonių šventovė – dvasingumo ugdytoja, šeimos, dorovės, tautinio paveldo, savasties, tradicijų puoselėtoja. Tikinčiam žmogui ji - vilties, šviesos, paguodos versmė nelaimės metu, su jos kryžiaus ženklu stengiamasi nugalėti blogį ir džiaugiamasi Dievo malonėmis.

2011 m. pabaigoje pasirodė Juozo Vercinkevičiaus sudarytas 16 psl., iliustruotas, pakabinamas 2012 ųjų metų Trakų bažnyčios kalendorius, skirtas Trakų Švč. Mergelės Marijos paveikslui. Tai pirmasis Lietuvoje popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis 1718 m. rugsėjo 4 d. vainikuotas Dievo Motinos paveikslas.

Brangūs kunigai, vienuolės ir vienuoliai, visi mieli broliai ir seserys Kristuje, sveikiname visus, įžengusius į 2012-uosius Viešpaties metus, kuriuos Lietuvoje paskelbėme Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais.

Savo ankstesniame straipsnyje „Evangelija ir universitetas“ dalinausi mintimis apie evangelijos ir universiteto santykį. Bandžiau pagrįsti mintį, jog evangelijos sklaida neišsisemia vien tik privačia sfera, kurioje ji turi būti skleidžiama, bet ir visuomene, kurioje gyvename.

Rytų išmintis ir Antikos protas negalėjo žmonijai atsakyti į rūpimus, taip vadinamus, būties klausimus: iš kur mes ateiname, kodėl gyvename žemėje, kodėl vyksta nuožmi kova mūsą širdyje tarp gėrio ir blogio ir kas mūsą laukia po mirties. Šitą žmonijos ilgą Mesijo laukimą geriausiai išreiškia žydą pranašas Izaijas: „Rasokite dangūs iš aukštybių, ir debesys te išlyja teisumą. Žemė te prasiveria, te dygsta išganymas“ (lz. 45,8)

Brangieji, Šventos Kalėdų nakties Dievo Žodis tiesia mums šviesios vilties kelią, kuriuo išėjome pasitikti mūsų brangaus Išganytojo Jėzaus Kristaus gimimo. Visus Šventojo Rašto skaitinius sujungia vienas trumpas posmelis prieš evangeliją: „Aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas – Viešpats Mesijas“.

Žmogus išgyvena įvairiausių laukimų. Motina laukiasi kūdikio, studentas - sesijos pabaigos. Visi laukiame geresnių laikų. Tačiau pats prasmingiausias, kuris nušvinta adventine romantika – tai Dievo laukimas. Deja, negalima tik laukti, bet reikia ir pasiruošti įspūdingiausiai šventei.

Lietuvių Kalėdų apeigos turi daug bendrų bruožų su kitų indoeuropiečių tautų apeigomis: jie burdavo, atlikdavo magiškus veiksmus, dainuodavo. Visa tai buvo susiję su būsimuoju vasaros derliumi. 

Rašytiniai XVI-XVIII a. šaltiniai rodo, kad trumpiausiomis dienomis mūsų proseniai meldėsi, aukojo dievams aukas, atlikinėjo apeigas, skirtas ūkio, gyvulių bei trobesių globėjui dievui Žemėpačiui.

Nerimo nuotaikų ir krizių krečiamo pasaulio akivaizdoje krikščioniui didžiausia paguoda širdžiai nuraminti yra malda, Dievo žodis ir susikaupimas prie esminių, amžinųjų, nepraeinančių dalykų.

Kristus visada su mumis, mūsų maldoje, džiaugsmuose, šviesoje, darbuose, skausmuose ir jausmuose, viltyje -  du tūkstančiai dvyliktąjį kartą laikas priglaudžia delną prie kaktos, peržegnodamas padeda išlikti ir gyventi toliau. Tikėkime, su meile kilkime į šventus nepraeinančius  dvasingus ir kartais net primirštus laikinus dalykus, juk visa tai  yra amžinybė.

Beveik prieš metus, šventų Kūčių išvakarėse, buvo pradėta vyrų maldos pusryčių iniciatyva. Iniciatyvos autoriai Juozapas ir Vytautas maloniai priėmė tikinčius jaunuolius „Švento Jono teologo vienuolyne“. Būrelis, gimęs bendros vyrų maldos reikalui, greitai virto ir išaugo į „Lietuvos vyrų krikščioniško gyvenimo broliją“, apjungiančia vyrus krikščionis, kilusius iš įvairių Lietuvos miestų. „Lietuvos vyrų krikščioniško gyvenimo brolija“ - ekumeninis junginys, vienijantis tikinčius Kristumi bei patriotiškai nusiteikusius jaunuolius iš visos Lietuvos. Brolija šiemet švenčia savo vienerių metų gimtadienį. Pagrindiniai krikščionių vyrų brolijos principai: tikėjimas, pilietiškumas ir vyriškumas.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis mums byloja apie gerąjį Ganytoją, kuris atiduoda savo gyvybę už žmones, ir mes jaučiamės lydimi to Ganytojo, kuris atiduoda save. Palaimintasis Jurgis, kaip vyskupas, turėjo daug įvairių programų, ir visų jų vienijantis elementas buvo jo vyskupiškas šūkis "Blogį nugalėti gerumu".