POLITIKA
2024.12.04.MUS VISADA TIK KIRŠINO
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Vieno aktyviausio ir pragmatiškiausio politiko Tomo Tomilino žinutė veidaknygėje apie susitikimą su buvusiu Lenkijos Prezidentu Aleksandru Kvasnievskiu, kuris šiomis dienomis viešėjo Lietuvoje, ir man priminė Prezidento viešnagę dar tuo metu, kai jis buvo Lenkijos Prezidentas. Tomas prisimena Prezidento viešnagę 1997 metais mokykloje, kurioje jis tada mokėsi. Ta mokykla, kurioje tuo metu teko dirbti ir man, dabar yra Vladislavo Sirokomlės gimnazija. Išties verta pagyrimo ir pagarbos švietimo įstaiga. Nepaisydamas nuolatinių puldinėjimų ir trukdžių, tuomet aš organizavau lituanistinį projektą. Mano dešimtokai visą susitikimą su Prezidentu A.Kvasnievskiu įrašė ir parengė vertimą į lietuvių kalbą. Unikalią medžiagą paskelbiau žurnale „Gimtasis žodis“. Tai buvo savotiška „bomba“. Šimtmečius lenkus su lietuviais sėkmingai kiršinę priešiški elementai norėjo ir šį susitikimą paversti neapykantos kurstymo akstinu. Tačiau į „provokacinį“ moksleivės klausimą dėl lietuvių kalbos mokymo doras politikas ir garbingas Lietuvos svečias labai elegantiškai paaiškino, kad išmokti tokią gražią kalbą yra garbė. Jis nepuolė smerkti Lietuvos, kad kitakalbiai mokomi valstybinės kalbos. Tiems, kas tikėjosi „didžiavalstybinio“, ne Varšuvoje, o Rytuose suformuluoto kiršinimo paradigmos, teko nusivilti. Per keletą vėlesnių metų pavyko gauti neabejotiną patvirtinimą, jog neva nekaltas klausimėlis atsirado ne atsitiktinai… Neturėtume ir šiandien pamiršti Draučių žudynių, „jedinstvennikų“ išpuolių ir šmeižtų, daugybės buitinių kiaulysčių. Ko siekė, pavyzdžiui, rusiškas leidinys, skelbęs, jog smaugiama lenkų kalba (daviat polskij jazyk)? Protingi švietimo vadovai atsižvelgė į „pastabą“ - rusiška 10 vidurinė buvo atiduota lenkams.
.jpg)
Buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis
Gana aukštai iškilę kai kurie, esą lenkų politikai, liejo vandenį ant Kremliaus ir Lubiankos malūno. Noras užkirsti kelią daryti puikią karjerą kitakalbiams, gyventi oriai ir pasiturimai, niekur nedingo. Ir šiandien tai vienur, tai kitur kišama koja sėkmingam valstybinės kalbos gyvavimui ir plėtrai. Po Nepriklausomybės atgavimo jau daug kam atsivėrė akys. Lietuva ir Lenkija yra artimesnės ir pragmatiškesnės nei Abiejų Tautų Respublikos laikais. Bet koks išpuolis ar bandymas mus kiršinti yra baisus nusikaltimas. Tokius „veikėjus“ paskelbčiau persona non grata ir spyriu į užpakalį palydėčiau ten, iš kur dygsta jų ragai. Ar mes, eiliniai Lietuvos piliečiai, galime bent kuo prisidėti, kad būtų kuo mažiau mums kenkiančių stereotipų?Ar galime sekti Adomo Mickevičiaus, Mykolo Riomerio pavyzdžiu? Ir tokių garbingų asmenų kaip Ryšardas Maceikianecas pavyzdžiu? Jis drąsiai ir garbingai pripažino, kad skelbiant Lietuvos Nepriklausomybę esminę įtaką darė ...gauruota Maskvos ranka. O šiuo metu ant mano stalo guli 1989 metų lapkričio 12 dienos leidinio „Przegląnd tygodniowy Nr. 46“ kopija. Nepatikėsite, bet jame išspausdinta mano kraštiečio, vieno aktyviausių Lietuvos olimpinių kolekcininkų asociacijos nario Vytauto Ruzgino publikacija