POLITIKA
2024.05.08. HIBRIDINIS KARAS
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Kremliaus imperija – Rusija nepripažįsta jokių sienų, jokių įstatymų, jokių tarptautinių taisyklių, ji pripažįsta tik gryną galią. Kremlius supranta, jog Rusija pagal ekonominę galią jau yra iškritusi iš stipriausių pasaulio valstybių dešimtuko.
Rusijos kariuomenė yra silpnesnė negu NATO. Tačiau branduolinės ginkluotės srityje dvi stipriausios valstybės yra Rusija ir JAV, kurias sparčiai vejasi Kinija. Visi supranta, kad jokia valstybė nedrįs pulti branduolinį ginklą turinčios valstybės, kadangi ši gali smogti branduoliniu ginklu. Bet taikūs santykiai su Europos valstybėmis Kremliui taip pat nepriimtini, nes Rusijai pradėjus artimai bendrauti su Vakarais, rusai susižavėtų aukštesniu Vakarų valstybių gyvenimo lygiu: platesnėmis žmogaus teisėmis, didesniais atlyginimais, demokratiškesniais rinkimais. Rytietiškiems diktatoriams Putinui ar Lukašenkai tai reikštų krachą, o dėl politinių žmogžudysčių jiems netgi gali tekti stoti prieš teismą.
Tad kokia gi išeitis beliko Putinui, jei kariauti jis yra per silpnas, o taikus sugyvenimas jam gali baigtis kalėjimu? Vienintelė išeitis Putinui – nei karas, nei taika, t. y. tai, kas šiandien vadinama hibridiniu karu. Todėl Kremlius NATO valstybėms kenkia visokiomis provokacijomis. Hibridinis karas Kremliui sukelia dar ir vilčių pasiekti teritorinių pergalių nekariaujant, jei pavyktų sukiršinti tarpusavyje kelias NATO valstybes. Prisiminkim Antrojo pasaulinio karo išvakares, kai Hitleriui pradėjus grobimus, atsirasdavo ir tokių valstybių, kurios nuo Hitlerio aukos atsikąsdavo savo dalį. Ypač ant šio Hitlerio kabliuko užkibdavo Lenkija, kuri laikotarpiu tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, vienintelė iš visų Europos valstybių užgrobinėjo teritorijas iš visų savo kaimynų. Tad kodėl dabar Putinui nepabandžius pakartoti Hitlerio žaidimo? Putinui hibridinis karas yra naudingas siekiant patraukti į savo pusę Rusijos piliečius. Per Maskvos radiją ir televiziją rusas girdi apie tai, kaip yra skriaudžiami kaimyninėse šalyse gyvenantys rusai.
Vienintelė išeitis Putinui – nei karas, nei taika
Lietuvos žmonių atsparumas Kremliaus melui išaugtų, jei nuo jaunumės ugdytume meilę savam kraštui, rengdami išvykas laisvės kovotojų takais, laidas ar filmus apie mūsų didvyrius. Kad tai daroma nepakankamai liudija ir 1991 metais Lietuvoje rodytas, Europos kino festivalyje apdovanotas, Baltrusios režisieriaus Sergijaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Netgi Baltrusios režisierius parengė filmą apie iškilų Europos žmogų, pradėjusį griauti Sovietų Sąjungą, Vytautą Landsbergį. Ir šis filmas pelnė net du apdovanojimus Europos kinofilmų festivalyje. O Lietuva iki šiol filmo apie šį iškiliausią XX amžiaus antros pusės Lietuvos žmogų taip ir nesugeba sukurti. Tai tik dar kartą patvirtina apie milijardus eurų, Maskvos išleidžiamų Lietuvos ir jos iškilių žmonių dergimui. Tai vadinama hibridiniu karu. Bet daugelis mūsų žmonių apie tai net nėra girdėję.
Mums reikia liautis galvoti, kad tarp valstybių egzistuoja tik du būviai – karas arba taika. Jei Kremlius nuo 1991 m. sausio 13 d. nesiunčia pas mus tankų, tai nereiškia, jog nuo tada gyvenome taikoje. Putino imperija neturi sienų – tik pakraščius. Rusijos imperija niekada nesudaro taikos su kaimynais. Ji tiesiog iš karštosios agresijos fazės pereina prie šaltosios. Galima sakyti, kad hibridinis karas prieš Lietuvą ir lietuvius turi gilias istorines šaknis, siekiančias net viduramžius. Visos šalys rašė savo istoriją remdamosios savais rašytiniais šaltiniais. Bet mes savų lietuviškų rašytinių šaltinių, deja, beveik neturime, nes rašytiniai šaltiniai apie Lietuvą dažniausiai buvo rašomi siekusių mus užkariauti mūsų priešų: Rusijos, kryžiuočių, Livonijos ordino, vėliau lenkų, siekusių mus paversti lenkais.
Mūsų protėviai išdrožė, iškalė iš akmenų daugybę skulptūrų, skulptūrėlių. Deja, lenkų ir lietuvių kunigams, baigusiems Varšuvos bei Krokuvos kunigų seminarijas, buvo skiepijama panieka viskam, kas pagoniška. Tad iš lenkų ar sulenkėjusių lietuvių bajorų, iš lenkų kunigų ar sulenkėjusių lietuvių kunigų lietuviai valstiečiai dažniausiai girdėdavo paniekinančias kalbas apie lietuvių pagonybę. Lietuviams valstiečiams ištisus šimtmečius kalė į galvas, kad tas lietuviškas palikimas yra pagoniškas, galintis atnešti nelaimę į namus. Lenkų ir sulenkėjusių lietuvių kunigai lietuviams aiškindavo, kad tų bedieviškų stabų reikia atsikratyti, kad juos reikia sudeginti. Romualdas Ozolas teigia, kad „lietuvių tauta netgi nėra parašiusi savo tikrosios istorijos“. Deja, su tuo tenka sutikti. Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“ išleista 1936 metais, taigi ne taip daug jau lieka iki jos šimtmečio. Apie tai, kad Lietuva turi parašyti savo istoriją, kalbama jau pusšimtį metų, bet jos kaip nėr, taip nėr...
Atgal
