POLITIKA
2024.07.17.NEPOTIZMAS ARBA KAIP LIETUVA TAMPA LANSBERGIŲ GIMINĖS ĮKAITE
Gediminas Jakavonis, Ekonomistas
Kai Vytautas Lansbergis atvirai daro spaudimą prezidentui Gitanui Nausėdai dėl savo anūko Gabrieliaus skyrimo euro-komisaru, pacituosiu kas apie depotizmą rašoma tarptautinių žodžių žodyne.
„Nepotizmas (lot. nepos, kitur nepotis – vaikaitis, palikuonis), asmenų skyrimas į tam tikras profesinių ar politinių institucijų pozicijas, kai svarbiausias kandidato atrankos kriterijus yra šeimyniniai ir giminystės santykiai, o ne turima kvalifikacija“.
„Nepotizmas sistemiškai ypač paplitęs autoritarinėse ir totalitarinėse valstybėse, pvz., Sovietų Sąjungos politinėje sistemoje“.
„Viešajame sektoriuje nepotizmas ir kronijizmas yra neigiami reiškiniai, nes dėl jų kvalifikuoti ir talentingi žmonės patiria neteisybę bei socialinę diskriminaciją, skatinama korupcija ir protų nutekėjimas“.
Prof. Vytautas Landsbergis ir Gabrielius Landsbergis
Atrodo aiškiau nepasakysi, populiariausią šalies politiką, prezidentą G. Nausėdą bando šantažuoti du reitinguose dėl paskutinių vietų besivaržantys veikėjai su Lansbergių pavardėm. Įdomiai gyvenam savo demokratinėje valstybėje. Senelis, padovanoja anūkui partiją, o šis tapęs vienu dabartinės valdančios koalicijos vadų, pažeidžiant konstituciją, paskelbia senelį šalies vadovu! Tai kodėl tada Lietuva ne monarchija, jei tarp visų lygių valstybės piliečių giminė pasidaro daug „lygesnė“ už kitas galinti nurodinėti aukščiausiems valstybės pareigūnams?
Man šita situacija kažkuo primena prieš daugiau kaip tris šimtus metų įsigalėjusią Sapiegų giminę, kuri šeimininkavo Lietuvoje su niekuo nesiskaitydama, nekreipdama dėmesio nei į bažnyčią, nei į bajorus, kol pastarųjų nebuvo sumušta 1700 metų mūšyje ties Valkininkais.
Bet grįžkime prie eurokomisaro skyrimo. Iki šiol Lietuva Briuselin į šias pareigas buvo išsiuntusi D. Grybauskaitę, A. Šemetą, V. Andriukaitį, V. Sinkevičių ir niekada dėl jų skyrimo nekilo jokių aistrų. Dabar V. Lansbergis reikalauja iš šalies prezidento, atsakyti kas už jo anūką Lietuvoje gali būti vertingesnis eurokomisaras, nors pastarojo kol kas niekas nėra pasiūlęs.
Viešojoje erdvėje valdantieji skalambija, kad mūsų šalis vėluoja su apsisprendimu ir svarbiausi postai jau išdalinti. Tik man atrodo, kad šitas „misių“ rinkimas, Lietuvai ir jos žmonėms mažai ką duos, nebent kas nors galėtų pasakyti, kaip šalyje gerėjo gyvenimas, kada Europos komisijoje darbavosi buvę ten mūsų pasiuntiniai. Dabar niekas nežino už kokią sritį bus atsakingas Lietuvos paskirtas eurokomisaras, bet konservatoriai reikalauja ir spaudžia koalicijos, kad juo būtų Gabrielius Lansbergis. Net nelabai aišku, ko čia daugiau, dieduko noro išlaikyti anūką politikos elite, ar partiečių noro išsiųsti jį iš Lietuvos? Bandau suskaičiuoti mūsų Užsienio reikalų ministro „nuopelnus“ savo šaliai ir jos žmonėms. Pradėkim nuo tokios „smulkmenos“ kaip „Baltarusijos“ sanatorijos uždarymas Druskininkuose, kai darbą prarado keli šimtai žmonių. Po to šio mūsų „diplomato“ grasinimas Irakui, po kurio šie padvigubino per Baltarusiją bandančių į mūsų šalį patekti pabėgėlių skaičių. Prireikė viso Europos Sąjungos diplomatinio aparato įsikišimo, kai Gabrielius ėmėsi Karaliaučiaus tranzito reikalų tvarkymo. Na, o braške ant Lietuvos užsienio diplomatijos torto tapo Taivano atstovybės atidarymas Vilniuje, po kurio mūsų verslininkams ir keliautojams užsidarė tokia supervalstybė, kaip Kinija.
Net Vakarų spauda mūsų Užsienio reikalų ministro vizitą į Tbilisį, kur jis palaikė vieną iš konfliktuojančių pusių, įvertino kaip kišimąsi į kitos šalies vidaus reikalus. Yra toks posakis, dramblys indų parduotuvėje, tai man atrodo, kad buvusią estų premjerę Kaja Kallas taip pat greitai skyrė eurokomisare atsakinga už užsienio reikalus, jog neduok Dieve, mūsų Gabrielius juo netaptų. Nenori karo europiečiai. Beje mūsų kaimynai, braliukai latviai, savo eurokomisaro aplamai nekeičia, nusprendę, kad tęstinumas turi pranašumų ir tai naudinga jų valstybei. Na, o mūsų Lietuvėlėje atrodo, kad uodega vizgina šunį.
Viskam vis dar vadovauja buvęs marksiečio-leninizmo katedros dėstytojas, faktinis šalies vadovas, mums laisvę iškovojęs, o dabar už jo anūkui turi čia atitekti eurokomisaro kėdę kovojantis Vytautas Lansbergis. Nors kai pagalvoji, gal ir gerai, kad Gabrielius Lansbergis išvažiuotų į Briuselį, juk Lietuvoje ramiau gyventi, kai ten išvykę ir „prakaitą lieja“ Rasa Juknevičienė su Andriumi Kubiliumi.
P. S. Kažkuriais, paskutiniais sovietmečio metais, susirinkime sėdėjau šalia puikių humoro jausmą turėjusio, signataru vėliau tapusio, šviesios atminties Juozo Dringelio. Ten, didžiuodamasis savimi, kalbą sakė iš Maskvos TSKP suvažiavimo grįžęs partietis.
– Žinai Gediminai, ar jis ten būtų sėdėjęs, ar Vilimo Jonas iš Trasnykų, mums gi jokio skirtumo, - man tada, šyptelėjęs tarė Juozas.
Tas Juozo minimas Jonas, buvo psichinę negalią turintis kaimo kvailelis, kuris rinkdavo ir pridavinėdavo tuščius butelius Varėnos rajono kaimeliuose, kartodamas, kad „Jonas – ne durnas, blogų bonkų neima!“.
Tai va ir mąstau, koks mums Lietuvoje gyvenantiems skirtumas, ar Briuselin važiuos Gabrielius, ar koks Jonelis iš Dzūkijos kaimo vidurio?
Atgal