apie nederamus išpuolius prieš lietuvius. Jis rašo: „Esu lietuvis ir dvidešimt metų gyvenu Vilniuje. Nepriklausau jokiai organizacijai. Mane domina lenkų kultūra ir gyvenimas. Skaitau jūsų laikraštį ir susidūriau joje su medžiaga (toliau cituoju): „Marka Sarjuzsa-Wolskiego: „Zloty Bog“, „Listki na pamiątkę“ į „Polska na Litwie“.Vytautas Ruzginas toliau rašo, jog korespondentas Marekas Sarjuszas-Volskis nežino Lietuvos istorijos, gerai nesuvokia, kas šiandien vyksta Lietuvoje ir todėl klysta. V.Ruzginas cituoja aiškius šmeižtus, kuriuos pateikia korespondentas ir konkrečiais visiems žinomais faktais juos paneigia. Šiandien net gėda būtų cituoti tuos tiesiog maskoliškos propagandos teiginius apie anaidykštę Lietuvą.V.Ruzginas labai kvalifikuotai paaiškina ir istorines peripetijas, ir ne politrukiškai, o faktais paneigia nesąžiningus išpuolius prieš Lietuvą. Tiesą sakant, niekam ne paslaptis, jog niekur Sovietų Sąjungoje lenkai neturėjo tokių sąlygų kaip Lietuvoje! Beje, lietuvių „priešiškumą“ lenkams paneigia ir pats faktas, jog pats V.Ruzginas savarankiškai išmoko lenkų kalbą ir atsiprašo, jei rašydamas padarė klaidų... Atrodytų, kad suklaidintas melo ir priešų inspiruotos neapykantos lietuvybei Volskis galėjo tik įsižeisti ir dar labiau imtis šmeižto. Ne, gerbiamieji. Padorus lenkų žurnalistas pasielgė kaip dera senos bajorų giminės atstovui. Jis paskelbė visą V.Ruzgino laišką ir pripažino, jog V.Ruzgino tekste neteko itin daug ko taisyti. O prierašo pabaiga jau skamba kaip itin nuoširdi ir tikros brolybės verta išvada: „Myslę, že list pozwoli zrozumiec wielu Polakom, jak trudny jest dialog między naszymi narodami i jak dluga czeka nas jescze droga“. Atsiprašau dėl trūkstamų diakritinių ženklų, bet kiekvienas lenkas šią išvadą puikiai supras. Ir ne tik supras, o nepasiduos tariamų „lenkų“ niekšiškiems kiršinimams. Lietuvoje nepersekiojama jokia kalba! Ne tik lenkų. Mūsų tauta gali didžiuotis tikra, o ne tariama tautų draugyste ir pagarba. Tiems skaitytojams, kurie neskaito lenkiškai, išversiu Volskio pateiktą išvadą: „Manau, kad laiškas daugeliui lenkų padės suvokti, koks sunkus yra dialogas tarp mūsų tautų ir koks dar ilgas kelias mūsų laukia“. Šiandien man atrodo, kas tas kelias jau beveik nueitas. Tenka pridurti ir nuo amžių priešų puoselėtą svajonę slavus lenkus paversti slavais rusais. Jei kas tuo abejoja, štai vienas faktelis. Ta garsi Sirokomlės gimnazija sovietų laikais buvo vadinama Nr. 19. Bet bibliotekos antspaudas rusiškai bylojo: „19-ja sredniaja škola“. Mokydamas joje valstybinės kalbos ne iš vieno girdėjau, kad namuose… moksleiviai kalba rusiškai. O buvo ir tokių, kurie netgi skundėsi, kad jų neatidavė mokytis į rusų mokyklą... Viešpaties keliai nežinomi. Bet provokatorių, kiršintojų ir priešų keliai dar labiau nutylimi. Šiandien mes visi turime būti dar labiau vieningi. Ir vienyti mus turėtų ir valstybinė kalba. Lietuvių kalba. Senosios sanskritiškos prokalbės reliktas, nė kiek nenusileidžiantis mirusioms graikų, lotynų ar hebrajų kalboms. Tai kiekvieno piliečio pareiga. Ir ne tik pareiga. Tai jo garbės reikalas. Jo orumo, gerovės ir ateities garantas.
Atgal
